Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.

 

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį
Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros.
Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems mokyklos egzaminams, bet taip ir liko tik su pažyma apie išklausytą mokymo kursą. 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį į gimnazistės nuomojamą kambarį įsiveržė nepažįstami vyrai ir ją išsivedė.
– Iš vakaro ruošiausi egzaminui, ilgai nemiegojau, ir staiga beldimas į duris. Sesuo, su kuria gyvenau, buvo išėjusi pas kitą seserį, susilaukusią vaikelio, buvau viena. Pravirko išgąsdintas šeimininkų vaikas, o aš net nesusigaudžiau, kas vyksta, ką reikėtų su savimi pasiimti. Kai ryte sargybinio išsiprašiau, kad leistų namo pasiimti bent kokių daiktų, galėjau ir pabėgti, tačiau kažkas pasakė, kad iš kaimo išvežė mano mamą, pagalvojau, kaip ji viena bus, ir aš sugrįžau… – prisimena Angelė.
Iš Prienų į Mauručius sunkvežimiais atvežti žmonės buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, ir traukinys pajudėjo Rytų link. Paskutinį kartą pro vagono plyšius žiūrėdami į gimtuosius laukus vieni žmonės verkė, aimanavo, kiti meldėsi, o jaunimas su ašaromis akyse dainavo lietuviškas dainas.
– Buvo pavasaris, kukavo gegutė. Mes pradėjome spėlioti: kiek metų, gegute, aš namo negrįšiu… Vienam užkukavo vienąkart, kitam – penkis, o man – dešimt. Tiek ir išbuvau tremtyje… – sako A. Juodienė.

Sibiras suvedė į porą
Traukiniui sustojus Čeliabinske Angelė pamatė mamą su broliu, pasirodo, juos abu iš tėviškės paėmė, kai tėtis tuo metu gulėjo ligoninėje Kaune. „O, kad būčiau žinojusi, jog mama ne viena…“ – atsidūsta moteris.
Angelė su mama ir broliu buvo išlaipinta Irkutsko srities Usolės rajone, Taljano kaime. Ten pat iš to paties traukinio išlaipintas ir pakaunės ūkininkų Juodžių sūnus Kazimieras.
– Į Sibirą lydėjo tiek kareivių, kiek vežė tremtinių. Ypač sunku buvo pirmais metais, daug mirė ir senelių, ir vaikų. Mus labai engė, neturėjome kitokio vardo tik „litovka“ (rusai taip vadino dalgį). Vietiniams, kurie daugiausia buvo caro laikų tremtiniai, mus pristatė fašistais, galvažudžiais, – su ašaromis akyse į praeitį sugrįžta Kazimieras.
Nepažįstamus vieno likimo jaunuolius Sibiras suvedė į porą. Po dvejų tremties metų Angelė ir Kazimieras susituokė. Kiek vėliau jų santuoką palaimino kunigas Pranas Šliumpa, kuris, atvažiavęs pas brolį į Utopą, krikštijo vaikus, tuokė poras, klausė išpažinčių.
Tremties dešimtmetis pažymėtas pažeminimu, alkiu, sunkiu darbu. Bėgantys metai neužgludina to skausmo, kurį teko patirti. „Nenoriu net žiūrėti į tas vietas, kur taip žmones naikino“, – sako K. Juodis, paklaustas, ar niekada nenorėjęs ten apsilankyti. Apie Sibiro kančioms pasmerktus gražiausius jaunystės metus Juodžiai pasakoja 4 anūkams, proanūkiams (jų turi aštuonis). Sunkią tremtinės dalią A. Juodienė surašė į Danutės Vidrinskienės parengtą knygą „Juos lydėjo šventas jausmas“.

 

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

Visada tikėjo, kad sugrįš
– Nors sakė, kad mes į Sibirą atvežti „na viečno“ (rus. – amžiams), bet mes netikėjome, visada vylėmės, kad grįšime namo. Po Stalino mirties tapo laisviau, padidėjo viltis ir tikėjimas, kad visa tai kada nors baigsis, – prisimena Juodžiai.
Į Lietuvą Angelė ir Kazimieras sugrįžo su didžiausiu savo turtu – dviem sūnumis. Prisiglaudė Marijampolėje, pas čia gyvenusią Angelės seserį.
– Savaitę vaikščiojau po miestą ieškodama, kur apsistoti. Pūslės ant padų iškilo, neviltis apėmė, kad mes, tremtiniai, esame tarsi atstumtieji. Galiausiai pasisekė, priėmė viena šeima, keturiese įsikūrėme mažame kambarėlyje, – pasakoja Angelė.
Vyras įsidarbino statybose, moteris – parduotuvėje. Nors ir buvo nelengva, bet „buvome namuose, Lietuvoje“. Visą laiką troškusi žinių Angelė įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Besimokant gimė dukra.

