Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Prezidento Kazio Griniaus demokratijos ir tolerancijos pamokos tęsiasi ne vien jo memorialiniame muziejuje

Šiemet pavasarį Kazlų Rūdos gyventojams ir svečiams buvo parodyta premjera – spektaklis „Nerimstanti širdis“ apie vieną iškiliausių kraštiečių Prezidentą Kazį Grinių. Pjesę sukūrė ir pastatė marijampolietė Virginija SAMUOLIENĖ, turinti dvigubą specialybę – lituanistės ir režisierės.
Šio vaidinimo kelionė po mūsų šalį ir net užsienį – tai tarsi paties Griniaus, jo aplinkos išėjimas iš muziejaus sienų, knygos puslapių ir susitikimas su gyvais žmonėmis.
Keletą klausimų uždavėme pjesės autorei ir režisierei.

 

Virginija Samuolienė sako supratusi, kad Grinius buvo labai tolerantiška, plačios erudicijos ir stipri asmenybė.

Virginija Samuolienė sako supratusi, kad Grinius buvo labai tolerantiška, plačios erudicijos ir stipri asmenybė.

– Kodėl domėjaisi K. Griniumi, o ne kuriuo kitu politiku?
– Domėtis Kazio Griniaus asmenybe pradėjau ne dėl pjesės, o daug anksčiau. Dėl to, kad atrodė labai įdomi asmenybė, kurią pažinojau nuo vaikystės, mat mes giminiuojamės. Mano krikšto tėvai Griniai, tėvo sesuo ištekėjusi už Griniaus. Mano mama pažinojo šią šeimą ir vis papasakodavo. Be to, domėjausi ir todėl, kad iš čia kilęs, marijampolietis.
Pastaruosius keletą metų ieškojau literatūros, daug skaičiau. Tik nelabai seniai yra pakartotinai išleisti Griniaus atsiminimai, o iki tol buvo mažai apie jį, sunku ką rasti.
Mane ypač stebina jo pastovumas ir tvirtos pažiūros. Jo namuose vykdavo dažnai kratos, kalėjime ir jis, ir žmona keletą kartų sėdėjo, bet nepaliko savo politinės linijos. Kažin kaip elgtųsi šių dienų politikai? Perbėgtų į kitą partiją?
Išanalizavusi atsiminimus supratau, kad Griniai taip elgėsi todėl, jog neturėjo kumečių mentaliteto, nes abudu – bajorų palikuonys. Joanos Pavalkytės-Griniuvienės tėvas buvo Kvietiškio dvaro valdytojas, tiesa, savo dvarą už skolas buvo praradęs, tad atsikėlė į čia, kad sūnūs galėtų baigti gimnaziją. Du Joanos broliai tapo gydytojais, vienas iš jų aukštas pareigas ėjo – Peterburge ligoninei vadovavo, dar vienas brolis buvo teisėjas. Taigi visi, ir Joana, išsilavinę.
Ir Griniaus tėvai nebuvo baudžiauninkai – kilę iš bajorų, bet vaikų daug, tad išsidalinus tėvų žemę, nekas liko.

– Koks žmogus jis tau pasirodė?
– Jo politinė veikla, mintys, manau, 100 metų buvo pralenkę savo laiką. Demokratiniu mąstymu net dabartinius politikus lenkia. Jis visad ėjo prieš smurtą. Nors žmona Joana buvo socialdemokratinių pažiūrų (iš lenkų paplitusių), jis niekada toks netapo. Dar jaunystėje domėjosi Marksu, Engelsu, bet paskui pakeitė nuomonę, supratęs, kad nuosavybės atėmimas gero neduoda. Suprato, kad grėstų diktatūra, nes tai – ne žmogaus prigimčiai. Jis visada išliko demokratas.
Griniai vienas kitą labai palaikė, nors pažiūros buvo skirtingos. O kaip pas mus visai neseniai riedavosi šeimos dėl politikos, pažiūrų…

