Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Prezidento Kazio Griniaus demokratijos ir tolerancijos pamokos tęsiasi ne vien jo memorialiniame muziejuje

Šiemet pavasarį Kazlų Rūdos gyventojams ir svečiams buvo parodyta premjera – spektaklis „Nerimstanti širdis“ apie vieną iškiliausių kraštiečių Prezidentą Kazį Grinių. Pjesę sukūrė ir pastatė marijampolietė Virginija SAMUOLIENĖ, turinti dvigubą specialybę – lituanistės ir režisierės.
Šio vaidinimo kelionė po mūsų šalį ir net užsienį – tai tarsi paties Griniaus, jo aplinkos išėjimas iš muziejaus sienų, knygos puslapių ir susitikimas su gyvais žmonėmis.
Keletą klausimų uždavėme pjesės autorei ir režisierei.

 

Virginija Samuolienė sako supratusi, kad Grinius buvo labai tolerantiška, plačios erudicijos ir stipri asmenybė.

Virginija Samuolienė sako supratusi, kad Grinius buvo labai tolerantiška, plačios erudicijos ir stipri asmenybė.

– Kodėl domėjaisi K. Griniumi, o ne kuriuo kitu politiku?
– Domėtis Kazio Griniaus asmenybe pradėjau ne dėl pjesės, o daug anksčiau. Dėl to, kad atrodė labai įdomi asmenybė, kurią pažinojau nuo vaikystės, mat mes giminiuojamės. Mano krikšto tėvai Griniai, tėvo sesuo ištekėjusi už Griniaus. Mano mama pažinojo šią šeimą ir vis papasakodavo. Be to, domėjausi ir todėl, kad iš čia kilęs, marijampolietis.
Pastaruosius keletą metų ieškojau literatūros, daug skaičiau. Tik nelabai seniai yra pakartotinai išleisti Griniaus atsiminimai, o iki tol buvo mažai apie jį, sunku ką rasti.
Mane ypač stebina jo pastovumas ir tvirtos pažiūros. Jo namuose vykdavo dažnai kratos, kalėjime ir jis, ir žmona keletą kartų sėdėjo, bet nepaliko savo politinės linijos. Kažin kaip elgtųsi šių dienų politikai? Perbėgtų į kitą partiją?
Išanalizavusi atsiminimus supratau, kad Griniai taip elgėsi todėl, jog neturėjo kumečių mentaliteto, nes abudu – bajorų palikuonys. Joanos Pavalkytės-Griniuvienės tėvas buvo Kvietiškio dvaro valdytojas, tiesa, savo dvarą už skolas buvo praradęs, tad atsikėlė į čia, kad sūnūs galėtų baigti gimnaziją. Du Joanos broliai tapo gydytojais, vienas iš jų aukštas pareigas ėjo – Peterburge ligoninei vadovavo, dar vienas brolis buvo teisėjas. Taigi visi, ir Joana, išsilavinę.
Ir Griniaus tėvai nebuvo baudžiauninkai – kilę iš bajorų, bet vaikų daug, tad išsidalinus tėvų žemę, nekas liko.

– Koks žmogus jis tau pasirodė?
– Jo politinė veikla, mintys, manau, 100 metų buvo pralenkę savo laiką. Demokratiniu mąstymu net dabartinius politikus lenkia. Jis visad ėjo prieš smurtą. Nors žmona Joana buvo socialdemokratinių pažiūrų (iš lenkų paplitusių), jis niekada toks netapo. Dar jaunystėje domėjosi Marksu, Engelsu, bet paskui pakeitė nuomonę, supratęs, kad nuosavybės atėmimas gero neduoda. Suprato, kad grėstų diktatūra, nes tai – ne žmogaus prigimčiai. Jis visada išliko demokratas.
Griniai vienas kitą labai palaikė, nors pažiūros buvo skirtingos. O kaip pas mus visai neseniai riedavosi šeimos dėl politikos, pažiūrų…

