Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.
Tremtiniai būrėsi į sąjungą
Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti tremties ir rezistencijos muziejai ar ekspozicijos. Kone kiekviename filiale susibūrė chorai ar ansambliai.
LPKTS Marijampolės skyrius susikūrė taip pat 1988 m. Buvusios politinės kalinės Aldonos Vilutienės iniciatyva 1992 m. mieste įsteigtas Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. Įkurtame Tremtinių skyriuje tais pačiais metais buvęs pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas Vidmantas Bandzaitis subūrė chorą „Godos“.
Gretos retėja…
Kai praėjusią savaitę apsilankėme Gedimino g. 10-2, kur įsikūręs LPKTS Marijampolės skyrius, čia kaip tik vyko registracija norinčiųjų važiuoti į Ariogalą, į tradicinį tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Choras „Godos“ su dabartine vadove Laima Vencloviene – pagrindiniai marijampoliečių atstovai susitikime Dubysos slėnyje.
– Nedaug, tik 14 žmonių, pareiškė norą važiuoti į sąskrydį… Vieni pasiligoję, kitų jau nebėra… Žmonių kaskart vis mažiau. Bet prisijungs mūsų choristai, Kalvarijos tremtinių choras ir susidarys pilnas autobusas. Dar ir patys savarankiškai kiti važiuoja, – geros nuotaikos nepraranda kiekvieną trečiadienį skyriuje savo likimo brolių ir sesių laukianti Elvyra Kryms.
Prisiminusi, koks pakilimas buvo pirmais Nepriklausomybės metais, kiek žmonių ateidavo, moteris liūdnai konstatuoja, kad dabar kartais vienas, kartais du trys aukštyn stačiais laiptais į antrame aukšte esantį skyrių užlipa.
– Skyriuje buvo įregistruota apie 500 narių, per beveik tris dešimtmečius kartoteka vis mažėja. Apie kai kurių netektis net ir nesužinome, nors ligos ar artimųjų mirties atveju prašantiems skiriama pašalpa. Bent kartą per metus skyriuje apsilanko tie, kurie moka nario mokestį, dabar jis – 5 eurai. Vyresnių vis mažiau, o jaunesni, tie, kurie gimę tremtyje, ateina tik tada, kai reikia tvarkyti senatvės pensijos dokumentus, ieškoti tremties dokumentų. Tada atsiprašinėja, kad neturėję laiko dalyvauti renginiuose, nežinoję apie nario mokestį. Už visą laikotarpį jo ir nereikalaujame, bent už praėjusius trejus metus, – ne tik juos, bet ir visus prijaučiančius tremtinių sąjungai ateiti kviečia E. Kryms.
Visada buvo viltis sugrįžti
Daugiausia trečiadieniais priešpiet, kai skyrius atidarytas ir jame budi ponia Elvyra, žmonės ateina tiesiog pasikalbėti, pasiguosti. Bendravimo ypač pasigenda vienišieji. Tremtis neturi senaties, ir nors jau praėję beveik 70 metų nuo paskutinių priverstinių vežimų, atmintyje viskas gyva ir jautru. Todėl ir pokalbiai – ir su praeities jauduliu, ir su nerimu dėl ateities.
1949 m. pavasarį, kai Laukaičių šeimą rusų armijos karininkas su dviem eiliniais prižadino naktį ir pasakė, kad reikės važiuoti, Elvyrai ėjo keturiolikti, broliui buvo pora metų daugiau.
– Nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Užuro rajoną. Tarybinio ūkio skyriuje, kuriame apgyvendino, buvome penkios lietuvių šeimos, – prisimena Elvyra. – Sunkiausia buvo kalbėtis su vietiniais, bet per kelis mėnesius pramokau rusiškai ir rugsėjį pradėjau eiti į mokyklą. Iš pradžių buvo sunkiau, paskui tėvai nusipirko karvę, pradėjo ūkiškai gyventi, tėtis dirbo staliumi, prie jo ir brolis įsidarbino, o aš baigusi mokyklą įstojau į medicinos felčerių mokyklą.