– Kokia buvo Grinių šeima?
– Griniai buvo kitų politinių kalinių ramstis. Kalvarijoje buvo didžiausias tuo laiku kalėjimas, apie 1000 kalinių. Juos šelpdavo iš savo lėšų – rūbų, maisto veždavo. Grinius pats buvo ne kartą sėdėjęs, žinojo, koks mažas davinys. Dabar be europinių pinigų kažin kas būtų, o tada žmonės savo lėšų skirdavo.
Tragiškas Joanos ir dviejų vaikų likimas. 1918 m. dukrą Gražiną su mama nušovė plėšikai Kislovodske, Rusijoje, kur šeima buvo pasitraukusi per karą. Į butą užėjo plėšikaujantys bolševikai, pavogė kostiumus ir gramofoną. Po metų Girnius išvyko į JAV. Ten mirė vos dešimties sulaukęs sūnus Jurgis.
J. Griniuvienės net kapo vietos nelikę Rusijoj… Ją ir dukrą palaidojo pravoslavų kapinėse, o sovietmečiu pastatė ten gamyklą. Gediminas Ilgūnas buvo nuvykęs tarybiniais metais ieškoti. Kadangi jis kilęs irgi nuo Sasnavos krašto, domėjosi Griniais. Iš Ilgūno knygos apie juos daug sužinojau.
Man daro įspūdį, kaip Grinius brangino sukauptą suvalkietiškų prijuosčių kolekciją. Išsivežė į Rusiją, paskui su ja nukeliavo į Ameriką ir vėl visą parsivežė atgal į Marijampolę. Didelę 127 vienetų kolekciją. Ji dabar saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nuo 1900 metų šeima surengė ne vieną prijuosčių parodą. Suvokė, kokia tai didelė vertybė. Jie tai, kas susiję su lietuvybe, saugojo tiesiog fanatiškai. Nors patys negyveno prabangiai, nes daug lėšų išdalindavo šelpdami kitus.
Joana turėjo verslininkės gyslelę. Kai jai neleido dirbti mokytoja, įkūrė skalbyklą. Už tai, kad skalbė vargšų rūbus, ponių buvo smerkiama. Vėliau buvo atidariusi net dešrų cechą, Vilniuje pas vokietę to buvo išmokusi.

– Atrodo, Griniai užsiėmė labai įvairia veikla?
– Taip, be valstybės paramos leido laikraštį „Varpas“. Rinkti lėšoms sugalvojo loteriją, pripirko menk­niekių, iš to uždirbo 130 rublių, bet per tuos pinigus susipyko su draugu knygnešiu Stasiu Matulaičiu, nes tas įtarė, kad Griniai pasipelnė.
Ne tik nepasipelnė, bet neretai ir nuostolių turėdavo. Štai 1905 m. ruošdamiesi spektakliui „Amerika pirty“ susirado didžiulį kluoną (1000 vietų), prie seno vaiknamio Marijampolėje. Savo lėšomis sutvarkė, padarė suolus, sceną. Išpardavė 900 bilietų, surinko apie 800 rublių, o Joana sugalvojo paremti ūkininkus, nukentėjusius tais metais nuo krušos. Tam reikėjo gauti leidimus ir panašiai, taigi tik po 2 metų galėjo išdalinti, o ūkininkai vis ėjo, klausinėjo, taigi Griniai iš geros idėjos tik bėdos sau užsitraukė.

– Kaip kilo mintis parašyti pjesę?
– Kiekvienas jų gyvenimo etapas vertas rašytojo. Negaliu sakyti, kad rinkau specialiai medžiagą spektakliui. Pačiai buvo įdomu, apie 2 metus kaupėsi tos žinios. Griniaus atsiminimai man įdomiau kaip romanas. Nors kas nieko nežino, gal sudėtinga skaityti, turi suprasti, apie ką kalbama, išmanyti istoriją.
Ir vienu metu ėmė tiesiog niežėti, kad jau reikia rašyti. Buvo toks emocinis pliūpsnis, kad būčiau ir visą romaną parašiusi. Sukau galvą, kaip trumpiau sudėti, kad pjesė nebūtų per ilga, žiūrovams nepabostų.
Ką nuveikė Marijampolėje Griniai nuo 1895 iki 1914 metų – gigantiškas darbas, nenuginčijama jo reikšmė. Apie Grinius tuo metu čia sukosi visas veiksmas. Signatarai pastatė mūsų nepriklausomybės pastatą, o pamatą jam surentė Griniai. Per „Šviesos“ draugiją palaikė tautinį judėjimą. Pradėjo nuo knyg­nešystės, o paskui steigė knygynus, mokyklas, taip užaugo Užnemunės tautinis judėjimas, karta žmonių, kurie suprato tautiškumo reikšmę.
Girnius buvo autoritetas visiems – jo išmintis, psichologijos išmanymas. Jų namai vadinti antrąja klebonija, jais pasitikėdavo, tardavosi, čia slėpdavo draudžiamą spaudą. Buvo įprasta kratos, slapstymas, net jų vaikai buvo įsitraukę į tai.
Daug lietuvybės puoselėjimo sumanymų subrendo Grinių namuose: bažnyčios gegužiniai mišparai sulietuvinti (buvo lenkiškai), surinkta lietuvių chorų ir vaidintojų grupė (lietuviškai giedojo), įsteigta Ūkininkų draugija, spausdinti atsišaukimai, rengti mitingai ir kt. Čia gimė sumanymai tautiniam ir revoliuciniam sąjūdžiui.
Kad iš Suvalkijos kilo tiek visuomenės veikėjų, didelis nuopelnas Grinių namų, čia augo ir subrendo jų idėjos. Daug žmonių paveikė pirmas spektaklis lietuviškai: apie 1000 žmonių išėjo paveikti, su ugnele, lietuviškai iš scenos išgirdę. O menas turi didelį poveikį. Visas tas mintis bandžiau sudėti į pjesę. Man tiesiog priimtiniausia tokia kūrybos forma – drama, aš ne poetė.