– Kokia buvo Grinių šeima?
– Griniai buvo kitų politinių kalinių ramstis. Kalvarijoje buvo didžiausias tuo laiku kalėjimas, apie 1000 kalinių. Juos šelpdavo iš savo lėšų – rūbų, maisto veždavo. Grinius pats buvo ne kartą sėdėjęs, žinojo, koks mažas davinys. Dabar be europinių pinigų kažin kas būtų, o tada žmonės savo lėšų skirdavo.
Tragiškas Joanos ir dviejų vaikų likimas. 1918 m. dukrą Gražiną su mama nušovė plėšikai Kislovodske, Rusijoje, kur šeima buvo pasitraukusi per karą. Į butą užėjo plėšikaujantys bolševikai, pavogė kostiumus ir gramofoną. Po metų Girnius išvyko į JAV. Ten mirė vos dešimties sulaukęs sūnus Jurgis.
J. Griniuvienės net kapo vietos nelikę Rusijoj… Ją ir dukrą palaidojo pravoslavų kapinėse, o sovietmečiu pastatė ten gamyklą. Gediminas Ilgūnas buvo nuvykęs tarybiniais metais ieškoti. Kadangi jis kilęs irgi nuo Sasnavos krašto, domėjosi Griniais. Iš Ilgūno knygos apie juos daug sužinojau.
Man daro įspūdį, kaip Grinius brangino sukauptą suvalkietiškų prijuosčių kolekciją. Išsivežė į Rusiją, paskui su ja nukeliavo į Ameriką ir vėl visą parsivežė atgal į Marijampolę. Didelę 127 vienetų kolekciją. Ji dabar saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nuo 1900 metų šeima surengė ne vieną prijuosčių parodą. Suvokė, kokia tai didelė vertybė. Jie tai, kas susiję su lietuvybe, saugojo tiesiog fanatiškai. Nors patys negyveno prabangiai, nes daug lėšų išdalindavo šelpdami kitus.
Joana turėjo verslininkės gyslelę. Kai jai neleido dirbti mokytoja, įkūrė skalbyklą. Už tai, kad skalbė vargšų rūbus, ponių buvo smerkiama. Vėliau buvo atidariusi net dešrų cechą, Vilniuje pas vokietę to buvo išmokusi.

– Atrodo, Griniai užsiėmė labai įvairia veikla?
– Taip, be valstybės paramos leido laikraštį „Varpas“. Rinkti lėšoms sugalvojo loteriją, pripirko menk­niekių, iš to uždirbo 130 rublių, bet per tuos pinigus susipyko su draugu knygnešiu Stasiu Matulaičiu, nes tas įtarė, kad Griniai pasipelnė.
Ne tik nepasipelnė, bet neretai ir nuostolių turėdavo. Štai 1905 m. ruošdamiesi spektakliui „Amerika pirty“ susirado didžiulį kluoną (1000 vietų), prie seno vaiknamio Marijampolėje. Savo lėšomis sutvarkė, padarė suolus, sceną. Išpardavė 900 bilietų, surinko apie 800 rublių, o Joana sugalvojo paremti ūkininkus, nukentėjusius tais metais nuo krušos. Tam reikėjo gauti leidimus ir panašiai, taigi tik po 2 metų galėjo išdalinti, o ūkininkai vis ėjo, klausinėjo, taigi Griniai iš geros idėjos tik bėdos sau užsitraukė.

– Kaip kilo mintis parašyti pjesę?
– Kiekvienas jų gyvenimo etapas vertas rašytojo. Negaliu sakyti, kad rinkau specialiai medžiagą spektakliui. Pačiai buvo įdomu, apie 2 metus kaupėsi tos žinios. Griniaus atsiminimai man įdomiau kaip romanas. Nors kas nieko nežino, gal sudėtinga skaityti, turi suprasti, apie ką kalbama, išmanyti istoriją.
Ir vienu metu ėmė tiesiog niežėti, kad jau reikia rašyti. Buvo toks emocinis pliūpsnis, kad būčiau ir visą romaną parašiusi. Sukau galvą, kaip trumpiau sudėti, kad pjesė nebūtų per ilga, žiūrovams nepabostų.
Ką nuveikė Marijampolėje Griniai nuo 1895 iki 1914 metų – gigantiškas darbas, nenuginčijama jo reikšmė. Apie Grinius tuo metu čia sukosi visas veiksmas. Signatarai pastatė mūsų nepriklausomybės pastatą, o pamatą jam surentė Griniai. Per „Šviesos“ draugiją palaikė tautinį judėjimą. Pradėjo nuo knyg­nešystės, o paskui steigė knygynus, mokyklas, taip užaugo Užnemunės tautinis judėjimas, karta žmonių, kurie suprato tautiškumo reikšmę.
Girnius buvo autoritetas visiems – jo išmintis, psichologijos išmanymas. Jų namai vadinti antrąja klebonija, jais pasitikėdavo, tardavosi, čia slėpdavo draudžiamą spaudą. Buvo įprasta kratos, slapstymas, net jų vaikai buvo įsitraukę į tai.
Daug lietuvybės puoselėjimo sumanymų subrendo Grinių namuose: bažnyčios gegužiniai mišparai sulietuvinti (buvo lenkiškai), surinkta lietuvių chorų ir vaidintojų grupė (lietuviškai giedojo), įsteigta Ūkininkų draugija, spausdinti atsišaukimai, rengti mitingai ir kt. Čia gimė sumanymai tautiniam ir revoliuciniam sąjūdžiui.
Kad iš Suvalkijos kilo tiek visuomenės veikėjų, didelis nuopelnas Grinių namų, čia augo ir subrendo jų idėjos. Daug žmonių paveikė pirmas spektaklis lietuviškai: apie 1000 žmonių išėjo paveikti, su ugnele, lietuviškai iš scenos išgirdę. O menas turi didelį poveikį. Visas tas mintis bandžiau sudėti į pjesę. Man tiesiog priimtiniausia tokia kūrybos forma – drama, aš ne poetė.

