Iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo kilusi Birutė Taraskevičiūtė savojo krašto žmonėms žinoma kaip aktyvi bendruomenės narė, metraštininkė. Būdama moksleivė rašė straipsnius į spaudą, dalijosi savo mintimis ir išgyvenimais.
Marijampolės krašto jaunimui ji pažįstama per savanoriavimo liniją. Ši veikla Birutei tapo gyvenimo prasme, mėgstamu darbu. Jau keletą metų ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje „A.C. Patria“. Beje, savanoriaudama Birutė surado ir savo antrąją pusę – daugiau nei prieš metus ji sumainė žiedus su vyru Mariumi ir tapo Birute Daugėliene. Anot moters, su savu kraštu ją sieja tvirti šeimyniniai ryšiai, darbiniai ir skautiški reikalai.
Šiandien su Birute kalbamės apie savanorystės veiklą, kuri populiarėja Lietuvoje, apie jos paskirtį ir galimybes.
– Birute, papasakok, kaip atradai savanorystę, kuo įdomi Tau ši veikla?
– Savanoriauti pradėjau nuo šešiolikos metų. Padėdavau vadovei vesti skautų sueigas, dalyvaudavau kaimo bendruomenės veikloje. Šiuo metu dirbu su jaunimu nevyriausybinėje organizacijoje „Actio Catholica Patria“, kuri pernai skaičiavo jau 25-us savo veiklos metus. Šią organizaciją atradau ieškodama galimybės mokyti užsieniečius lietuvių kalbos kaip svetimos. Iš pradžių dirbau su savanoriais, į Lietuvą atvykusiais pagal Europos savanorių tarnybos programą, vėliau įsitraukiau į darbuotojų komandą ir tapau savanorių mentore. Tai darbas neformaliojo ugdymo srityje: kurdama lygiavertį santykį su jaunuoliu stengiuosi padėti jam atrasti, kuo savanorystės patirtis yra vertinga, ko jis išmoksta savanoriaudamas. Nors mano darbo vieta yra Kaune, tačiau minėtais klausimais projekte „Atrask save“ dirbu ir Marijampolėje su savanorius priimančiomis organizacijomis, darbo birža, įstaiga „Sveikatingumo idėjos“ ir pačiais savanoriais. Šiuo metu su savanorystės lauku mane sieja darbo santykiai, tačiau pati turiu nevienadienės savanorystės patirties, yra tekę dalyvauti ir tarptautiniuose projektuose, o 2013 metų gruodį dalyvavau pasaulinėje konferencijoje apie jaunimo savanorystę, kuri vyko Saudo Arabijoje.
– Koks Tavo gyvenimo kelias buvo iki savanorystės, ką veikei baigusi gimnaziją?
– Aš esu iš Želsvos, gyvenvietės netoli Marijampolės. Čia aktyviai dalyvavau kaimo bendruomenės veikloje, į ją įsitraukusi buvo visa mano šeima. Kaip vieną iš svarbių įvykių prisimenu mūsų kaimo rašytojo a. a. Juozo Bendoriaus knygos išleidimą, kuriuo rūpinomės kartu su tuo metu leisto kaimo laikraščio „Žaltytis“ sumanytoja Kristina Dumčiene. Nuo devintos klasės mokiausi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, dalyvavau mokinių tarybos veikloje, priklausiau mokyklos laikraščio redakcijai.
Tiesa, dar mokydamasi Želsvoje tapau Lietuvos skautijos nare, daviau jūrų skautės įžodį, nuo tada savo gyvenime vadovaujuosi šūkiu „Dievui, Tėvynei, Artimui ir jūrai“. Vėliau prisijungiau prie jūrų skautų Marijampolėje. Čia bendravome su vadovėmis Vida Tamkevičiene ir Filomena Galavočiene, kuri padėjo man atsakingai įsitraukti į sueigų ir renginių jaunesniesiems skautams organizavimą. Žygiai, stovyklos tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi, o augdama buvau ne tik dalyvė, bet ir organizatorė. Tiesa, baigusi gimnaziją studijavau Vilniaus universitete, baigiau Lietuvių filologijos ir reklamos studijas, aktyviai mokiausi suomių kalbos, buvau išvykusi į stažuotę Suomijoje. Vėliau studijavau švietimo vadybą Vytauto Didžiojo universitete. Visuomet svajojau būti mokytoja, dirbti ugdomąjį darbą, tad tai buvo mano žingsniai pakeliui į svajonę.