– Ar tikėjaisi pastatyti pjesę?
– Nežinojau, ar pastatysiu. Bet pavyko. Tai – mano antras bandymas su artistais mėgėjais. Nors profesionaliame teatre nedirbusi, bet esu teatro žmogus, specialybė tokia. 2014 m. buvome atgaivinę spektaklį apie Donelaitį. Su 18 žmonių iš gatvės. Vida Mickuvienė daug padėjo. Donelaitį vaidino Ričardas Mockus.
Šį kartą irgi vaidino entuziastai, daugelį pirmą kartą mačiau. Kazlų Rūdos kultūrininkė Žibutė Šilingienė padėjo surinkti žmones. Mano sąlyga buvo, kai sutikau dirbti kultūros namuose, kad galėčiau pastatyti šitą pjesę. Surepetavome dalį spektaklio ir parodėme po 2 mėnesių, o visą – šiemet pavasarį, Teatro dienai. Taigi per pusmetį pastatėme. Dar teko šiek tiek trumpinti. Ir taip aktoriams buvo dideli tekstai, sunku išmokti, bet jie šaunuoliai, viskas pavyko.
Nors žmonės užimti, vaidina po darbų. Nereta tenka atsisakyti dėl to vaidinti, kai kviečia. Neseniai vaidinome Lenkijoje, Seinuose. Viena moteris priėjo su ašaromis, dėkojo ir sakė, kad parodėme tai, ką jie išgyvena kasdien. Joana pjesėje sako: „Tu padėjai man susiprasti, kas aš – lenkė ar lietuvė“. Tai aktualu Seinuose dabar.

