Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.

 

Kiekvieną trečiadienį pusdieniui Elvyra Kryms ateina į LPKTS Marijampolės skyrių ir laukia likimo brolių ir sesių.

Kiekvieną trečiadienį pusdieniui Elvyra Kryms ateina į LPKTS Marijampolės skyrių ir laukia likimo brolių ir sesių.

Tremtiniai būrėsi į sąjungą
Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti tremties ir rezistencijos muziejai ar ekspozicijos. Kone kiekviename filiale susibūrė chorai ar ansambliai.
LPKTS Marijampolės skyrius susikūrė taip pat 1988 m. Buvusios politinės kalinės Aldonos Vilutienės iniciatyva 1992 m. mieste įsteigtas Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. Įkurtame Tremtinių skyriuje tais pačiais metais buvęs pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas Vidmantas Bandzaitis subūrė chorą „Godos“.

Kuklios skyriaus patalpos alsuoja pagarba Laisvės kovų dalyviams ir tremtiniams.

Kuklios skyriaus patalpos alsuoja pagarba Laisvės kovų dalyviams ir tremtiniams.

Gretos retėja…
Kai praėjusią savaitę apsilankėme Gedimino g. 10-2, kur įsikūręs LPKTS Marijampolės skyrius, čia kaip tik vyko registracija norinčiųjų važiuoti į Ariogalą, į tradicinį tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Choras „Godos“ su dabartine vadove Laima Vencloviene – pagrindiniai marijampoliečių atstovai susitikime Dubysos slėnyje.
– Nedaug, tik 14 žmonių, pareiškė norą važiuoti į sąskrydį… Vieni pasiligoję, kitų jau nebėra… Žmonių kaskart vis mažiau. Bet prisijungs mūsų choristai, Kalvarijos tremtinių choras ir susidarys pilnas autobusas. Dar ir patys savarankiškai kiti važiuoja, – geros nuotaikos nepraranda kiekvieną trečiadienį skyriuje savo likimo brolių ir sesių laukianti Elvyra Kryms.
Prisiminusi, koks pakilimas buvo pirmais Nepriklausomybės metais, kiek žmonių ateidavo, moteris liūdnai konstatuoja, kad dabar kartais vienas, kartais du trys aukštyn stačiais laiptais į antrame aukšte esantį skyrių užlipa.
– Skyriuje buvo įregistruota apie 500 narių, per beveik tris dešimtmečius kartoteka vis mažėja. Apie kai kurių netektis net ir nesužinome, nors ligos ar artimųjų mirties atveju prašantiems skiriama pašalpa. Bent kartą per metus skyriuje apsilanko tie, kurie moka nario mokestį, dabar jis – 5 eurai. Vyresnių vis mažiau, o jaunesni, tie, kurie gimę tremtyje, ateina tik tada, kai reikia tvarkyti senatvės pensijos dokumentus, ieškoti tremties dokumentų. Tada atsiprašinėja, kad neturėję laiko dalyvauti renginiuose, nežinoję apie nario mokestį. Už visą laikotarpį jo ir nereikalaujame, bent už praėjusius trejus metus, – ne tik juos, bet ir visus prijaučiančius tremtinių sąjungai ateiti kviečia E. Kryms.

 

Sibiro lietuvaitės 1956 metais. Elvyra Kryms (Laukaitytė) – pirma iš dešinės.

Sibiro lietuvaitės 1956 metais. Elvyra Kryms (Laukaitytė) – pirma iš dešinės.

Visada buvo viltis sugrįžti
Daugiausia trečiadieniais priešpiet, kai skyrius atidarytas ir jame budi ponia Elvyra, žmonės ateina tiesiog pasikalbėti, pasiguosti. Bendravimo ypač pasigenda vienišieji. Tremtis neturi senaties, ir nors jau praėję beveik 70 metų nuo paskutinių priverstinių vežimų, atmintyje viskas gyva ir jautru. Todėl ir pokalbiai – ir su praeities jauduliu, ir su nerimu dėl ateities.
1949 m. pavasarį, kai Laukaičių šeimą rusų armijos karininkas su dviem eiliniais prižadino naktį ir pasakė, kad reikės važiuoti, Elvyrai ėjo keturiolikti, broliui buvo pora metų daugiau.

1957 m. Ačinsko medicinos mokyklos absolventės (Elvyra – antroje eilėje centre).

1957 m. Ačinsko medicinos mokyklos absolventės (Elvyra – antroje eilėje centre).

– Nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Užuro rajoną. Tarybinio ūkio skyriuje, kuriame apgyvendino, buvome penkios lietuvių šeimos, – prisimena Elvyra. – Sunkiausia buvo kalbėtis su vietiniais, bet per kelis mėnesius pramokau rusiškai ir rugsėjį pradėjau eiti į mokyklą. Iš pradžių buvo sunkiau, paskui tėvai nusipirko karvę, pradėjo ūkiškai gyventi, tėtis dirbo staliumi, prie jo ir brolis įsidarbino, o aš baigusi mokyklą įstojau į medicinos felčerių mokyklą.
Moteris prisimena, kad nors šeima, atrodo, kabinosi į gyvenimą svetur, bet visada mintyse buvo Lietuva ir viltis sugrįžti. Ir kai 1958 metais leido išvykti, iškart susiruošė namo. Deja, grįžti nelabai buvo kur – namai Marijampolėje, Kęstučio gatvėje, buvo sudegę… Tėvai rado butą, kuriame juos priregistravo, bet vėliau išregistravo, nes jie neturėjo darbo. Buvo toks užburtas ratas: darbo negausi, jeigu neregistruotas, o neregistruoja, jeigu neturi darbo… Felčerės diplomą turinčiai Elvyrai per pažįstamus pavyko įsidarbinti Kaliningrado srities Gvardejsko rajono Znamensko geležinkelio stoties med. punkte. Ten merginą ir priregistravo, tačiau su ja kartu atvažiavusių tėvų – ne, nes per arti Lietuva buvo… Tik Autonormalių gamykloje dirbusiam broliui pavyko tėvus parsivežti ir priregistruoti Marijampolėje.
Neužsibuvo Kaliningrado srityje ir Elvyra. Po trejų metų ji išvažiavo į Latviją, kur su to paties likimo draugu, taip pat sugrįžusiu į tėviškę iš Sibiro, sukūrė šeimą, dirbo pagal specialybę. Tik labai traukė namai, ir 1984 m. sugrįžo į Marijampolę, taip pat įsidarbino Autonormalių gamykloje.
– Visada tikėjau, kad bus Laisvė, ir kai prasidėjo Sąjūdis, buvau visur: ir tremtinių chore, ir prie Seimo Sausio 13-ąją, ir Baltijos kely, ir mitinguose, ir partizanų pagerbimo minėjimuose. Nors buvo sunku, bet žinojau, kad tai laikina, tikėjau, kad šalis pakils. Nelengva ir dabar, bet mus tarybinė santvarka išmokė – kiek turi, iš tiek ir išgyveni, tad ir nesiskundžiu, – šypteli moteris.

 

Choras „Godos“ susibūrė pirmais skyriaus susikūrimo metais. Deja, jau daugelio choristų nebėra...

Choras „Godos“ susibūrė pirmais skyriaus susikūrimo metais. Deja, jau daugelio choristų nebėra…

Lietuvoje viskas bus gerai
Jai pritaria ir į skyrių tą trečiadienio priešpietę atėjęs Juozas Matulevičius. Jie ne tik buvę bendradarbiai, bet kaip vėliau išsiaiškino, gal netgi tuo pačiu ešelonu į Sibirą vežti. Tik dvylikametis Juozas su tėvais, broliais ir seserimis iš Vilkaviškio rajono Gražiškių valsčiaus nugabentas dar tolyn – į Balachtą, Krasnojarsko kraštą.
– Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam, nes patys buvo tinginiai, – sako tremtinys, į Lietuvą sugrįžęs 1957 m. rugsėjį. Jo nuomone, ir dabar yra dalis žmonių, kuriems tik reikia, kad kiti duotų. – Dabar, kai jaunimas sako, kad iš užsienių grįš tada, kai Lietuvoje bus gerai gyventi, tokius laikau pavojingiausiais – dėl geresnio pinigo jie atsisako savo šalies, bet nepagalvoja apie tai, kas čia sukurs gerovę, jeigu ne jie patys. Baigęs aukštuosius mokslus žmogus turi pats mokėti dirbti ir dar kitam darbo vietą sukurti, o ne bėgti laimės kitur ieškoti.
Pasak J. Matulevičiaus, blogai, kad jaunimas nesidomi savo šalies istorija, nežino, kiek dėl jos laisvės buvo kovota ir kaip ją reikia branginti. Vyras svarsto, kad atkūrus Nepriklausomybę nereikėjo viską naikinti, o dabar, tarsi darant atradimą, viską iš naujo kurti. Vis dėlto tiki, kad, jei nebus karų, Lietuvoje viskas bus gerai, išliks patys tikriausi patriotai, ant kurių ir laikysis visa šalis.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...