…Ant šimto ar daugiau piliakalnių, didžiųjų miestų aikštėse ir prie kuklių paminklų ar kryžių miesteliuose ir kaimuose, taip pat ir tolimose šalyse – ten, kur istorijos sūkurių nublokšti ar savo noru išvykę gyvena lietuviai – liepos 6-ąją vėl skambėjo „Tautiška giesmė“. Lietuvos himnas. Gimęs beveik prieš 120 metų, kvietęs ir raginęs lietuvius pasijusti… lietuviais.
Tai, kas oficialu – tarsi savaime suprantama, dažnas net ir iš širdies traukdamas „Tautišką giesmę“ ir žinodamas, kas jos autorius, nelabai ką daugiau ir tepasakytų. O juk Vinco Kudirkos kelias iki jos, kaip ir paties kūrinio likimas, atspindi sudėtingiausią istorijos tarpsnį. Nes tai buvo metas, kai „Europoje pasimetė/ Tėvynė – / nuo žemės veido/dingo Lietuva,/ istorija ją/ trypė, mynė,/ vergijos lemtį nešdama…“ (Algimantas Jasulaitis, „Trys eilėraščiai Vincui Kudirkai“)
Šis portretas sutinka lankytojus muziejuje Kudirkos Naumiestyje.
Vincas Kudirka – žymiausias XIX a. pabaigos lietuvių prozaikas, poetas, publicistas, „Varpo“ steigėjas ir redaktorius, vertėjas ir kritikas, formavęs lietuvių pasaulėžiūrą, kultūros kryptį. Parašė eilėraščių ir satyrų, ne viename žanrų buvo pirmasis. O juk buvo gydytojas, tačiau tikrasis pašaukimas – gydyti ne tik kūną, bet ir žmogaus sielą, kad jis galėtų pasireikšti kaip individas, drauge su kitais tokias pat suvokti savo misiją. Ši misija ir vizija V. Kudirkai, kaip rašo jau minėtas A. Jasulaitis, buvo tautos ir individo laisvė. „Vincas Kudirka siekė ir ieškojo ryšio su žmogumi visu savo gyvenimu – juk už savo žodį, už savo tikėjimą ir už jo išpažinimą susilaukė tik represijų bei persekiojimo, tačiau nepalūžo ir iki paskutinio atodūsio ant Tėvynės aukuro aukojo savo – patrioto – žodį, darbus ir gyvenimą“ (Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „Pasirinkę tėviškės erdvę“).
Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrities Paežerių kaime (dabar Vilkaviškio r.) Elzbietos ir Motiejaus Kudirkų, pasiturinčių ūkininkų, šeimoje. Tvirtą būdą ir atkaklumą, teigiama, paveldėjęs iš tėvo, o iš motinos – polinkį į menus. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, buvo gabus, tad be didelių svarstymų tėvai 1871 m. išleido į Marijampolės gimnaziją. Mokslai labai sekėsi, tačiau, kaip pats autoironiškai pripažino, ėmęs „lenkėti“. Iš dalies ir dėl to, kad po 1863 m. sukilimo labai sugriežtėjo rusinimo politika, lenkų kalba buvo lyg pasipriešinimas. Šia kalba parašė ir pirmuosius eilėraščius. „Stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų, giminių, kurie atvažiuodavo manęs aplankyti, šalindavausi iš tolo… Tapau mat lenku iš karto ir ponu – tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs neperspėjo, nepamokė… Šiandien, žiūrėdamas į anas seniai jau prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria iš savo tautybės lukšto ir patenka pražudančios svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba…“
Vertingieji eksponatai, saugantys atmintį.
Gabų sūnų tėvai matė tik kunigu, tad baigęs šešias gimnazijos klases, jiems paklusdamas, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Stengėsi, išmoko lotynų, kaip priešnuodį niūriai aplinkai teberašė eiles, grojo smuiku, tačiau po dvejų metų turėjo palikti seminariją, kaip pažymima „dėl pašaukimo stokos“. Grįžo į Marijampolės gimnaziją baigti mokslo, tačiau tėvas neatleido, nerėmė, turėjo manytis pats. Nepritekliai, skurdas nuo šiol bus nuolatiniai jo palydovai. 1881 m. V. Kudirka sidabro medaliu baigė gimnaziją ir išvyko studijuoti į Varšuvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą, po metų perėjo į mediciną. Vertėsi kaip išmanė, nes tėvas neatsileido.
Dabar tiltas vadinamas Vinco Kudirkos vardu, o muziejinėje nuotraukoje užfiksuotas tuo metu, kai buvo tapęs vienu jo literatūrinių „herojų“…
Nors Varšuvoje buvo stipri lenkų kultūros įtaka, tačiau kaip tik tuo metu, kaip pats teigia, ėmęs praregėti. Didelį įspūdį buvo padarę susitikimai su Jonu Basanavičiumi, tai, kad jis kalba, dainuoja lietuviškai. 1883 m. pasirodė „Aušra“. „Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neatmenu jau visko, kas su manimi darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į savo kambarėlio sienas… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu atleidžiantį… o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Gaila man buvo tų valandų, kurios negrįžtamai išbrauktos iš mano, kaip lietuvio, gyvenimo, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu…“ Tai buvo virsmas, po kurio V. Kudirka tiesiog paniro į nacionalinio judėjimo verpetą – ir tapo vienu jo vadovų. 1885 m. „Aušroje“ pasirodė pirmasis spausdintas jo kūrinys, tais pačiais metais dėl K. Markso „Kapitalo“ perrašymo buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto. 1887 m. į jį grįžo ir baigė. 1888 m. V. Kudirka su bendraminčiais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją „Lietuva“, kuri 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“. Jo reikšmę Lietuvai, nepriklausomybės judėjimui sunku pervertinti.
1890–1894 m. V. Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Rašė, rinko tautosaką, kūrė muzikines pjeses. Susirgęs džiova 1894 m. pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos greitai grįžo. Įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūriniam darbui. Dėl lietuviškos veiklos buvo suimtas, bet greit paleistas. Sveikata silpnėjo, nepadėjo niekas. 1896 m. pavasarį grįžo atgal į Naumiestį.
V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 6 d. Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis), čia ir palaidotas.
