22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas.
Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.
Visada buvo „krapštukas“
Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“.
Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų darbą ir padarė poveikį. Linas šiek tiek matydavo, kaip jie dirba, matė kabinetą, įrankius, suvokė, koks tai darbas, galbūt tai ir užvedė ant kelio.
Nuo pat mažens mėgo lipdyti, prisimena, kad 3 ar 4-oje klasėje net suvaidino sergantį, kad galėtų parėjęs namo daryti muliažus iš plastilino, lipdyti, gaminti visokias figūrėles. Pradžioje, aišku, ne viskas pavykdavo, bet visada traukė bandyti vėl.
„Turėjau tokį žaidimą „Play Doh“ dantistas, buvau išprašęs, kad tėvai nupirktų. Tai žmogaus galvos muliažas, kuriam galima įstatyti ar išimti dantis. Yra speciali masė, iš kurios gaminami dantys, galima juos plombuoti. Mėgau šitą žaidimą, ilgokai žaidžiau. Labai mėgau ir „Lego“ konstruktorius, daug laiko praleisdavau pagal piešinį atkartodamas arba pats kurdamas savo kūrinius“, – prisimena vaikinas.
Mokėsi Kauno kolegijoje
Tapti dantų techniku Linas apsisprendė 9 klasėje, kai reikėjo rinktis vadinamuosius profilius. Pasirinko biomedicinos mokslų kryptį: mokėsi biologiją, chemiją A lygiu. Vėliau laikė ir šių dalykų egzaminus, pasisekė neblogai: kiek tikėjosi, panašiai tiek ir gavo balų.
Įstojo į Kauno kolegiją mokytis dantų technologijos. Stojančiųjų buvo gana daug. Visi turėjo išlaikyti manualinių gebėjimų stojamąjį egzaminą. Kelias valandas trukusiame egzamine buvo dvi užduotys: iš gipsinės kaladėlės išdrožti pateikto danties formą pagal 10 kartų didesnį nei realus danties modelį ir pagal pateiktus duomenis išlankstyti figūrą iš vielos.
Paklaustas, kur įgijo tokių įgūdžių, nes egzaminą išlaikė puikiai, Linas papasakojo, kad domėjosi, kaip dirba giminaičiai, stebėjo ir dantų technikų darbą, jie pamokydavo jį savaitgaliais. Žodžiu, vaikinas stengėsi ieškoti visų galimybių patobulinti reikiamus praktinius įgūdžius. „Atėjęs tiesiog iš gatvės neišdroši danties šiaip sau. Mačiau, kad per egzaminą buvo ir tokių, kurie iš viso nesuprato, ką ir kaip daryti. Kai kurių priėmimo komisijos nariai tiesiai klausė, ar žino, kur ir ko atėjo, ar teko domėtis tuo anksčiau…“ Linas labai domėjosi, mokėsi ir net skaitė literatūrą apie dantų anatomiją, kad tik geriau pasiruoštų.
Kauno kolegija, beje, stojantiesiems surengė ir savaitės kursus prieš egzaminą, kur buvo įtvirtinamos žinios. Įstojo apie 40 studentų, vėliau apie 10 proc. iškrito, matyt, supratę, kad per sunku.
Praktika – piešimas ir modeliavimas sudarė didžiausią studijų dalį. Linas dailės mokyklos nebuvo lankęs, tad piešimas sekėsi prasčiau, o modeliavimas – labai gerai. „Ranka tik pradžioje buvo neįgudus, paskui persilaužiau“.
Vėliau jis net pažįstamoms odontologijos studentėms atlikdavo praktikos užduotis – išdroždavo ar sumodeliuodavo vaškinį danties modelį.