– Kaip su demokratija šiandien pas mus?
– Matau, kad panašūs politiniai susidūrimai vyko ir tada, ir dabar. Tik Grinius labai tolerantiškas buvo, turėjo išminties. Labai plačios erudicijos žmogus, stipri asmenybė, dabar tokių nėra tarp politikų. Kaip gydytojas buvo ir geras psichologas, permatė greitai žmones. Nepalenkiamas demokratas, kuriam asmeniniai interesai rūpėjo mažiausiai.
Dabar politikai nusismulkina, nuklysta į nereikšmingas detales, rietenas, menkas ambicijas. Varo vieni ant kitų – ir liūdna, ir juokas ima. O dėl ko kovoja, dėl savęs ar dėl žmonių? Dažniausiai tik tuščias ir kvailas ginčas kyla.
Idėjiškumo trūksta, partijos neturi idėjinio stuburo. Ribos nusitrynę tarp kairės ir dešinės. Nėra pasišventimo tarnauti tautai idėjos, kaip buvo kadaise. Norisi jų paklausti, dėl ko eini valdžion, tarnauti žmogui ar valdyti? Viskas iškrypo, visi nori būti vadovai ir valdovai. Dar Donelaitis sakė: „Galvok apie tarnystę žmogui (ir Dievui)“.
Aš tikiu jaunimu, nauja karta, o mūsų karta sugadinta. Lietuvos nelaimė, kad nenušalinome laiku senų nomenklatūrininkų, nepašalinome iš politikos, valdžios. Todėl iki šiol nelabai kas pasikeitė nuo sovietinių laikų. O estai padarė kitaip ir nuėjo toliau.
Viltis dedu į jaunimą, nesvarbu, kokioje partijoje. Tikiu, kad jie bus išmintingesni, laisvesni, idėjiškesni. Baigsis tie kyšiai, dings lovio sindromas.
Man paskutinis lašas buvo senųjų socdemų elgesys. Jie turėtų jau eiti užtarnauto poilsio, o ne naujos partijos kurti. Bet tikiu, kad šita partija atsities su jaunu vadovu. Jaunas lyderis džiugina ir Konservatorių partijoje. Ir liberalams reikėtų jaunimo, prasivalyti gretas.
Kai jaunimas ateina, viskas geriau, nors ir mūsų išminties nenurašau, bet įsikišti siūlau tik patarimais. O demokratijos lygis – kiek leisi lipti ant galvos, tiek lips. Išsikovojame demokratijos tiek, kiek norime, kiek esame verti. Daugiau tolerancijos reikia, sumenkėję, susmulkėję mes kažkaip. Susireikšminimas didelis, nenoras įsiklausyti į kito mintis. O kitu reikia pasitikėti. Demokratija – tai ir rūpestis kitais, aplinka, ne tik savo verslu ar namais. Kodėl verslininkas turi padėti kitiems, ne tik sau viską griebti? Nes kai aplinkiniams bus gerai, ir tau geriau, tavo vaikams.

 

Spektaklyje „Nerimstanti širdis“ Kazį Grinių suvaidino Remigijus Janušaitis, Joaną Griniuvienę – Inga Žilionienė.

Spektaklyje „Nerimstanti širdis“ Kazį Grinių suvaidino Remigijus Janušaitis, Joaną Griniuvienę – Inga Žilionienė.

– Ar dalyvauji politikoje, ar domiesi?
– Nors teko dirbti su politikais, bet per daug nesigilinau į politiką. Tik tiek, kiek reikalavo darbas – politikams rašiau kalbas ir pan. Aišku, šiek tiek domiuosi, bet nedalyvauju, nesu partinė. Pradėjau dirbti pedagoginėje mokykloje, teko dirbti ir spaudoje („Kronikoje“, „Sūduvoje“). Vėliau dirbau kariuomenėje spaudos atstove, kartu rašiau į „Karį savanorį“. Ten dirbau ilgiausiai. Jaunimo mokykloje irgi teko padirbėti. Ir beveik visur kurdavau teatro trupes, kūriau įvairius scenarijus. Nuo 2007 m. atstove spaudai dirbau apskrities administracijoje. Dabar pusę dienos dirbu portale „suduvis.lt“, pusę dienos Kazlų Rūdos teatro vadove. Atsigaunu su tais žmonėmis.
Kiek žmonių, tiek pažiūrų, o aš labiau į dešinę linkstu. Nors kiekvieną partiją vertinu kritiškai. Visos jos turi trūkumų. Štai socdemai per ilgai turtingųjų sluoksniui tarnauja.
Šeimoje turime politiką – brolio sūnus Andrius Vyšniauskas. Jis man padėjo patikėti politikos ateitimi. Yra baigęs politologijos mokslus, manau, to reikia politikui. Ir suvokimo, kaip elgtis, kaip kalbėti. Negali kiekviena virėja valstybei vadovauti, tam reikia žinių. Aišku, ir labai domėtis: užsienio politikos tradicija, senųjų demokratijų patirtimi ir kt.
Nerastum žmogaus, kuris sakytų, kad Lietuvoje viskas gerai. Nežinia, kaip gyvensime, kai baigsis europiniai pinigai, nes nieko nesukaupėme. Tik valdininkų prisidaugino… Bet negali pilti pamazgas ant Lietuvos, turi pirmiau pagalvoti, ar viską dėl jos padarei.
Manau, kad Lukašenkos režimą reikėtų pritaikyti mūsų valdininkams: trūksta tvirtos rankelės, kad nešvaistytų lėšų, atsakytų už savo sprendimus. Nėra pas mus senos demokratijos tradicijos, ji buvo nukirsta, paveikta sovietinio mentaliteto, kurio dar vis neatsikratome. Vis dar negyvename tikroje demokratijoje… Bet vilties yra.
– Ačiū už pokalbį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...