Padaryta daug klaidų
Į dešimtą dešimtmetį įkopęs Kazimieras ir šiemet 90-mečio jubiliejų švęsianti Angelė prisimena, su kokiu džiaugsmu sutiko Sąjūdį.
– Galvojome, kad bus smetoninė Lietuva, bet Landsbergis padarė klaidą – neišvijo buvusiųjų. Blogai, kad prezidentu neišrinko Stasio Lozoraičio – būtų vedęs kita kryptimi, – sako A. Juodienė, aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, 22 metus dainavusi Marijampolės tremtinių chore, buvusi jo seniūne.
– Ne taip ir kolūkius naikino – reikėjo daryti inventorizaciją, kad nebūtų viskas išgrobstyta visų, kas tik priėjo. Smetoninės Lietuvos žemės ūkį sunaikino rusai, o dabar – mes patys. Visa tai todėl, kad per 50 metų keitėsi žmonės, jie nebuvo matę nepriklausomybės, nežinojo, kaip elgtis, kaip gyventi. Atgimimas turėjo būti dešimčia metų anksčiau, kol dar buvo senojo mentaliteto žmonių, tada būtų buvę kitaip, – sako Kazimieras. Jo atmintyje – lietuviška Lietuva. – Prieš karą 20 metų laisva Lietuva konkuravo su užsieniu, buvo pristeigta lietuviškų bankų, pristatyta mokyklų, pieninių, buvo didelės šeimos, visi – patriotai, Lietuva didžiavosi ir žiūrėjo, kad savo šaliai būtų geriau, – kalba jis.

Tiki Lietuvos ateitimi
Dabar, pasak pašnekovų, Lietuva nyksta, žmonės išvažinėja, lieka tik seneliai, invalidai ir maži vaikai. „Visi tikisi, kad užsidirbs ir sugrįš, bet pamato, jog kitur geriau, ir negrįžta. O kad taip nebūtų, reikia steigti daugiau darbo vietų, kad žmonės dirbtų, uždirbtų ir pensijas būtų iš ko mokėti. Reikia sulaikyti emigraciją, kad vaikai augtų Lietuvoje, šeimos būtų kartu“.
– Lietuva atsigaus, kai užaugs nauja karta, – šviesia ateitimi tiki Juodžiai. – Vidurinė karta suklaidinta – sovietmečiu išauginta kita nuomonė. O dabartiniam jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba. Tik šį pavasarį per televiziją pradėjo pasakoti ir apie tuos, kurie sugrįžta, kuriasi Lietuvoje, o daugiau kaip ketvirtį amžiaus vis rodė, koks gėris, grožis yra svetur…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Arabesko“ šokėjos abejingų nepaliko

    2019-03-05„Arabesko“ šokėjos abejingų nepaliko
    Šeštadienį šokio grupė ARABESKAS į Marijampolės kultūros centrą sukvietė savo gerbėjus, šokio mylėtojus. Nors koncertas buvo mokamas, žiūrovų tai neatbaidė – susirinko pilna salė. Pasak šokio kolektyvo vadovės Dainos Misiukevičienės, šis koncertas – tradicinis, rengiamas, kas dvejus metus. Pernai įvyko edukacinis šokio festivalis „Vizijos“, o šiemet savo darbą, kūrybą pristato „Arabesko“ kolektyvas, kuriame net trys šokėjų grupės. „Koncerto programai parengėme dvidešimt šokio kompozicijų, iš kurių kiekviena – tarsi maža istorija, pasakojimas ar žinutė, siunčiama iš širdies. Pristatėme net dešimt visiškai naujų šokio kompozicijų“, – pasakojo kolektyvo vadovė. Nuobodžiauti žiūrovui neleido puikūs pasirodymai, besikeičiantys įvairūs šokio žanrai ir kompozicijos. Koncertą paįvairino svečiai. Pasirodė Marijampolės ...
  • Tarsi pavasario lietus ant stiklo…

    2019-03-05Tarsi pavasario lietus ant stiklo...
    …kai dūkstantis kovo vėjas atgina linksmą debesį ir perplėšia nusibodusią pilką uždangą. Lašai ritasi stiklu ir atveria vaizdus… Daug erdvės, šviesos: švelnus potėpis, spalva – tarsi pridengusi iš vidaus sklindančią šviesą, iš skaidrios virstanti dar skaidresne. Linija – plona ir jautri, bet gražiai suvaldanti šį formų ir spalvų virpėjimą. Ir patys objektai, kuriems pavaizduoti toks subtilus akvarelės prisilietimas prie popieriaus atrodo labai netikėtai… „Gyvybės atrandu kasdienių, senųjų daiktų formose, jų smulkmenose. Kasdienės, subtilumu ir subrandinta tyla dvelkiančios detalės, tokios kaip mėtinio atspalvio senosios pašto dėžutės, pilnos neperskaitytų laiškų ar praviros nuvažiuojančio troleibuso durys, rašteliai, plazdantys vėjyje… Man šie fragmentai gyvi, ...
  • „Noriu, kad kalbėtų darbai“

