Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.

 

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį
Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros.
Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems mokyklos egzaminams, bet taip ir liko tik su pažyma apie išklausytą mokymo kursą. 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį į gimnazistės nuomojamą kambarį įsiveržė nepažįstami vyrai ir ją išsivedė.
– Iš vakaro ruošiausi egzaminui, ilgai nemiegojau, ir staiga beldimas į duris. Sesuo, su kuria gyvenau, buvo išėjusi pas kitą seserį, susilaukusią vaikelio, buvau viena. Pravirko išgąsdintas šeimininkų vaikas, o aš net nesusigaudžiau, kas vyksta, ką reikėtų su savimi pasiimti. Kai ryte sargybinio išsiprašiau, kad leistų namo pasiimti bent kokių daiktų, galėjau ir pabėgti, tačiau kažkas pasakė, kad iš kaimo išvežė mano mamą, pagalvojau, kaip ji viena bus, ir aš sugrįžau… – prisimena Angelė.
Iš Prienų į Mauručius sunkvežimiais atvežti žmonės buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, ir traukinys pajudėjo Rytų link. Paskutinį kartą pro vagono plyšius žiūrėdami į gimtuosius laukus vieni žmonės verkė, aimanavo, kiti meldėsi, o jaunimas su ašaromis akyse dainavo lietuviškas dainas.
– Buvo pavasaris, kukavo gegutė. Mes pradėjome spėlioti: kiek metų, gegute, aš namo negrįšiu… Vienam užkukavo vienąkart, kitam – penkis, o man – dešimt. Tiek ir išbuvau tremtyje… – sako A. Juodienė.

Sibiras suvedė į porą
Traukiniui sustojus Čeliabinske Angelė pamatė mamą su broliu, pasirodo, juos abu iš tėviškės paėmė, kai tėtis tuo metu gulėjo ligoninėje Kaune. „O, kad būčiau žinojusi, jog mama ne viena…“ – atsidūsta moteris.
Angelė su mama ir broliu buvo išlaipinta Irkutsko srities Usolės rajone, Taljano kaime. Ten pat iš to paties traukinio išlaipintas ir pakaunės ūkininkų Juodžių sūnus Kazimieras.
– Į Sibirą lydėjo tiek kareivių, kiek vežė tremtinių. Ypač sunku buvo pirmais metais, daug mirė ir senelių, ir vaikų. Mus labai engė, neturėjome kitokio vardo tik „litovka“ (rusai taip vadino dalgį). Vietiniams, kurie daugiausia buvo caro laikų tremtiniai, mus pristatė fašistais, galvažudžiais, – su ašaromis akyse į praeitį sugrįžta Kazimieras.
Nepažįstamus vieno likimo jaunuolius Sibiras suvedė į porą. Po dvejų tremties metų Angelė ir Kazimieras susituokė. Kiek vėliau jų santuoką palaimino kunigas Pranas Šliumpa, kuris, atvažiavęs pas brolį į Utopą, krikštijo vaikus, tuokė poras, klausė išpažinčių.
Tremties dešimtmetis pažymėtas pažeminimu, alkiu, sunkiu darbu. Bėgantys metai neužgludina to skausmo, kurį teko patirti. „Nenoriu net žiūrėti į tas vietas, kur taip žmones naikino“, – sako K. Juodis, paklaustas, ar niekada nenorėjęs ten apsilankyti. Apie Sibiro kančioms pasmerktus gražiausius jaunystės metus Juodžiai pasakoja 4 anūkams, proanūkiams (jų turi aštuonis). Sunkią tremtinės dalią A. Juodienė surašė į Danutės Vidrinskienės parengtą knygą „Juos lydėjo šventas jausmas“.

 

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

Visada tikėjo, kad sugrįš
– Nors sakė, kad mes į Sibirą atvežti „na viečno“ (rus. – amžiams), bet mes netikėjome, visada vylėmės, kad grįšime namo. Po Stalino mirties tapo laisviau, padidėjo viltis ir tikėjimas, kad visa tai kada nors baigsis, – prisimena Juodžiai.
Į Lietuvą Angelė ir Kazimieras sugrįžo su didžiausiu savo turtu – dviem sūnumis. Prisiglaudė Marijampolėje, pas čia gyvenusią Angelės seserį.
– Savaitę vaikščiojau po miestą ieškodama, kur apsistoti. Pūslės ant padų iškilo, neviltis apėmė, kad mes, tremtiniai, esame tarsi atstumtieji. Galiausiai pasisekė, priėmė viena šeima, keturiese įsikūrėme mažame kambarėlyje, – pasakoja Angelė.
Vyras įsidarbino statybose, moteris – parduotuvėje. Nors ir buvo nelengva, bet „buvome namuose, Lietuvoje“. Visą laiką troškusi žinių Angelė įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Besimokant gimė dukra.

Padaryta daug klaidų
Į dešimtą dešimtmetį įkopęs Kazimieras ir šiemet 90-mečio jubiliejų švęsianti Angelė prisimena, su kokiu džiaugsmu sutiko Sąjūdį.
– Galvojome, kad bus smetoninė Lietuva, bet Landsbergis padarė klaidą – neišvijo buvusiųjų. Blogai, kad prezidentu neišrinko Stasio Lozoraičio – būtų vedęs kita kryptimi, – sako A. Juodienė, aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, 22 metus dainavusi Marijampolės tremtinių chore, buvusi jo seniūne.
– Ne taip ir kolūkius naikino – reikėjo daryti inventorizaciją, kad nebūtų viskas išgrobstyta visų, kas tik priėjo. Smetoninės Lietuvos žemės ūkį sunaikino rusai, o dabar – mes patys. Visa tai todėl, kad per 50 metų keitėsi žmonės, jie nebuvo matę nepriklausomybės, nežinojo, kaip elgtis, kaip gyventi. Atgimimas turėjo būti dešimčia metų anksčiau, kol dar buvo senojo mentaliteto žmonių, tada būtų buvę kitaip, – sako Kazimieras. Jo atmintyje – lietuviška Lietuva. – Prieš karą 20 metų laisva Lietuva konkuravo su užsieniu, buvo pristeigta lietuviškų bankų, pristatyta mokyklų, pieninių, buvo didelės šeimos, visi – patriotai, Lietuva didžiavosi ir žiūrėjo, kad savo šaliai būtų geriau, – kalba jis.

Tiki Lietuvos ateitimi
Dabar, pasak pašnekovų, Lietuva nyksta, žmonės išvažinėja, lieka tik seneliai, invalidai ir maži vaikai. „Visi tikisi, kad užsidirbs ir sugrįš, bet pamato, jog kitur geriau, ir negrįžta. O kad taip nebūtų, reikia steigti daugiau darbo vietų, kad žmonės dirbtų, uždirbtų ir pensijas būtų iš ko mokėti. Reikia sulaikyti emigraciją, kad vaikai augtų Lietuvoje, šeimos būtų kartu“.
– Lietuva atsigaus, kai užaugs nauja karta, – šviesia ateitimi tiki Juodžiai. – Vidurinė karta suklaidinta – sovietmečiu išauginta kita nuomonė. O dabartiniam jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba. Tik šį pavasarį per televiziją pradėjo pasakoti ir apie tuos, kurie sugrįžta, kuriasi Lietuvoje, o daugiau kaip ketvirtį amžiaus vis rodė, koks gėris, grožis yra svetur…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.