– Ar tikėjaisi pastatyti pjesę?
– Nežinojau, ar pastatysiu. Bet pavyko. Tai – mano antras bandymas su artistais mėgėjais. Nors profesionaliame teatre nedirbusi, bet esu teatro žmogus, specialybė tokia. 2014 m. buvome atgaivinę spektaklį apie Donelaitį. Su 18 žmonių iš gatvės. Vida Mickuvienė daug padėjo. Donelaitį vaidino Ričardas Mockus.
Šį kartą irgi vaidino entuziastai, daugelį pirmą kartą mačiau. Kazlų Rūdos kultūrininkė Žibutė Šilingienė padėjo surinkti žmones. Mano sąlyga buvo, kai sutikau dirbti kultūros namuose, kad galėčiau pastatyti šitą pjesę. Surepetavome dalį spektaklio ir parodėme po 2 mėnesių, o visą – šiemet pavasarį, Teatro dienai. Taigi per pusmetį pastatėme. Dar teko šiek tiek trumpinti. Ir taip aktoriams buvo dideli tekstai, sunku išmokti, bet jie šaunuoliai, viskas pavyko.
Nors žmonės užimti, vaidina po darbų. Nereta tenka atsisakyti dėl to vaidinti, kai kviečia. Neseniai vaidinome Lenkijoje, Seinuose. Viena moteris priėjo su ašaromis, dėkojo ir sakė, kad parodėme tai, ką jie išgyvena kasdien. Joana pjesėje sako: „Tu padėjai man susiprasti, kas aš – lenkė ar lietuvė“. Tai aktualu Seinuose dabar.