    2019-02-27„Noriu, kad kalbėtų darbai“
    Taip sako jauna dailininkė marijampolietė Gabrielė Venckutė, kurios akvarelių ir tapybos paroda veikia Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje. Būtent todėl nebuvo atidarymo – autorė sako nenorėjusi „lipti ant pjedestalo, o būti nematoma šalia ar už tų darbų, kad žiūrovas pajustų tuos dalykus, kuriuos jaučiu aš pati“. Labai subtilūs, nostalgiški darbai atspindi tai, ką matome ar matydavome kasdien – o iš tikrųjų pralėkdavome pro šalį. Mūsų aplinką, praeitį, išgyvenimus, paslaptis – tik reikia įsižiūrėti. Taigi – užsukite į Marijampolės kultūros centro M. B. Stankūnienės menų galeriją ir pabandykite tai padaryti. Paroda veiks iki kovo 19 dienos, o plačiau apie jauną autorę ir jos ...
  • Akimirkos: sustoti ar siekti nepasiekiamo?

    2019-02-27Akimirkos: sustoti ar siekti nepasiekiamo?
    Vien iš to, kiek daug įvairios publikos susirinko į Ričardo Vaino kūrybos parodos atidarymą Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, jau galima spręsti, kad autorius žinomas ir mėgiamas, kad naujoji ekspozicija intriguoja: o kas šį kartą? Nes tikrai nedažnai matome jo darbus, nors autorinių parodų sąrašas, kukliai pateiktas plakato kamputyje, atrodo solidžiai. Beveik trisdešimt pozicijų, darbai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Suomijoje, Ispanijoje, jų yra įsigiję ir kitų šalių kolekcininkai… Marijampolėje ankstesnioji paroda taip pat šioje, tuomet dar labai naujoje, erdvėje buvo beveik prieš… penketą metų. Sunku patikėti? Laikas bėga greitai, o parodos pavadinimas „Akimirkos“ tarsi klausia: ar stabtelėsite tik ...
  • „Jau pliaupia meniškas lietus…“

    2019-02-27„Jau pliaupia meniškas lietus...“
    Nežinia, kada pirmą kartą jis sulijo Didlapių kaime (Vilkaviškio r.) gimusią Birutą Pėveraitytę, bet jau mokyklos suole ji ėmė braidžioti po žodžių ir eilučių pievas, rašyti eilėraščius ir apsakymus, kūrybiniai bandymai pasirodė spaudoje… Vis dėlto 1969 metais baigusi Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą pasuko kitokiu, konkretesniu keliu: į Kauno maisto pramonės technikumą. Dirbo įvairiose pramonės įmonėse, net meistre normuotoja statybų sektoriuje. Tolokai nuo poezijos… …Šį vasarį Biruta Pėveraitytė-Giraitienė švenčia gražų jubiliejų. O jo išvakarėse pasirodė dar viena eilėraščių knyga „Gulbės pienas“ – vienuoliktoji! Galbūt nustebs ne vienas: vieni dėl to, kad pirmoji pažymėta 2005-ųjų data, taigi autorei jau sulaukus amžiaus brandos, ...
  • „Mūsų žemė mena“

    2019-02-27„Mūsų žemė mena“
    Taip plenerinę savo darbų parodą pavadino Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ nariai. Nebe pirmus metus gyvuojantis kūrybingų žmonių sambūris, prasidėjęs nuo to, kad atsirado keletas norinčių tapyti moterų, išaugo ne tik narių skaičiumi. Jei palygintume su augalu, tai išsiplėtė jo šakos (padaugėjo žmonių, kuklūs pirmieji plenerai tapo tarptautiniais), o šaknys skverbiasi vis giliau į savo krašto žemę. Nes vieniems besidomint, o kitiems žinant daugiau, atsirado graži bendrystė. Ir ne vien tik gražūs gamtovaizdžiai ar vasaros gėlių margumynas, bet ir paslaptingi mistiniai dalykai, įspūdžiai, patirti protėvių palikimą saugančiose, ypatingos energetikos vietovėse ėmė atsispindėti kūryboje… Pernykštis pleneras, kuriame dalyvavo ir Lenkijos bei ...
  • Vasario 16-osios išvakarėse – čekų dovana Marijampolei

