Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Inteligentai tapo nacių koncentracijos lagerių kaliniais

Du nusikalstami režimai – nacistinis fašistinis ir sovietinis komunistinis – beatodairiškai naikino, išnaudojo Lietuvoje gyventojus.
„Pagal nacių planus tebuvome „lašas vandens ant įkaitusio akmens“, o pagal sovietų siekius turėjome tapti rusakalbe „tarybine liaudimi“, – Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje rašė dr. Arūnas Bubnys.

 

„Tėvas turėjo patrauklią išvaizdą, visiems darė įspūdį jo gilus spindintis mėlynų akių žvilgsnis, graži laikysena, mokėjimas įdomiai reikšti savo mintis, sudominti pašnekovus“ – toks Antanas Januševičius išliko dukros Reginos prisiminimuose.

„Tėvas turėjo patrauklią išvaizdą, visiems darė įspūdį jo gilus spindintis mėlynų akių žvilgsnis, graži laikysena, mokėjimas įdomiai reikšti savo mintis, sudominti pašnekovus“ – toks Antanas Januševičius išliko dukros Reginos prisiminimuose.

Nacių žiaurumas buvo begalinis. Tik užėmę Lietuvą vokiečių karo vadai, vėliau karo komendantai pradėjo įvedinėti savą tvarką, tuo panaikindami visas piliečių teises ir laisves. Už drausmės pažeidimus buvo taikomas areštas, baudos, už nustatytos natūrinės duoklės nevykdymą bausta mirties bausme, įvesta kolektyvinė atsakomybė už partizanų veiksmus, o 1944 m. priėmus nutarimą dėl ypatingų priemonių saugumui Lietuvoje užtikrinti prasidėjo represijos. Tautos naikinimo ir pavergimo simboliais tapo Salaspilio (Latvijoje) ir Štuthofo (Lenkijoje) koncentracijos stovyklos.
Į Štuthofo lagerį, rašytojo Balio Sruogos pavadintą dievų mišku, išvežti tūkstančiai naciams nepaklususių, neįtikusių lietuvių. Tarp jų ir Marijampolės inteligentijos atstovai, buvę Rygiškių Jono gimnazijos mokiniai, vėliau tapę mokytojais, vadovavę mokyklai.
Įvairiai susiklostė likimai. Vieniems pavyko emigruoti į laisvąjį pasaulį, kiti sugrįžo į sovietų vėl užimtą Lietuvą, kai kurių, deja, artimieji niekada nebesulaukė…
Tragiška lemtis ištiko ir Marijampolės berniukų (dabar Rygiškių Jono) gimnazijos direktorių Antaną Januševičių. Inteligentas, aktyvus ateitininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, aktyvus antinacinės veiklos dalyvis, dvasinių vertybių puoselėtojas mirė Štuthofo koncentracijos lageryje.
Gimė A. Januševičius 1902 m. lapkričio 25 d. Marijampolės apskrities Liubavo valsčiuje, Epidemių kaime. 1924 m. baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją jis išvyko į Italiją, Suzos miestą, mokytis misionierių seminarijoje, tačiau po metų su kitais lietuviai buvo sugrąžintas į Lietuvą. 1930 m. baigė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įgijo teisę dirbti istorijos, filosofijos ir geografijos mokytoju, dirbo Vilkaviškio, Mažeikių, Skuodo gimnazijose. 1941 m. tapęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktoriumi stengėsi atgaivinti tas dvasines vertybes, kurios beatodairiškai buvo naikinamos sovietmečiu.

Nukentėjusių nuo nacių Marijampolės inteligentų atminimas įamžintas Rygiškių Jono gimnazijos muziejuje.

Nukentėjusių nuo nacių Marijampolės inteligentų atminimas įamžintas Rygiškių Jono gimnazijos muziejuje.

