Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje buvo tūkstančiai opių klausimų, o patirties ir sugebančių problemas spręsti žmonių mažai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad įvairiose srityse darbavosi, atrodo, toli nuo tų dalykų esantys žmonės.
Kaip sako istorikas A. Totoris, lyg ir keista, kad reforma rūpinosi ir žemės ūkio ministru tapo kunigas, bet kita vertus – ar ne svarbiausia buvo strategija ir organizaciniai sugebėjimai? M. Krupavičius ne kartą mini, kad į politiką ėjo nenoriai, bet „žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir aktyviai joje dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos vertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai kenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, antipartiškumas yra liga, nuo kurios reikia gydytis.“ Jis vadovavosi krikščionių demokratų partijos nuostatomis siekti visuomenės gerovės vadovaujantis krikščionybės dėsniais.
Valstybės Taryba pavedė M. Krupavičiui važinėti po Lietuvą, į atokiausius kampelius su paskaitomis apie nepriklausomą Lietuvą, jos tarptautinę situaciją, žmonių pareigas, dirbant savo šalies labui ir įtvirtinant nepriklausomybę…
1918 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta Žemės reformos komisija, M. Krupavičius išrinktas jos pirmininku. Pats kilęs iš kaimo, nuolat matydamas jo žmonių vargus, jis buvo radikalios žemės reformos šalininkas. Kad reforma būtina, sutiko kone visos partijos, bet kokia ji turi būti, sutarimo nebuvo – dargi atvirkščiai, net dešiniosios politinės jėgos nebuvo vieningos, ką jau kalbėti apie socialdemokratus ar komunistus. Kai kurie didieji politikai apskritai neigė reformos reikalingumą.
Prelatas Krupavičius ją laikė viena svarbiausių sudėtinių valstybės atkūrimo dalių. Kuo daugiau žmonių turės žemės (1918 m. statistikos duomenimis, Lietuvoje buvo 60000 bežemių ir 40000 mažažemių valstiečių) – tuo mažiau išvažiuos laimės ieškoti svetur, todėl reikia priverstinai paimti ją iš dvarų, bankų, visuomeninių organizacijų ir net Bažnyčios, atlyginant taip, kaip numatys valstybė… Šį siūlymą labai palaikė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, akcentuodamas svarbų valstybės vaidmenį, taip pat ekonomistas Albinas Rimka. Pastarasis, kaip ir Krupavičius, buvo įsitikinęs, kad svarbiausia aprūpinti žeme jos neturinčius, stiprinti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Tačiau nemažai kunigų, nekalbant apie dvarininkus, tokiai reformai nepritarė. Jie skundėsi Kauno vyskupui ir Vatikanui, reikalavo nušalinti Krupavičių nuo šių reikalų ir išsiųsti iš Kauno. Apie šį laikotarpį taip pat reikėtų kalbėti atskirai, nes sulaukta ir tikrintojų iš Vatikano, ir detektyvo vertų atsitikimų…
Steigiamajame Seime verdant karštiems debatams, vis dėlto M. Krupavičiui ir jo šalininkams pozicijas pavyko apginti – reforma prasidėjo. Daug lėmė jo sugebėjimas argumentuoti, pagrįsti kiekvieną siūlymą, nes priešiškai nusiteikusiųjų puolimas buvo užgaulus, nesiskaitant su žodžiais. Žemės reforma reiškė ir kaimų išskirstymą į vienkiemius: reformatoriai buvo įsitikinę, kad juose bus geriau ir ūkininkauti, ir gyventi. „Suvalkijoje buvo lengviau – tik dvarus dalijo, o kitur juk buvo gatviniai kaimai… Reforma vyko gana sparčiai, trūko žmonių, ypač matininkų, kartu su žemės dalijimu buvo ir fiksuojama, fotografuojama tai, kas yra, daug kur reikėjo vėl sulietuvinti vietovių pavadinimus. Tai buvo milžiniškas darbas“, – sako A. Totoris.
Proga realiai prisidėti prie žemės reformos vykdymo atsirado 1923 metais, kai rinkimuose krikščionys demokratai Seime užsitikrino daugumą. Daug kur cituojamas Prezidentas Aleksandras Stulginskis, kuris pasiūlęs žemės ūkio ministru M. Krupavičių: „Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“. Darbo ėmėsi energingai, nors pradžia gero nežadėjo: ministerijos tarnautojai buvo nepareigingi, tinginiavo, ėmė kyšius… Pats būdamas punktualus ir sąžiningas auklėjo juos savo pavyzdžiu, buvo griežtas. Į aukštas pareigas skyrė nebūtinai savo partijos žmogų – žiūrėjo, kaip dirba. Ne geresnė padėtis buvo ir provincijoje – kartais ministras pats vykdavo patikrinti faktų nepranešęs… Reikėjo stiprios rankos.
Nuo 1923 iki 1926 metų M. Krupavičiui būnant ministru išdalinta 463 tūkstančiai ha nusavintos žemės, į vienkiemius iškelta apie 20 tūkstančių ūkininkų. Naujakuriams išleista 16 milijonų litų – tai daug, turint omenyje menkus valstybės finansus, jiems duota sėklų, miško medžiagos, buvo steigiami linų perdirbimo, sėklų valymo, vaisių ir daržovių perdirbimo punktai, pieno perdirbimo bendrovės, steigėsi kooperatyvai. Įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų, 1924 m. Dotnuvoje atidaryta Žemės ūkio akademija.
M. Krupavičius svajojo apie lietuvišką kaimą, kuris iš tolo raudonuos čerpių stogais… Istorikai sutaria, kad net jei nebūtų nuveikęs nieko daugiau, M. Krupavičius vien už šią žemės reformą būtų vertas prisiminti.
…Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo viskas pasikeitė. M. Krupavičius, laikytas iki tol populiariausiu politiku, naujai valdžiai kėlė grėsmę. Jis ne tik neteko pareigų, bet ir tapo nepageidaujamas. Žemės reformos įstatymas buvo pakeistas dvarininkų naudai, steigėsi stambios bendrovės, kurios siūlė mažas kainas. Mokesčiai už žemę buvo dideli, žmonės skolinosi iš bankų. Suvalkijoje ūkininkai streikavo…