– Kaip su demokratija šiandien pas mus?
– Matau, kad panašūs politiniai susidūrimai vyko ir tada, ir dabar. Tik Grinius labai tolerantiškas buvo, turėjo išminties. Labai plačios erudicijos žmogus, stipri asmenybė, dabar tokių nėra tarp politikų. Kaip gydytojas buvo ir geras psichologas, permatė greitai žmones. Nepalenkiamas demokratas, kuriam asmeniniai interesai rūpėjo mažiausiai.
Dabar politikai nusismulkina, nuklysta į nereikšmingas detales, rietenas, menkas ambicijas. Varo vieni ant kitų – ir liūdna, ir juokas ima. O dėl ko kovoja, dėl savęs ar dėl žmonių? Dažniausiai tik tuščias ir kvailas ginčas kyla.
Idėjiškumo trūksta, partijos neturi idėjinio stuburo. Ribos nusitrynę tarp kairės ir dešinės. Nėra pasišventimo tarnauti tautai idėjos, kaip buvo kadaise. Norisi jų paklausti, dėl ko eini valdžion, tarnauti žmogui ar valdyti? Viskas iškrypo, visi nori būti vadovai ir valdovai. Dar Donelaitis sakė: „Galvok apie tarnystę žmogui (ir Dievui)“.
Aš tikiu jaunimu, nauja karta, o mūsų karta sugadinta. Lietuvos nelaimė, kad nenušalinome laiku senų nomenklatūrininkų, nepašalinome iš politikos, valdžios. Todėl iki šiol nelabai kas pasikeitė nuo sovietinių laikų. O estai padarė kitaip ir nuėjo toliau.
Viltis dedu į jaunimą, nesvarbu, kokioje partijoje. Tikiu, kad jie bus išmintingesni, laisvesni, idėjiškesni. Baigsis tie kyšiai, dings lovio sindromas.
Man paskutinis lašas buvo senųjų socdemų elgesys. Jie turėtų jau eiti užtarnauto poilsio, o ne naujos partijos kurti. Bet tikiu, kad šita partija atsities su jaunu vadovu. Jaunas lyderis džiugina ir Konservatorių partijoje. Ir liberalams reikėtų jaunimo, prasivalyti gretas.
Kai jaunimas ateina, viskas geriau, nors ir mūsų išminties nenurašau, bet įsikišti siūlau tik patarimais. O demokratijos lygis – kiek leisi lipti ant galvos, tiek lips. Išsikovojame demokratijos tiek, kiek norime, kiek esame verti. Daugiau tolerancijos reikia, sumenkėję, susmulkėję mes kažkaip. Susireikšminimas didelis, nenoras įsiklausyti į kito mintis. O kitu reikia pasitikėti. Demokratija – tai ir rūpestis kitais, aplinka, ne tik savo verslu ar namais. Kodėl verslininkas turi padėti kitiems, ne tik sau viską griebti? Nes kai aplinkiniams bus gerai, ir tau geriau, tavo vaikams.

 

Spektaklyje „Nerimstanti širdis“ Kazį Grinių suvaidino Remigijus Janušaitis, Joaną Griniuvienę – Inga Žilionienė.

Spektaklyje „Nerimstanti širdis“ Kazį Grinių suvaidino Remigijus Janušaitis, Joaną Griniuvienę – Inga Žilionienė.

– Ar dalyvauji politikoje, ar domiesi?
– Nors teko dirbti su politikais, bet per daug nesigilinau į politiką. Tik tiek, kiek reikalavo darbas – politikams rašiau kalbas ir pan. Aišku, šiek tiek domiuosi, bet nedalyvauju, nesu partinė. Pradėjau dirbti pedagoginėje mokykloje, teko dirbti ir spaudoje („Kronikoje“, „Sūduvoje“). Vėliau dirbau kariuomenėje spaudos atstove, kartu rašiau į „Karį savanorį“. Ten dirbau ilgiausiai. Jaunimo mokykloje irgi teko padirbėti. Ir beveik visur kurdavau teatro trupes, kūriau įvairius scenarijus. Nuo 2007 m. atstove spaudai dirbau apskrities administracijoje. Dabar pusę dienos dirbu portale „suduvis.lt“, pusę dienos Kazlų Rūdos teatro vadove. Atsigaunu su tais žmonėmis.
Kiek žmonių, tiek pažiūrų, o aš labiau į dešinę linkstu. Nors kiekvieną partiją vertinu kritiškai. Visos jos turi trūkumų. Štai socdemai per ilgai turtingųjų sluoksniui tarnauja.
Šeimoje turime politiką – brolio sūnus Andrius Vyšniauskas. Jis man padėjo patikėti politikos ateitimi. Yra baigęs politologijos mokslus, manau, to reikia politikui. Ir suvokimo, kaip elgtis, kaip kalbėti. Negali kiekviena virėja valstybei vadovauti, tam reikia žinių. Aišku, ir labai domėtis: užsienio politikos tradicija, senųjų demokratijų patirtimi ir kt.
Nerastum žmogaus, kuris sakytų, kad Lietuvoje viskas gerai. Nežinia, kaip gyvensime, kai baigsis europiniai pinigai, nes nieko nesukaupėme. Tik valdininkų prisidaugino… Bet negali pilti pamazgas ant Lietuvos, turi pirmiau pagalvoti, ar viską dėl jos padarei.
Manau, kad Lukašenkos režimą reikėtų pritaikyti mūsų valdininkams: trūksta tvirtos rankelės, kad nešvaistytų lėšų, atsakytų už savo sprendimus. Nėra pas mus senos demokratijos tradicijos, ji buvo nukirsta, paveikta sovietinio mentaliteto, kurio dar vis neatsikratome. Vis dar negyvename tikroje demokratijoje… Bet vilties yra.
– Ačiū už pokalbį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka…

