Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.

 

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį
Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros.
Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems mokyklos egzaminams, bet taip ir liko tik su pažyma apie išklausytą mokymo kursą. 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį į gimnazistės nuomojamą kambarį įsiveržė nepažįstami vyrai ir ją išsivedė.
– Iš vakaro ruošiausi egzaminui, ilgai nemiegojau, ir staiga beldimas į duris. Sesuo, su kuria gyvenau, buvo išėjusi pas kitą seserį, susilaukusią vaikelio, buvau viena. Pravirko išgąsdintas šeimininkų vaikas, o aš net nesusigaudžiau, kas vyksta, ką reikėtų su savimi pasiimti. Kai ryte sargybinio išsiprašiau, kad leistų namo pasiimti bent kokių daiktų, galėjau ir pabėgti, tačiau kažkas pasakė, kad iš kaimo išvežė mano mamą, pagalvojau, kaip ji viena bus, ir aš sugrįžau… – prisimena Angelė.
Iš Prienų į Mauručius sunkvežimiais atvežti žmonės buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, ir traukinys pajudėjo Rytų link. Paskutinį kartą pro vagono plyšius žiūrėdami į gimtuosius laukus vieni žmonės verkė, aimanavo, kiti meldėsi, o jaunimas su ašaromis akyse dainavo lietuviškas dainas.
– Buvo pavasaris, kukavo gegutė. Mes pradėjome spėlioti: kiek metų, gegute, aš namo negrįšiu… Vienam užkukavo vienąkart, kitam – penkis, o man – dešimt. Tiek ir išbuvau tremtyje… – sako A. Juodienė.

Sibiras suvedė į porą
Traukiniui sustojus Čeliabinske Angelė pamatė mamą su broliu, pasirodo, juos abu iš tėviškės paėmė, kai tėtis tuo metu gulėjo ligoninėje Kaune. „O, kad būčiau žinojusi, jog mama ne viena…“ – atsidūsta moteris.
Angelė su mama ir broliu buvo išlaipinta Irkutsko srities Usolės rajone, Taljano kaime. Ten pat iš to paties traukinio išlaipintas ir pakaunės ūkininkų Juodžių sūnus Kazimieras.
– Į Sibirą lydėjo tiek kareivių, kiek vežė tremtinių. Ypač sunku buvo pirmais metais, daug mirė ir senelių, ir vaikų. Mus labai engė, neturėjome kitokio vardo tik „litovka“ (rusai taip vadino dalgį). Vietiniams, kurie daugiausia buvo caro laikų tremtiniai, mus pristatė fašistais, galvažudžiais, – su ašaromis akyse į praeitį sugrįžta Kazimieras.
Nepažįstamus vieno likimo jaunuolius Sibiras suvedė į porą. Po dvejų tremties metų Angelė ir Kazimieras susituokė. Kiek vėliau jų santuoką palaimino kunigas Pranas Šliumpa, kuris, atvažiavęs pas brolį į Utopą, krikštijo vaikus, tuokė poras, klausė išpažinčių.
Tremties dešimtmetis pažymėtas pažeminimu, alkiu, sunkiu darbu. Bėgantys metai neužgludina to skausmo, kurį teko patirti. „Nenoriu net žiūrėti į tas vietas, kur taip žmones naikino“, – sako K. Juodis, paklaustas, ar niekada nenorėjęs ten apsilankyti. Apie Sibiro kančioms pasmerktus gražiausius jaunystės metus Juodžiai pasakoja 4 anūkams, proanūkiams (jų turi aštuonis). Sunkią tremtinės dalią A. Juodienė surašė į Danutės Vidrinskienės parengtą knygą „Juos lydėjo šventas jausmas“.

 

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

Visada tikėjo, kad sugrįš
– Nors sakė, kad mes į Sibirą atvežti „na viečno“ (rus. – amžiams), bet mes netikėjome, visada vylėmės, kad grįšime namo. Po Stalino mirties tapo laisviau, padidėjo viltis ir tikėjimas, kad visa tai kada nors baigsis, – prisimena Juodžiai.
Į Lietuvą Angelė ir Kazimieras sugrįžo su didžiausiu savo turtu – dviem sūnumis. Prisiglaudė Marijampolėje, pas čia gyvenusią Angelės seserį.
– Savaitę vaikščiojau po miestą ieškodama, kur apsistoti. Pūslės ant padų iškilo, neviltis apėmė, kad mes, tremtiniai, esame tarsi atstumtieji. Galiausiai pasisekė, priėmė viena šeima, keturiese įsikūrėme mažame kambarėlyje, – pasakoja Angelė.
Vyras įsidarbino statybose, moteris – parduotuvėje. Nors ir buvo nelengva, bet „buvome namuose, Lietuvoje“. Visą laiką troškusi žinių Angelė įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Besimokant gimė dukra.

Padaryta daug klaidų
Į dešimtą dešimtmetį įkopęs Kazimieras ir šiemet 90-mečio jubiliejų švęsianti Angelė prisimena, su kokiu džiaugsmu sutiko Sąjūdį.
– Galvojome, kad bus smetoninė Lietuva, bet Landsbergis padarė klaidą – neišvijo buvusiųjų. Blogai, kad prezidentu neišrinko Stasio Lozoraičio – būtų vedęs kita kryptimi, – sako A. Juodienė, aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, 22 metus dainavusi Marijampolės tremtinių chore, buvusi jo seniūne.
– Ne taip ir kolūkius naikino – reikėjo daryti inventorizaciją, kad nebūtų viskas išgrobstyta visų, kas tik priėjo. Smetoninės Lietuvos žemės ūkį sunaikino rusai, o dabar – mes patys. Visa tai todėl, kad per 50 metų keitėsi žmonės, jie nebuvo matę nepriklausomybės, nežinojo, kaip elgtis, kaip gyventi. Atgimimas turėjo būti dešimčia metų anksčiau, kol dar buvo senojo mentaliteto žmonių, tada būtų buvę kitaip, – sako Kazimieras. Jo atmintyje – lietuviška Lietuva. – Prieš karą 20 metų laisva Lietuva konkuravo su užsieniu, buvo pristeigta lietuviškų bankų, pristatyta mokyklų, pieninių, buvo didelės šeimos, visi – patriotai, Lietuva didžiavosi ir žiūrėjo, kad savo šaliai būtų geriau, – kalba jis.

Tiki Lietuvos ateitimi
Dabar, pasak pašnekovų, Lietuva nyksta, žmonės išvažinėja, lieka tik seneliai, invalidai ir maži vaikai. „Visi tikisi, kad užsidirbs ir sugrįš, bet pamato, jog kitur geriau, ir negrįžta. O kad taip nebūtų, reikia steigti daugiau darbo vietų, kad žmonės dirbtų, uždirbtų ir pensijas būtų iš ko mokėti. Reikia sulaikyti emigraciją, kad vaikai augtų Lietuvoje, šeimos būtų kartu“.
– Lietuva atsigaus, kai užaugs nauja karta, – šviesia ateitimi tiki Juodžiai. – Vidurinė karta suklaidinta – sovietmečiu išauginta kita nuomonė. O dabartiniam jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba. Tik šį pavasarį per televiziją pradėjo pasakoti ir apie tuos, kurie sugrįžta, kuriasi Lietuvoje, o daugiau kaip ketvirtį amžiaus vis rodė, koks gėris, grožis yra svetur…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...