Okupavus Lietuvą, rezistencinė kova truko apie 10 metų: 1945–1955 m. Tie, kas nenorėjo paklusti sovietų valdžiai, nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje, lankstytis okupantams, išėjo į miškus, tapo „miškiniais.“ Dalis jaunimo buvo jų ryšininkai, padėjėjai. Visi jie buvo laikomi sovietų valdžios priešais, persekiojami, gaudomi, žudomi ir kankinami. Net už Stalino vardo paniekinimą, ištarimą nepagarbiai jau galėjo būti žmogus sušaudytas ar ištremtas.
Gimnazistai nebuvo abejingi
1945 m. susikūrė Vytenio laisvės kovotojų būrys, bet jo nariai dar nebuvo tikrieji partizanai, tik kandidatai. Tauro partizanų apygardos vadovybė duodavo jiems užduotis: sekti partorgus, susprogdinti geležinkelį, kad nevežtų žmonių Sibiran, platinti atsišaukimus, slaptą literatūrą. Daug tarp jų buvo Rygiškių Jono gimnazijos mokinių. Vos po metų būrys buvo demaskuotas, čekistai 1946 m. suėmė 12 vyteniečių, tardė. Keturi buvo sušaudyti, kiti ištremti.
1991 m. atkūrus Nepriklausomybę, pajudėjo tyrimas keturių sušaudytųjų – Algimanto Gustaičio-Kimo, Jurgio Bekampio-Šalmo, Alfonso Žukausko-Lizdeikos ir Vinco Barono-Vyšnelio byloje. Buvo kasinėjama Tuskulėnų dvaro vieta, atkasti ir visi atpažinti, o surinkti jų kaulai pervežti į Marijampolę. 2001 m. įvyko iškilmingas perlaidojimas naujosiose miesto kapinėse. Čia stovi paminklas su iškaltomis žuvusiųjų pavardėmis.
Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, pasakoja, kad kai laidų susitikimų metu į muziejų ateina buvę mokiniai, jie dalijasi prisiminimais. Tokių žmonių vis mažėja, kurie galėtų papasakoti apie tą laiką. Štai viena moteris, buvusi mokytoja, klausė, nejaugi galėjo mokytojas Kriščiukaitis išduoti vyteniečius. Apie tai daug kas kalba, bet ar gali būti tiesa? Kaip galėjo jis būti išdavikas, juk buvo toks inteligentiškas žmogus, geras mokytojas (dėstė anglų kalbą), visi jį gerbė ir mylėjo. Nejaugi buvo užverbuotas čekistų? „Į tokius klausimus atsakyti labai sunku“, – sako J. Zubavičienė.
Svarbu įamžinti atminimą
Daug dar yra šių kovų istorijoje baltų dėmių, neištirtų faktų. Likę gyvi vyteniečiai, buvę jų pagalbininkai stengiasi šias spragas užpildyti, leisdami atsiminimus, rinkdami informaciją. Tai Alva Sidaravičienė, Edmundas Simanaitis ir daugelis kitų.
Nukentėjusių nuo sovietinių okupantų yra šimtai. Ne vienas sako, kad reikėtų statyti paminklus ne tik žuvusiems kovotojams, bet ir jų motinoms, kurios irgi labai daug iškentėjo.
Dabartiniam jaunimui sunku suvokti, kas vyko tais laikais. Enkavedistai savo aukų nelaidodavo, užkasdavo bet kur. Lavonai buvo niekinami, paliekami patvoriuose, aikštėse. Kai kurios šeimos juos išsipirkdavo iš stribų už degtinę ir palaidodavo. Kitos iš baimės išsižadėdavo, neatpažindavo savo nužudytų artimųjų. Jų kapai liko nežinomi iki šiol.
J. Zubavičienė sako girdėjusi pasakojimų, kaip mokinius versdavo stoti į komjaunimą. Buvusi gimnazijos mokytoja O. Bartuškienė-Jasionienė, kurį laiką dirbusi savivaldybės kalbos tvarkytoja, pasakoja, kaip vos pradėjusi dirbti spintoje rado senus sąrašus tų, kurie lankydavo bažnyčią… Sigita Lankininkienė, buvusi gimnazijos mokytoja ir mokinė, prisimena, kaip buvo nurodyta pakabinti Stalino portretą klasėje ant sienos vietoje Vyties. Nebuvo iš kur jo gauti, bet viena mergaitė, pas kurią gyveno rusų kareiviai, iš jų laikraščio iškirpo ir atsinešė nedidelį Stalino portretą. Kelios mokinės jį priklijavo ant sienos po Vyčio uodega. Mokytojas Viktoras Katilius matė, o baigęs pamoką paliepė mokiniams „susitvarkyti šiukšles“, nes portretas atsiklijavo ir nusklendė žemėn… Bet mokinių neįskundė.
Visokių buvo mokytojų, visokių ir mokinių. Štai buvęs muziejaus vedėjas, mokytojas V. Peckus gimnazijos direktoriaus P. Šertvyčio nuotraukos į muziejaus stendą nekabino, nes šis buvo „raudonas“…
Su metais pasipriešinimas silpo, atvirų kovotojų mažėjo. Tik po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais vėl kilo protestai, bet buvo numalšinti. Sovietiniai propagandistai Kalantos poelgį traktavo kaip nesveiko proto žmogaus išsišokimą, o ne protesto aktą prieš okupantų režimą. Kai kas atsimena, kad vykdomojo komiteto pirmininko R. Pačėsos sūnus Remigijus su keliais kitais mokiniais surengė pritarimo aktą, atsisėdę koridoriuje ant grindų brazdino gitara ir nėjo į pamokas.