    2021-04-14Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...
    (Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę) Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba. Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų ...
  • Audrius Plioplys kviečia pasidomėti

    2021-04-14
    Naujausia iš mūsų krašto kilusio menininko ir mokslininko Audriaus Plioplio sieninė instaliacija „Laumės juosta“ tik ką pradėta eksponuoti Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstijoje (JAV). Autorius taip pristato kūrinį: „Joje – juodos ir baltos minties fragmentai, beveik visi su žodžių dalimis. Į fragmentus įeina mano paties MRI smegenų tyrimai, elektroencefalogramos ir ankstesnių mano meno kūrinių transformacijos. Dešimt vertikalių neuronų traktų, juostų, kaip baltosios materijos traktai, jungiantys mūsų smegenų pusrutulius, sujungia viršutinius mūsų mąstymo procesų lygius, sąmonę su apatiniais, pagrindiniais, egzistencijos lygiais. Ši instaliacija buvo atidaryta kartu su poezijos festivaliu „PoPa 2021“. Tai – „Poezijos pavasario“ santrumpa. Festivalis nepaprastai sėkmingas, poezijos knyga ...
  • 2022-ieji – ir Sūduvos metai

    2021-04-14
    Sūduvos vardą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo K. Ptolemėjus apie 150-uosius metus parašytame veikale „Geografija“. Aprašydamas baltų gentis prie Baltijos jūros, jas įvardijo kaip sūduvius, galindus ir kitus. 1422 metų rugsėjo 27 dieną pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad ateinančiais metais bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600 metų jubiliejus. Siekiant pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir frakcijos narė Irena Haase pasiūlė paskelbti 2022-uosius Sūduvos metais. Parlamentarai buvo kviečiami įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos XIII–XIV a. valstybės formavimosi istorijoje. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, ...
  • Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

    2021-04-14Esperanto kalbos kūrėją prisimenant
    Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių. 2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame ...
  • Elektroninę erdvę jau stebi policijos virtualus patrulis

    2021-04-14Elektroninę erdvę  jau stebi policijos virtualus patrulis
    Policijos departamentas paskelbė, kad nuo balandžio 6-osios patruliuoti elektroninėje erdvėje pradėjo virtualus patrulis. Tokios pareigybės atsiradimas susijęs su pastaruoju metu internetinėje erdvėje plintančiu smurto kurstymu, neapykantos persmelktais komentarais, patyčiomis, kitaip galvojančių persekiojimu. Nerimą kelia ir visuomenės psichinė sveikata. Stebint elektroninę erdvę matyti įvairūs pasisakymai, komentarai, tam tikros iniciatyvos, kurios dažnai prasilenkia su įstatymo raide. Interneto turinys nerimą kelia ne pirmus metus Vakaruose jau gerokai anksčiau pradėta svarstyti, kad reikėtų akyliau kontroliuoti turinį internete. Jungtinės Amerikos Valstijos savo kailiu po Prezidento rinkimų įsitikino, ką gali internete nuolat skleidžiama dezinformacija, neapykantos, maišto kurstymas. Nepatenkinto rinkimų rezultatais Donaldo Trumpo paraginti rėmėjai šturmavo ir užėmė demokratijos ...
  • Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam

    2021-04-14Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam
    „Suvalkietis“ apie piktėjančios visuomenės požymius, negatyvumą ir pyktį internete, apie šių tendencijų priežastis kalbasi su psichologe Vilma VĖLYVIENE. – Pastebima, kad pastaruoju metu elektroninėje erdvėje labai padaugėjo piktų, įžeidžiančių, netgi grasinančių komentarų, žinučių. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko visuomenei, kodėl žmonės tokie pikti, dažnai su neapykanta reaguoja į paprasčiausią informaciją? – Gyvename tokioje visuomenės sandaroje, kuri yra demokratinė savo sąranga, visi mes turime teisę į savo pažiūras, nuomonę, tai aktyviai reiškiama ir socialiniuose tinkluose. O nuomonės – dažnai skirtingos, kartais priešingos. Diskusija mums padeda pamatyti reiškinius iš įvairių pusių, tačiau su plačiomis galimybėmis reikšti nuomonę nepaspartėjo mūsų vidinis vystymasis. Tolerancija, kitaip manančio priėmimas, ...
  • Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti visur vienodai