    2019-02-27Vasario 16-osios išvakarėse – čekų dovana Marijampolei
    Praėjusią savaitę Marijampolės kultūros centro fojė atidaryta paroda, kurią parengė Prahos miesto muziejus kartu su Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje. Į atidarymą atvykęs Čekijos Respublikos ambasados pirmasis sekretorius, misijos vadovo pavaduotojas Petras Vavra (Petr Vavra) pastebėjo, kad paroda – gražus abiejų valstybių bendradarbiavimo pavyzdys. Simboliška, kad ji Marijampolėje, mieste, kuriame gyveno ir mokėsi vienas iš Nepriklausomybės Akto signatarų dr. Jonas Basanavičius, atidaryta Vasario 15-ąją, 101-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse. Paroda Lietuvoje, Vilniuje, pristatyta pernai lapkričio 22 d., diena prieš J. Basanavičiaus gimtadienį. Marijampolėje ji bus eksponuojama iki kovo 16 d. Iš čia keliaus į Kauną. „Norime, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų susipažintų su ...
  • Vis dėlto svarbiausia data – Kovo 11-oji

    2019-02-27Vis dėlto svarbiausia data – Kovo 11-oji
    Vasario 16-osios išvakarėse marijampoliečiai turėjo progą sudalyvauti (Ne)pamokoje su profesoriumi Alfredu Bumblausku „Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ar Liepos 6-oji? Kuri mažiau svarbi?“ Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Susirinko itin gausus klausytojų būrys, kuriame buvo ir Lietuvos karių šauktinių, jaunesniųjų eilinių, ir mokinių, ir seniai mokyklos suolą palikusių piliečių. Visus juos atvedė meilė Lietuvai ir noras pasigilinti į jos istoriją. Profesorius nenuvylė, jo pamoka-nepamoka buvo labai įdomi, žaisminga, suteikusi kai kam daugiau, kai kam gal mažiau naujų žinių iš istorijos. A. Bumblauskas nepiktai pasišaipė iš suvalkiečių taupumo. Pasak jo, Vištytyje pastatytas genialus paminklas – visi trys garsūs vyrai ant vieno stulpo: Vytautas ant ...
  • Kurkime geresnį internetą kartu! (Eksperto komentaras)

    2019-02-27Kurkime geresnį internetą kartu! (Eksperto komentaras)
    „Labai džiaugiuosi, kad senjorai nebijo naudotis išmaniosiomis technologijomis, ir esu laiminga, kad galiu prie to prisidėti“, – sako Aušrinė Česnulienė, edukologijos bakalauro ir viešųjų ryšių magistrė, „Epale“ ekspertė Marijampolės regione. Ką daryti, kad internete būtumėte saugūs? Kad interneto aplinka būtų geresnė ir saugesnė, būtinas kiekvieno mūsų indėlis. Žmonėms būtina žinoti, ką daryti, jeigu internete susiduria su vaikų seksualiniu išnaudojimu, smurtu ar patyčiomis, pornografija, narkotinių medžiagų platinimu, rasinės ir tautinės nesantaikos kurstymu ar panašia informacija. Jeigu tai pastebėjote, praneškite interneto karštąja linija www.svarusinternetas.lt. Pranešimų anketos anoniminės. Dažnas apie elektroninį saugumą nesusimąsto tol, kol tai nepaliečia jo asmeniškai. Ką daryti, kad internete būtume saugūs? Pateiksiu ...
  • „Ne visi esantys draugų sąraše tikrai yra draugai“

    2019-02-27„Ne visi esantys draugų sąraše tikrai yra draugai“
    Taip Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto Informatikos fakulteto lankytojams teigia su kompiuteriniu raštingumu juos supažindinanti Aušrinė Česnulienė, suaugusiųjų švietimo srityje dirbanti ne vienerius metus. Senjorai neskuba daryti to, ko nesupranta – Nuo 2016 m. esu „Epale“ komandos narė. Tai daugiakalbė bendruomenė, siejanti suaugusiųjų švietimo ir mokymosi srities specialistus. Jos tikslas – pagerinti su suaugusiųjų mokymusi Europoje susijusių paslaugų kokybę ir teikimą, sukurti svarbų visos Europos suaugusiųjų mokymosi sektorių, kad suaugusiųjų švietimo specialistai ir skleidėjai galėtų pasiekti visus suaugusiuosius, – platformą pristato dėstytoja. – Mokomės patys ir tas žinias perduodame kitiems. Nors Informatikos fakultete šiais mokslo metais studentų-senjorų mokosi tik keturi, bet aš ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.