Moteris prisimena, kad nors šeima, atrodo, kabinosi į gyvenimą svetur, bet visada mintyse buvo Lietuva ir viltis sugrįžti. Ir kai 1958 metais leido išvykti, iškart susiruošė namo. Deja, grįžti nelabai buvo kur – namai Marijampolėje, Kęstučio gatvėje, buvo sudegę… Tėvai rado butą, kuriame juos priregistravo, bet vėliau išregistravo, nes jie neturėjo darbo. Buvo toks užburtas ratas: darbo negausi, jeigu neregistruotas, o neregistruoja, jeigu neturi darbo… Felčerės diplomą turinčiai Elvyrai per pažįstamus pavyko įsidarbinti Kaliningrado srities Gvardejsko rajono Znamensko geležinkelio stoties med. punkte. Ten merginą ir priregistravo, tačiau su ja kartu atvažiavusių tėvų – ne, nes per arti Lietuva buvo… Tik Autonormalių gamykloje dirbusiam broliui pavyko tėvus parsivežti ir priregistruoti Marijampolėje.
Neužsibuvo Kaliningrado srityje ir Elvyra. Po trejų metų ji išvažiavo į Latviją, kur su to paties likimo draugu, taip pat sugrįžusiu į tėviškę iš Sibiro, sukūrė šeimą, dirbo pagal specialybę. Tik labai traukė namai, ir 1984 m. sugrįžo į Marijampolę, taip pat įsidarbino Autonormalių gamykloje.
– Visada tikėjau, kad bus Laisvė, ir kai prasidėjo Sąjūdis, buvau visur: ir tremtinių chore, ir prie Seimo Sausio 13-ąją, ir Baltijos kely, ir mitinguose, ir partizanų pagerbimo minėjimuose. Nors buvo sunku, bet žinojau, kad tai laikina, tikėjau, kad šalis pakils. Nelengva ir dabar, bet mus tarybinė santvarka išmokė – kiek turi, iš tiek ir išgyveni, tad ir nesiskundžiu, – šypteli moteris.
Lietuvoje viskas bus gerai
Jai pritaria ir į skyrių tą trečiadienio priešpietę atėjęs Juozas Matulevičius. Jie ne tik buvę bendradarbiai, bet kaip vėliau išsiaiškino, gal netgi tuo pačiu ešelonu į Sibirą vežti. Tik dvylikametis Juozas su tėvais, broliais ir seserimis iš Vilkaviškio rajono Gražiškių valsčiaus nugabentas dar tolyn – į Balachtą, Krasnojarsko kraštą.
– Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam, nes patys buvo tinginiai, – sako tremtinys, į Lietuvą sugrįžęs 1957 m. rugsėjį. Jo nuomone, ir dabar yra dalis žmonių, kuriems tik reikia, kad kiti duotų. – Dabar, kai jaunimas sako, kad iš užsienių grįš tada, kai Lietuvoje bus gerai gyventi, tokius laikau pavojingiausiais – dėl geresnio pinigo jie atsisako savo šalies, bet nepagalvoja apie tai, kas čia sukurs gerovę, jeigu ne jie patys. Baigęs aukštuosius mokslus žmogus turi pats mokėti dirbti ir dar kitam darbo vietą sukurti, o ne bėgti laimės kitur ieškoti.
Pasak J. Matulevičiaus, blogai, kad jaunimas nesidomi savo šalies istorija, nežino, kiek dėl jos laisvės buvo kovota ir kaip ją reikia branginti. Vyras svarsto, kad atkūrus Nepriklausomybę nereikėjo viską naikinti, o dabar, tarsi darant atradimą, viską iš naujo kurti. Vis dėlto tiki, kad, jei nebus karų, Lietuvoje viskas bus gerai, išliks patys tikriausi patriotai, ant kurių ir laikysis visa šalis.