    2021-04-14Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti  visur vienodai
    Policijos departamentas, pristatydamas pirminę virtualaus patrulio viziją, kalbėjo, kad toks patrulis, stebėdamas elektroninę erdvę, didelį dėmesį skirs neapykantą skatinančių, įžeidinėjančių ir kitų panašių komentarų autorių žinutėms. Jie bus įspėjami. Būtent tokio virtualaus patrulio vaid-mens norėtų ir mūsų kalbinti skaitytojai, kurių klausėme, ar jie pritaria, kad viešąją erdvę stebėtų virtualus policijos patrulis ir perspėtų komentarų autorius už netinkamą turinį. Ar reikalingas virtualus policijos patrulis? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, tai neturėtų būti žodžio laisvės, nuomonių laisvės ar demokratijos vertybių varžymas. Diskusijoje, kultūringo ginčo metu išsiaiškinama tiesa, išsakoma asmeninė pozicija ir dažnai priimamas bendras susitarimas, tinkamiausias sprendimas. Socialiniai tinklai, internetinė viešoji erdvė neretai virsta sunkiai ...
  • „Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai

    2021-04-14„Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai
    Paaiškėjo, kurie trys iš keturiolikos renovuotų daugiabučių, dalyvavusių Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) inicijuotuose rinkimuose „Metų renovacijos projektas 2021“, pripažinti geriausiais. Daugiausia simpatijų sulaukė Taikos pr. 3, Klaipėdoje, Draugystės g. 25A, Marijampolėje ir Stoties g. 14, Šiauliuose esantys daugiabučiai. „Džiaugiamės galėdami pasidalinti geriausių renovacijos projektų istorijomis. Nepaisant to, kad didžiąją praeitų metų dalį praleidome karantino sąlygomis, renovacija nesustojo ir šiemet rinkimuose netrūko gerųjų pavyzdžių. Viešo balsavimo metu buvo išrinkti trys laimėtojai, tačiau iš tikrųjų visi atsinaujinę savo daugiabučius jau yra laimėtojai ir jų apdovanojimas – geresnės gyvenimo sąlygos, kurias ypač vertiname dabar, daug laiko praleisdami namuose“, – teigia BETA direktorius Valius ...
  • Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

    2021-04-12Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!
    Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus. Marija BURBIENĖ Keliaudamas aptinka gražias vietas Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį. – Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius. Intelektiniai žaidimai, pasak jo, ...
  • Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas

    2021-04-12Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas
    Globos namų darbuotojai su nerimu stebi informaciją apie didėjantį sergamumą COVID-19 liga, prognozuojamą trečią pandemijos bangą, mintyse melsdamiesi: „Dieve, neduok“. Žmonės nepamiršo, kaip buvo sunku ir baisu grumtis su įstaigą užpuolusiu koronavirusu, kai sirgo ir gyventojai, ir darbuotojai, kai nežinojai, ką rasi kitą dieną, kiek mirusių, ar bus kam dirbti, slaugyti sergančiuosius. Tad šiandien, jau po patirtų išgyvenimų, šių namų darbuotojams paglosto širdį, kai įvertinamas jų sunkus darbas, padėkojama už gerumą ir pasiaukojimą. Juolab kad išties padaryta buvo daugiau, negu žmogaus jėgos leidžia. Loreta TUMELIENĖ Kvepėjo namais Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Živilė Samulionienė sakė norinti padėkoti Suvalkijos socialinės globos namų kolektyvui ...
  • Septynetas skirtingų, paliestų to paties…

    2021-04-10Septynetas skirtingų, paliestų to paties...
    …Romantikai tai gal pavadintų mūzos kepštelėjimu, įkvėpimu, realistai – darbštumu ar gebėjimu „iš nieko padaryti kažką (arba – viską)“, skeptikai veikiausiai imtų samprotauti, kad nieko čia ypatinga, nuobodos – nagrinėti, kas, kur ir kada kokių menų mokėsi, kas kokį diplomą ar kitą panašų dokumentą turi – o jei ne, tai gal ir vadintis kūrėjais negali?.. Sunkiausia su visažiniais, kurie apie kiekvieną mūsų gali papasakoti: kas, kada ir su kuo – sutarė ar pykosi, gavo kažką iš valdžios arba ne, kaip reikėjo daryti ar nedaryti, kur tas ar anas jaunystės keliais klydinėjo ir baltą ar raudoną vyną gėrė… Tačiau mes, nesiklausydami ir ...
  • Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?