Pradėjo dirbti dar I kurse
Kryptingumo siekti savo profesinių tikslų Linui galima pavydėti. Jis jau pirmame kurse įsidarbino vienoje Kauno odontologijos įmonėje. „Ten praktikavausi laisvu nuo studijų laiku, kėliau savo praktinę kompetenciją. Pats ėjau, ieškojau, kol susiradau, kas priimtų mane mokiniu. Įmonėje praleisdavau visą savo laisvą laiką stebėdamas, kaip dirba meistrai, pats bandydamas, atlikdamas pradžioje nedideles užduotis. Kartais ir savaitgaliais namo parsinešęs dirbdavau.“
Savo tobulėjimui gaudavo modeliavimo užduočių. Pradėjo nuo juodų darbų, bet nesijautė išnaudojamas. „Man svarbiausia buvo stovėti, matyti, kaip dirba, tiesiog akys degė, kaip norėjau mokytis. Ir buvo labai įdomu. Iki vėlumos užsibūdavau, net kartais darbuotojai liepdavo jau eiti namo ilsėtis.“
Dantų technologijos studijos truko 3 metus, kasmet vykdavo praktika: pradžioje po mėnesį kasmet, o III kurso pabaigoje – beveik pusę metų. Sėkmingai apsigynęs baigiamąjį darbą, kurį sudarė rašto darbas apie kuriamą dantų protezą ir paties protezo gamyba, Linas pernai sėkmingai baigė Kauno kolegiją.
Laimėjo stažuotę Vokietijoje
Kauno kolegija su Vokietijos kompanija „Ivoclar Vivadent“ pernai Kauno kolegijos studentams suorganizavo konkursą. „Ivoclar Vivadent“ Lietuvoje tiekia odontologines priemones ir medžiagas.
Su kompanijos pateiktomis medžiagomis konkursantai turėjo atlikti užduotį, konkrečiai bemetalės keramikos protezo restauraciją. Finale Linas kovojo su 6 konkurentais ir užėmė I vietą. Komisija vertino pagaminto protezo anatominę formą, tikslumą, spalvos parinkimą, keraminių medžiagų sluoksniavimą ir individualų morfologinių ypatumų perteikimą.
Pagrindinis konkurso prizas – pasaulyje gerai žinomos Vokietijos kompanijos praktiniai kursai „Ivoclar Vivadent“ mokymų centre ICDE (Tarptautinis dantistų mokymo centras). Linas vyko į Vokietiją ir stažavosi ten visą savaitę. ICDE išdavė L. Rubinui sertifikatą, kad praėjęs specialius mokymus.
„Labai naudinga buvo stažuotė, susipažinau su naujausiomis dantų protezavimo technologijomis, priemonėmis, medžiagomis. Laboratorijoje mokėmės dirbti su kompanijos medžiagomis, išmokome daug naujo apie jų savybes. Geriausi meistrai, lektoriai mokė apie visa tai, kas naujausia šioje srityje.“
Dirba Marijampolėje
Lino tėvams labai pasisekė, kad jų vienturtis sūnus neišlėkė į užsienį, o gyvena ir dirba gimtajame mieste.
Į prieš keletą metų Marijampolėje susikūrusią UAB „Dentis Lab“ Linas buvo pakviestas, jį darbdaviai patys susirado. Bendrovė užsiima dantų protezų gamyba. Laboratorija priima odontologų užsakymus iš visos šalies. Nedažnai tenka tai išgirsti, ypač iš jaunimo, bet Linas patenkintas ir darbu, ir alga – jaučiasi savo rogėse, patenkintas pasirinkta profesija.
Vaikinas neslepia, kad gimnazijoje (baigė Rygiškių Jono) pirmūnas nebuvo ir mokytis ne itin patiko, nesijautė ten gerai… Kaip dabar sako, jam mokykla buvo labiau reikalinga dėl draugų, kompanijų, bet ne dėl mokslų. Tada skaityti knygas jam atrodė tikra kančia, bet dabar, kai niekas neverčia, ėmė skaityti, domėtis istorija. Linas neturi aiškaus plano ateičiai, sako, kaip gyvenimas ves, taip ir eis.