Alva Sidaravičienė-Bedalė visada laikė savo pareiga įamžinti žuvusiųjų už laisvę atminimą.
Gimė 1931 metais Panevėžyje. Gyvenimo vėtros Rinkevičių šeimą 1937 m. atbloškė į Suvalkiją. Alva nuo 1945 m. Marijampolėje pradėjo lankyti Marijampolės 1-ąją gimnaziją, kaip tuo metu vadinosi Rygiškių Jono gimnazija. Netruko įsitraukti į laisvės kovas, nes tai jau darė bendraklasiai, kaimynai. Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs: numestas laiškelis, pašnibždomis persakytas nurodymas… 1949 m. ją suėmė saugumas, tada ji jau buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininkė. Kalėjo iki 1965 m.
A. Sidaravičienė – rezistencinės kovos dalyvė ir politinė kalinė, išleido knygą, kurioje sudėjo savo atsiminimus apie šeimą, apie artimuosius, kurių daugelis patyrė sovietų valdžios represijas, tremtis, slapstymąsi, nuolatinį persekiojimą.
„Beveik visa Lietuva kilo prieš okupantą, kaimų, miestelių, miestų vyrai stojo į partizanų gretas. Visose mokyklose kūrėsi pasipriešinimo būriai. Gretos, būriai jungėsi į didžiulį garbingą laisvės troškimo su visomis netektimis, skausmu, nenuilstamą Lietuvos judėjimą. Kaimo žmonės buvo ypač aktyvūs: slėpė, rėmė, tapo ryšininkais. Didelį vaidmenį vaidino visų mokyklų moksleiviai. Partizanai – tai pati sąvoka, kurią gerai įsisąmoninti ir suprasti, apie juos negalima kalbėti paskubomis, be įsitikinimų. Dvasiškai jie labai stiprūs buvo“, – štai kaip rašo A. Sidaravičienė savo knygoje.
Ji skyrė labai daug savo laiko, jėgų, kad būtų užfiksuoti tų dienų atsiminimai, kad neprapultų užmaršty nė viena pavardė, nė vienas faktas. Iš tiesų stebina jos puiki atmintis, užfiksuotos smulkiausios detalės, įvykiai, prisiminimai. Mūsų visų, kurie to nematė ir nepatyrė, pareiga – skaityti, sužinoti, perduoti kitoms kartoms tai, ką teko išgyventi šiems žmonėms dėl Laisvės, dėl Tėvynės. Vis savęs klausiant, o kaip būtų, jeigu šiandien kažkas kėsintųsi atimti Tėvynę, Laisvę, Nepriklausomybę, demokratines vertybes.
Kaip rašė Rygiškių Jono gimnazijos (sovietmečiu ji vadinosi Jono Jablonskio vidurine mokykla) mokytojas Vincas Peckus, išleidęs knygą apie gimnazistus partizanus, „Nežinomos legendos“, „šių dienų pragmatiškai visuomenei sunku suprasti, iš kur jie sėmėsi dvasinės stiprybės ir fizinių jėgų iškęsti bunkerių ir slėptuvių gyvenimo nepriteklius, nuolatinį persekiojimą, draugų žūtį, artimųjų tremtį, nežmoniškus kankinimus rūsiuose ir tardymo kamerose“.