– Papasakok apie organizaciją „Actio Catholica Patria“. Kokia jos veikla, tikslai, priemonės, ką veikia joje savanoriaujantis jaunimas?
– „Actio Catholica Patria“ turi tris centrus: čia veikia atvirasis jaunimo centras „Vartai“, savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip“ ir savanorių centras, kuriame aš ir dirbu. Ši organizacija yra vieta, į kurią jaunuoliai sugrįžta ir džiaugiasi, kad gali būti tokie, kokie jie yra. Pagrindinis mūsų tikslas – savarankiškam gyvenimui pasiruošęs jaunas žmogus. O tai suprantame kaip sąmoningo, atsakingo, galinčio priimti sprendimus savarankiško žmogaus ugdymą. Atvirajame jaunimo centre jaunuoliai renkasi nuo antradienio iki penktadienio vakarais, bendrauja su bendraamžiais, savanoriais, jaunimo darbuotojomis. Tai yra saugi erdvė būti, bendrauti, individualiai konsultuotis rūpimais klausimais, užsiimti įvairia veikla (penktadieniais gaminamas maistas, kartą per mėnesį švenčiami visų gimtadieniai, vyksta teminiai užsiėmimai, karaokė, filmų peržiūros, jaunuoliai muzikuoja ir svarbiausia, kad patys gali įgyvendinti iniciatyvas.)
Savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip“ turi dvi veiklos kryptis: jaunuoliai konsultuojami individualiai ir ugdomas jų savarankiškumas būste – bute, kuriame gali gyventi keli iš valstybės globos išėję jaunuoliai. Socialinės darbuotojos kuria lygiavertį santykį su jaunuoliais, skatina juos pačius imtis atsakomybės ir savarankiškai tvarkytis (pavyzdžiui, bendradarbiauti, kalbėtis, nurašyti skaitliukų rodmenis, mokėti už būstą, laikytis dienotvarkės, priimti sprendimus, tartis tarpusavyje ir kt.). Iš tikrųjų susiduriama su realybe, jog iš vaikų globos namų išeinantys jaunuoliai stokoja savarankiškumo. Šį centrą remia vokiečių fondas, skirdamas mokslo stipendijas jaunuoliams. „Kitaip“ dirba kartu su Marijampolės sav. Avikilų vaikų globos namais.
Na, o savanorių centras, kuriame dirbu ir aš, yra savanorius ir savanorius priimančias organizacijas koordinuojanti organizacija. Mes įgyvendiname vietinės, nacionalinės ir tarptautinės savanorystės programas, o savanorystės mentorių rankos, kaip aš mėgstu sakyti, yra nusidriekusios į jaunuolius, kurie ieško savanorystės galimybių, ir į organizacijas, kurios ieško savanorių, tad mums svarbu išgirdus abi puses jas suvesti ir lydėti savanorystės keliu, kad savanoris galėtų mokytis, o organizacija gebėtų dirbti su dar vienu žmogumi, padėti skleistis jo potencialui, įtraukti į veiklas ir pan.
Savanorystė tampa vis populiaresnė tarp jaunų žmonių, pavyzdžiui, mokyklą baigusių abiturientų, besidominčių tarptautine savanoryste, per pastaruosius metus gerokai padaugėjo. Svarbu suprasti, kad „A.C. Patria“ padeda jaunuoliams rasti savanorystės vietą ir lydi jaunuolį jos metu, organizuojant individualius ar grupės susitikimus ir reflektuojant patirtį. O tai galima daryti tikrai nenuobodžiai. Neseniai patirties teko semtis Budapešte, tarptautiniuose mokymuose.