Paminkle iškaltos 39 pavardės
A. Sidaravičienės iniciatyva šalia gimnazijos pastatytas paminklas žuvusiems gimnazistams. Paminklo akmeninėse plokštėse iškaltos jų pavardės (čia paminėti ir įamžinti tie, kurie nesulaužė partizano priesaikos). 39 pavardės įamžintos paminklinėje kompozicijoje, jie buvo atrinkti iš beveik 100 nukentėjusiųjų nuo sovietinių represijų. Kaip sakė A. Sidaravičienė, labai sunku buvo atrinkti, ji dirbo kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, kurio lėšomis ir finansuotas šis projektas.
I akmeninė plokštė: K. Akelaitis-Vėtra, A. S. J. Bubnys-Gusaras, G. P. Černiauskas-Švyturys, V. Dominaitis-Sūnus, V. V. Didvalis-Vidginas, V. J. Duliūnas-Laimutis, A. J. Durneika-Žvirgždas, K. Greblikas-Sakalas, V. Gruodis- Žilvitis, K. A. Gumauskas-Balandis, V. Gumauskas-Gailius, A. Karpauskas-Kurtas, R. K. Kižys-Gintaras.
II plokštė: K. Kurtinis, L. B. Lazauskaitė-Ramunė, A. Lazauskas-Šalmas, K. Liaukus-AnBo, P. J. Medelis-Delfinas, A. J. Meškevičiūtė-Vaidilutė, A. A. Mieliauskas-Seklys, K. A. Naginionis-Tauras, M.V. Navasaitis-Ainis, V. Navickas-Auksutis, J. Pauža, B. Petrauskas-Šarūnas, V. A. Puišys-Meška.
III plokštė: K. Puodžiūnas-Kirvis, J. Savičius-Uranas, A. Senkutė-Aušrelė, J. Sidabra-Brangutė, P. P. Sližauskas-Arūnas, R. Šalaševičius-Skystimas, S. Šalaševičiūtė-Našlaitė, V. S. Šalčiūnas., A. Švedas-Radastas, J. Traskauskas-Jūreivis, J. B. Vitkauskas, J. Žiūrys-Žilvitis, V. Žvingila-Šarūnas.
Pažinti juos privalu
Aldona MEŠKEVIČIŪTĖ-Vaidilutė gimė 1928 m. Geisteriškių k., Vilkaviškio apskr. Besimokydama Rygiškių Jono gimnazijoje įsitraukė į partizaninę veiklą, palaikė ryšius su partizanais, vykdė jų užduotis.
Buvo areštuota ir tris savaites saugumo tardyta. Paleista iš kalėjimo, nebaigusi 6 klasės, gavusi Vaidilutės slapyvardį pradėjo partizaniškos kovos kelią. Žuvo 1947-aisiais, būdama devyniolikos metų, Žydronių kaime ūkininko Petro Pleškaičio sodyboje įrengtame štabo bunkeryje. Saugumiečiai, išdaviko nurodomi, apsupę sodybą ilgai ieškojo slėptuvės, kol visas namo pakampes badydami durtuvais perdūrė Aldonai galvą. Jai garsiai sušukus, bunkeris buvo surastas, įvyko susišaudymas. Vaidilutė mirė, trys kiti ten buvę partizanai susisprogdino. Jų palaikai buvo niekinami Marijampolėje, o paskui užkasti iki šių dienų nežinomoje vietoje.
* * *
Leonora LAZAUSKAITĖ-Ramunė gimė ir augo Cykakalnio kaime, netoli Marijampolės. Baigė Rygiškių Jono gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Broliui Albinui pradėjus partizanauti, ją ėmė persekioti saugumas. 1946 m. ji grįžo iš Kauno į tėviškę. Čia buvo įrengta slėptuvė, kur slapstėsi partizanai ir brolis. Sodyboje įvyko susišaudymas, šeima turėjo bėgti, slapstytis. Leonora aplinkybių verčiama tapo partizane, Tauro apygardos štabo mašininke. Buvo sužeista Avikilų kaime, Leonavičių sodyboje įrengtoje slėptuvėje, kai šią apsupo enkavedistai. Sužeistą ją išvežė į Marijampolę, saugumo rūsį. Palaikai, manoma, palaidoti kaip ir daugelio kitų žvyrduobėse prie Šešupės.
* * *
Antanas DURNEIKA-Žvirgždas gimė 1927 m. Daukšių kaime, Marijampolės apskr. Po Rygiškių Jono gimnazijos baigė Kauno finansų technikumą, dirbo finansų skyriaus vedėju Gudeliuose. Išėjo į partizanus, tapo Vytauto rinktinės kovotoju Žvirgždu.
Žuvo 1948 m. paliose prie Rudės per mūšį su čekistais. Stribai jam nupjovė galvą, kurią nunešė viršininkams, tikėdamiesi gauti už tai premiją.
| Partizano priesaika „Aš… prisiekiu viasagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda.“ |