Visą gyvenimą A. Januševičius stengėsi įgyti kuo daugiau žinių, gerai mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas. Mokytojaudamas ir vadovaudamas gimnazijoms jis stengėsi užmegzti ryšius su žinomais veikėjais, norėdamas, kad šie prisidėtų prie mokinių dvasinių vertybių ugdymo: Vydūnu, J. Ambrazevičiumi, kuris buvo dukros krikštatėvis, filosofais J. Maceina, S. Šalkausku, kunigu S. Yla ir kitais. Be to, stengėsi globoti neturtingus mokinius, taip pat kiek leido sąlygos padėti žydams. Buvo sukaupęs didelę asmeninę biblioteką, kuri karo metais buvo sunaikinta.
Prasidėjus nacių okupacijai, A. Januševičius suartėjo su rezistencinio Lietuvos fronto veikėjais ir įsijungė į jų veiklą. Aktyviai dalyvavo antinacinėje kovoje, rašė pogrindžio spaudai, platino įvairius atsišaukimus. Tai neliko nepastebėta okupantų. Prie tragiško jo likimo, reikia manyti, prisidėjo ir moksleivių dalyvavimas antifašistinėje demonstracijoje 1942 m., kurią numalšino gestapininkai. Dėl direktoriaus diplomatiškumo buvo išvengta žudynių, tačiau 1943 m. kovo 17 d. jis buvo suimtas. Kartu su kitais 46 suimtaisiais, tarp kurių buvo ir Marijampolės inteligentijos atstovų – mergaičių gimnazijos direktorius Z. Masaitis, agronomas I. Budrys, mokytojas L. Puskunigis, karininkas J. Valenta – „atsidūrė Štuthofo koncentracijos lageryje ir tapo jau tik kaliniu Nr. 21335. (…) Baisios kalinimo sąlygos greitai palaužė A. Januševičiaus sveikatą, o dėmėtoji šiltinė pagreitino baisių įvykių eigą“, – prisiminimų apie A. Januševičių knygoje rašė Vincas Peckus.
„Birželio 7-osios rytą Antanas Januševičius mirė ir po pietų buvo „palaidotas“ krematoriume, – rašė kartu kalėjęs kunigas Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys“. – Mirė devintasis iš eilės, trečias iš gimnazijos direktorių, pirmasis iš buvusių su mumis istorikų, užbaigęs savo gyvenimą istoriškame mirties slėnyje…“

Tuo tarpu 1943-ųjų abiturientai ir mokytojai vis dar tikėjosi, kad visų gerbiamas direktorius sugrįš.
Yra išlikusi tų metų laidos nuotrauka, kurios centre – tuščia kėdė.
A. Januševičiui tebuvo 40 metų… 2008 m. (po mirties) jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Sunki nacių okupacijos dalia teko ne vienam Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniui, antinacinio sąjūdžio dalyviui.
Jokūbas Gensas, 1920 m. laidos abiturientas, karininkas, pedagogas, vokiečių okupacijos metais pateko į Vilniaus žydų getą, 1943 m. buvo sušaudytas. Antanas Liūdžius, 1925 m. laidos abiturientas, teisininkas, 1943 m. nacių suimtas ir ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išvadavimo pasiekė Kanadą. Gimnazistas Jonas Mildažis 1943 m. buvo suimtas, kalintas Lietuvos, paskui Vokietijos kalėjimuose, amerikiečių išlaisvintas išvyko į JAV. Oskaras Urbonas, 1911 m. laidos abiturientas, pulkininkas, 1944 m. suimtas ir ištremtas į Salaspilio, po to į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išlaisvinimo gyveno Švedijoje. Klemensas Gumauskas, 1936 m. laidos abiturientas, 1944 m. nacių suimtas ir ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išvadavimo pasiekė Švediją, aktyviai dalyvavo Švedijos lietuvių veikloje. Stasys Jasiunskas, 1929 m. laidos abiturientas, karininkas, lakūnas, rezistentas, 1944 m. nacių buvo suimtas ir ištremtas į Salaspilio, po to į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po karo liko gyventi Vokietijoje. Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžęs į Marijampolę Mečislovas Kriaučiūnas, 1934 m. laidos abiturientas, teisininkas, dirbo mokytoju Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Ištvėręs Salaspilio ir Štuthofo koncentracijos stovyklų baisumus 1945 m. į Marijampolę sugrįžo Vladas Grudzinskas, 1915 m. laidos abiturientas, pulkininkas, Vietinės rinktinės štabo IV skyriaus viršininkas, 1965 m. išvyko į JAV.

Štuthofo kalinių kasdienybė.

Štuthofo kalinių kasdienybė.

Į gimtinę sugrįžo ir gimnazijos auklėtinis, architektas Jonas Pajaujis, kuris Štuthofo koncentracijos stovyk­loje atsidūrė 1944 m. Po karo apsigyveno Švedijoje. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame Švedijos lietuvių gyvenime, vadovavo Švedijos lietuvių bendruomenei, buvo 1947–1948 m. Švedijoje leisto periodinio leidinio „Pragiedruliai“ redakcijos narys. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. J. Pajaujis mirė 2000 m. Gotlando saloje. Vykdant velionio valią, jo palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtosios Kalvarijos kapinėse.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.