– Kuo tave žavi savanorystė?
– Savanorystė yra sveikos visuomenės požymis, nes žmogus geba savo laiką ir jėgas skirti ne tik asmeniniams, bet ir bendruomenės poreikiams. Savanoriaujantis žmogus išgyvena reikalingumo patyrimą. O savanoriauti kiekvienas renkasi pats – tai laisva valia pasirinkta veikla, už kurią žmogus negauna materialinio atlygio. Tai labiausiai ir žavi, kad žmonės su savo dideliu noru ir širdies dosnumu gali labai daug padaryti, nuostabu, kai motyvacija veikti, būti nėra vien materialinio gėrio siekimas.
– Kokiam jaunimui siūlytum užsiimti savanoryste? Galbūt ši veikla padėtų rasti kelią vienišam ar turinčiam problemų žmogui, gal padėdamas kitiems, geriau imtų jaustis pats? Ką apie tai manai?
– Savanoriauti gali kiekvienas jaunas žmogus, kuris išdrįsta įsipareigoti. Pagrindinis varikliukas yra motyvacija, žmogus turi norėti savanoriauti pats. Tada ši veikla pasirodo visu savo grožiu: mezgasi santykiai, pažįstama organizacijos, kurioje savanoriaujama, kultūra, žmonės, įgyvendinamos iniciatyvos, įgyjama neįkainojama patirtis. Dabar Lietuvoje įgyvendinamas projektas „Atrask save“, kur savanorystę išbandyti kviečiami niekur nedirbantys ir nesimokantys jaunuoliai. Tokių yra ir Marijampolėje, o dviejų merginų istorijas galima pavadinti sėkmės pavyzdžiais: jos liko dirbti ten, kur savanoriavo. O kad savanoriaudamas ne tik duodi, bet ir labai daug gauni, gali patvirtinti tą patyrusieji. Todėl jaunuolis, norintis įveikti tam tikras baimes, sunkumus, savanorystės metu gali stengtis tai padaryti.
– Ar norint tapti savanoriu, reikia turėti tam tikrų bruožų, gabumų vadybai, ar savanoriu gali būti kiekvienas? Kaip tu manai, ar reikia laukti, kol tave pakvies į šią veiklą, ar pačiam jos ieškotis?
– Savanorystė prasideda nuo motyvacijos, nuo noro veikti, užsiimti naudinga veikla.
Džiugu, kai jaunuoliai patys ieško ir atranda savanorystę, tačiau neretai svarbią misiją informuojant ir pakviečiant atlieka mokytojai, būrelių vadovai. Su „A.C. Patria“ savanorių centru vykstame į mokyklas ir susitikę su jaunuoliais supažindiname su savanorystės tema detaliau, taikome neformalius metodus. Kvietimų atvykti sulaukiame vis dažniau, vadinasi, ši žinia sklinda. Taip pat patirtimi dalijasi su savanoriais dirbančios organizacijos, patys savanoriai susitinka su jaunimu, o juk geriausia reklama yra ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas.
Savanoriauti gali kiekvienas norintis, yra atvejų, kai užsiimti savanoriška veikla pasirenka ir negalią turintys žmonės – tuomet veikla būna atitinkanti jų galimybes. Savanorystės sritį (socialinę, meno, kultūros, sporto, gyvūnų globos, sveikatos) savanoris renkasi pats (kartais tai būna apibrėžta gyvenamosios vietos ir joje veikiančių organizacijų skaičiaus ir veiklos pobūdžio), kartais norėdamas pagilinti jau turimus įgūdžius, o kartais – siekdamas įgyti ir tobulinti naujas kompetencijas.