    2021-04-10Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?
    „Suvalkiečio“ skaitytojas Valdas Kulvinskas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip iš arti atrodo Meškučių piliakalnis. Pasak skaitytojo, piliakalnio teritorijoje stinga tvarkos. Protėvių palikimas vertas didesnės pagarbos ir priežiūros „Tolimesniame nuo miesto Karklų gatvės gale nesaugomas ir netgi niokojamas mūsų protėvių palikimas“, – rašo V. Kulvinskas. Meškučių piliakalnio apylinkėse skaitytojas pasivaikščiojo prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Situacija jį nuvylė. Turbūt tiesiog „atsimušančių“ į šią problemą yra ir daugiau – šis nelengvas karantino laikas, kaip pastebi V. Kulvinskas, paskatina miesto gyventojus ieškoti ramybės ir stiprybės gamtoje. Tarsi iš naujo tenka atrasti seniai lankytas vietas. Tačiau tie atradimai kartais būna ne visai džiuginantys. Pavyzdžiui, prie ...
  • Rašydama romanus išreiškia save

    2021-04-07Rašydama romanus išreiškia save
    Apie anglų kalbos pedagogę, Marijampolės kolegijos lektorę, prodekanę Odetą Gluoksnytę rašėme maždaug prieš 10 metų, kai pristatėme jos pirmą romaną „Dark Sky“ („Apniukęs dangus“), išleistą 2012 metais. Šiandien ji pristato jau antrą savo knygą „Trečias kartas“, vėl pasirašiusi kaip Odeta Vilou (Willow). Skaitytojams oficialaus knygos pristatymo dėl karantino ribojimų tenka dar palaukti, o mes nuotoliniu būdu jau pakalbinome autorę apie jos naują kūrinį. Antras romanas „Trečias kartas“ – pirmojo tęsinys Pirmą romaną „Dark Sky“ O. Gluoksnytė sakė rašiusi maždaug metus, paskui dar tiek pat vertusi į anglų kalbą, o šis antrasis buvo kuriamas praktiškai dešimtį metų – pradėtas praėjus metams po pirmos ...
  • Kaip Vilkaviškis galėjo tapti Lietuvos sostine…

    2021-04-07
    1941 m. sausio 10 d. Maskvoje V. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje F. Šulenburgas pasirašė dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį sutariama: 1. „Reicho Vyriausybė atsižada teisių į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą slaptame pridėtiniame 1939. IX. 28 d. protokole ir atžymėtą prie jo pridėtame žemėlapyje; 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos Vyriausybei už šią teritoriją, sumokėdama 750000 aukso dolerių arba 31500000 markių.“ Vokiečiai pardavė teritoriją, kuri jiems nepriklausė, už aukščiausią kainą. Dr. Jonas Balys (JAV) straipsnyje „Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės ruožo“ iškelia įdomią versiją. Ar galėjo (ir kaip) A. Smetona pasipriešinti sovietinei Lietuvos okupacijai? Pagal 1939 m. ...
  • Abejones sklaidė savo pavyzdžiu

    2021-04-07Abejones sklaidė savo pavyzdžiu
    Nepaisydamas prieštaringų nuomonių ir socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje sklandančios neigiamos informacijos apie „AstraZeneca“ vakciną, Seimo narys Giedrius Surplys, išrinktas Sūduvos šiaurinėje apygardoje, vos tik gavo progą, pasiskiepijo būtent šia vakcina. Tikėdamasis išsklaidyti žmonių abejones britų farmacininkų produktu, Seimo narys įspūdžiais ir informacija apie savo savijautą po skiepo dalijosi socialiniame tinkle „Facebook“. Galvas galėjo susukti melai „Šiandien pasiskiepijau „AstraZeneca“. Jaučiuosi puikiai. (…) Antra diena po „AstraZeneca“. Naktį temperatūra pakilo iki 37 laipsnių, truputį krėtė šaltis. Vadinasi, skiepas veikia. Šiandien – geriau. Esu darbe. Medikai sako, kad paskiepytas žmogus kitų negali užkrėsti“, – socialiniame tinkle įspūdžiais dalijosi politikas. „Suvalkiečio“ paklaustas, kodėl nusprendė viešai kalbėti apie ...