Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.
Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį
Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros.
Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems mokyklos egzaminams, bet taip ir liko tik su pažyma apie išklausytą mokymo kursą. 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį į gimnazistės nuomojamą kambarį įsiveržė nepažįstami vyrai ir ją išsivedė.
– Iš vakaro ruošiausi egzaminui, ilgai nemiegojau, ir staiga beldimas į duris. Sesuo, su kuria gyvenau, buvo išėjusi pas kitą seserį, susilaukusią vaikelio, buvau viena. Pravirko išgąsdintas šeimininkų vaikas, o aš net nesusigaudžiau, kas vyksta, ką reikėtų su savimi pasiimti. Kai ryte sargybinio išsiprašiau, kad leistų namo pasiimti bent kokių daiktų, galėjau ir pabėgti, tačiau kažkas pasakė, kad iš kaimo išvežė mano mamą, pagalvojau, kaip ji viena bus, ir aš sugrįžau… – prisimena Angelė.
Iš Prienų į Mauručius sunkvežimiais atvežti žmonės buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, ir traukinys pajudėjo Rytų link. Paskutinį kartą pro vagono plyšius žiūrėdami į gimtuosius laukus vieni žmonės verkė, aimanavo, kiti meldėsi, o jaunimas su ašaromis akyse dainavo lietuviškas dainas.
– Buvo pavasaris, kukavo gegutė. Mes pradėjome spėlioti: kiek metų, gegute, aš namo negrįšiu… Vienam užkukavo vienąkart, kitam – penkis, o man – dešimt. Tiek ir išbuvau tremtyje… – sako A. Juodienė.
Sibiras suvedė į porą
Traukiniui sustojus Čeliabinske Angelė pamatė mamą su broliu, pasirodo, juos abu iš tėviškės paėmė, kai tėtis tuo metu gulėjo ligoninėje Kaune. „O, kad būčiau žinojusi, jog mama ne viena…“ – atsidūsta moteris.
Angelė su mama ir broliu buvo išlaipinta Irkutsko srities Usolės rajone, Taljano kaime. Ten pat iš to paties traukinio išlaipintas ir pakaunės ūkininkų Juodžių sūnus Kazimieras.
– Į Sibirą lydėjo tiek kareivių, kiek vežė tremtinių. Ypač sunku buvo pirmais metais, daug mirė ir senelių, ir vaikų. Mus labai engė, neturėjome kitokio vardo tik „litovka“ (rusai taip vadino dalgį). Vietiniams, kurie daugiausia buvo caro laikų tremtiniai, mus pristatė fašistais, galvažudžiais, – su ašaromis akyse į praeitį sugrįžta Kazimieras.
Nepažįstamus vieno likimo jaunuolius Sibiras suvedė į porą. Po dvejų tremties metų Angelė ir Kazimieras susituokė. Kiek vėliau jų santuoką palaimino kunigas Pranas Šliumpa, kuris, atvažiavęs pas brolį į Utopą, krikštijo vaikus, tuokė poras, klausė išpažinčių.
Tremties dešimtmetis pažymėtas pažeminimu, alkiu, sunkiu darbu. Bėgantys metai neužgludina to skausmo, kurį teko patirti. „Nenoriu net žiūrėti į tas vietas, kur taip žmones naikino“, – sako K. Juodis, paklaustas, ar niekada nenorėjęs ten apsilankyti. Apie Sibiro kančioms pasmerktus gražiausius jaunystės metus Juodžiai pasakoja 4 anūkams, proanūkiams (jų turi aštuonis). Sunkią tremtinės dalią A. Juodienė surašė į Danutės Vidrinskienės parengtą knygą „Juos lydėjo šventas jausmas“.
Visada tikėjo, kad sugrįš
– Nors sakė, kad mes į Sibirą atvežti „na viečno“ (rus. – amžiams), bet mes netikėjome, visada vylėmės, kad grįšime namo. Po Stalino mirties tapo laisviau, padidėjo viltis ir tikėjimas, kad visa tai kada nors baigsis, – prisimena Juodžiai.
Į Lietuvą Angelė ir Kazimieras sugrįžo su didžiausiu savo turtu – dviem sūnumis. Prisiglaudė Marijampolėje, pas čia gyvenusią Angelės seserį.
– Savaitę vaikščiojau po miestą ieškodama, kur apsistoti. Pūslės ant padų iškilo, neviltis apėmė, kad mes, tremtiniai, esame tarsi atstumtieji. Galiausiai pasisekė, priėmė viena šeima, keturiese įsikūrėme mažame kambarėlyje, – pasakoja Angelė.
Vyras įsidarbino statybose, moteris – parduotuvėje. Nors ir buvo nelengva, bet „buvome namuose, Lietuvoje“. Visą laiką troškusi žinių Angelė įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Besimokant gimė dukra.
Padaryta daug klaidų
Į dešimtą dešimtmetį įkopęs Kazimieras ir šiemet 90-mečio jubiliejų švęsianti Angelė prisimena, su kokiu džiaugsmu sutiko Sąjūdį.
– Galvojome, kad bus smetoninė Lietuva, bet Landsbergis padarė klaidą – neišvijo buvusiųjų. Blogai, kad prezidentu neišrinko Stasio Lozoraičio – būtų vedęs kita kryptimi, – sako A. Juodienė, aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, 22 metus dainavusi Marijampolės tremtinių chore, buvusi jo seniūne.
– Ne taip ir kolūkius naikino – reikėjo daryti inventorizaciją, kad nebūtų viskas išgrobstyta visų, kas tik priėjo. Smetoninės Lietuvos žemės ūkį sunaikino rusai, o dabar – mes patys. Visa tai todėl, kad per 50 metų keitėsi žmonės, jie nebuvo matę nepriklausomybės, nežinojo, kaip elgtis, kaip gyventi. Atgimimas turėjo būti dešimčia metų anksčiau, kol dar buvo senojo mentaliteto žmonių, tada būtų buvę kitaip, – sako Kazimieras. Jo atmintyje – lietuviška Lietuva. – Prieš karą 20 metų laisva Lietuva konkuravo su užsieniu, buvo pristeigta lietuviškų bankų, pristatyta mokyklų, pieninių, buvo didelės šeimos, visi – patriotai, Lietuva didžiavosi ir žiūrėjo, kad savo šaliai būtų geriau, – kalba jis.
Tiki Lietuvos ateitimi
Dabar, pasak pašnekovų, Lietuva nyksta, žmonės išvažinėja, lieka tik seneliai, invalidai ir maži vaikai. „Visi tikisi, kad užsidirbs ir sugrįš, bet pamato, jog kitur geriau, ir negrįžta. O kad taip nebūtų, reikia steigti daugiau darbo vietų, kad žmonės dirbtų, uždirbtų ir pensijas būtų iš ko mokėti. Reikia sulaikyti emigraciją, kad vaikai augtų Lietuvoje, šeimos būtų kartu“.
– Lietuva atsigaus, kai užaugs nauja karta, – šviesia ateitimi tiki Juodžiai. – Vidurinė karta suklaidinta – sovietmečiu išauginta kita nuomonė. O dabartiniam jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba. Tik šį pavasarį per televiziją pradėjo pasakoti ir apie tuos, kurie sugrįžta, kuriasi Lietuvoje, o daugiau kaip ketvirtį amžiaus vis rodė, koks gėris, grožis yra svetur…