– Kas sunkiausia savanoriavimo veikloje? Pastebiu, kad savanorių gretos auga. Ką duoda savanorystė?
– Per pastaruosius savo veiklos metus pastebiu, kad jaunimui vis sunkiau įsipareigoti ilgalaikei veiklai. Norisi visko, greitai, daug, čia ir dabar. Todėl dirbdama su jaunais žmonėmis vis atkreipiu dėmesį į savanorystę kaip mokymosi procesą, kurio metu gali pažinti save, organizaciją, jos veiklą, žmones, patirti komandinio darbo atmosferą ir prisiimti savanoriui derančią atsakomybę.
Ilgalaike savanoryste laikoma, jeigu savanoriaujama ilgiau negu tris mėnesius. Savanoryste domisi vis daugiau jaunų žmonių, kurie, jeigu aiškiai žino savo profesinės karjeros kryptį, organizaciją renkasi tokią, kurioje galėtų išmėginti save, pažinti, pasitikrinti tai, apie ką galvojo. Tie, kurie ateina nedrąsiai, savanorystės veiklos lauką gali išsigryninti kartu su mentore, pasitaiko, kad savanoriui pasiūlome vietą, kur žinome, kad darbuotojai jį tinkamai priims, palydės ir savarankiškumo reikalavimas nebus per didelis.
Labai vertinu kolegas, kurie dirba su savanoriais, padeda jiems įsitraukti, pažinti, atrasti. Tiesa, nacionalinio projekto „Atrask save“ dalyviai, niekur nedirbantys ir nesimokantys jauni žmonės, gali savanoriauti ir gauti kompensacijas už maistą ir kelionės išlaidas, o po savanorystės – Jaunimo reikalų departamento patvirtintą pažymėjimą, kuris, stojant į aukštąją mokyklą, galės pridėti 0,25 balo. Siekiant, kad tokias galimybes turėtų ir moksleiviai bei studentai, Jaunimo reikalų departamentas skatina savivaldybes kurti vietinės savanorystės modelį ir užtikrinti galimybes visiems jauniems žmonėms tuo pasinaudoti. Kokia situacija šiuo klausimu Marijampolėje, pasakyti negaliu. Džiaugiuosi, kad savanorystė, kaip neformalus mokymosi procesas, įgyja tokį pripažinimą valstybėje, tik nerimauju, ar savanoriauti jaunimą skatins pati savanorystė, ar kaip tik galimybė gauti dalį balo stojant į aukštąją mokyklą.
– Anksčiau daug rašydavai, mėgdavai rašyti. Ar lieka laiko šiam pomėgiui?
– Taip, anksčiau rašydavau žinutes, straipsniukus į vietinę spaudą apie renginius, vykusius Želsvoje, apie skautiškus nuotykius, kuriuos tekdavo patirti. Vėliau mano rašymas įgavo kitą formatą – pradėjau rašyti laiškus draugams, artimiesiems, skautams, ir tikriausiai, jeigu visus tuos laiškus sudėčiau į vieną vietą, būtų visai nebloga pradžia knygai. O rašymą iš esmės vertinu kaip būdą sustabdyti akimirką, neleisti minčiai pabėgti per toli ir per greitai, bet prisėsti, nurimti ir rasti žodžius tai patirčiai, kuri gula į lapą.
Jūsų klausimas mane paskatino susimąstyti – gal laikas vėl drąsiau dalintis savo mintimis, įžvalgomis spaudoje? Mane domina vertybinės temos, reakcija į visuomenėje vykstančius įvykius – o juk tai, kas parašyta, kuria diskursą apie tai, kas vyksta šalyje, visuomenėje. Norisi prie to prisidėti, tačiau ne lengvabūdiškai, o pasvertai, nes dideliuose informacijos srautuose nevertingi dalykai išnyksta, perlai, tikiu, žiba ir išlieka.
– Ačiū už pokalbį. Didelės Tau sėkmės.
Nuotraukos iš pašnekovės asmeninio albumo