Prieš penkerius metus iš Klaipėdos į Marijampolės dramos teatrą atvykusi statyti spektaklį savo baigiamajam darbui jauna režisierė apie gyvenimą ir darbą mažame mieste negalvojo. Tačiau likimas susiklostė taip, kad ką tik režisūros studijas baigusi mergina savo karjerą pradėjo būtent Marijampolėje. Čia praleidusi 5 metus Justina Širvelytė užaugo pati ir leido užaugti nemažam būriui jaunimo. Dabar mergina naujų patirčių, karjeros galimybių ieško Vilniuje, tačiau sako, kad laikas, praleistas jaunimo studijoje Marijampolėje, jai davė ne ką mažiau, o gal net ir daugiau, nei studijų laikas, praleistas Klaipėdoje. Būtent studijoje įgyta galimybė pasireikšti tapo paraiška merginos, kaip menininkės ir kūrėjos, ateičiai.
Paliko ryškų pėdsaką
Nors šiandien Justinos Marijampolės dramos teatro jaunimo studijoje jau nebėra, iš pokalbio su dabartinėmis „Naujos kartos“ režisierėmis, vadovėmis ir jos nariais galima pastebėti, kad Justinos buvimas Marijampolėje ir vadovavimas studijai buvo be galo svarbus ir reikšmingas. Būtent jos dėka „Nauja karta“ įgavo tapatybę, susikūrė veidą. Justinos teigimu, tai ir yra vienas ryškiausių pėdsakų, kokį ji paliko išeidama iš studijos.
– Prieš man pradedant dirbti Marijampolės dramos teatre jaunimo studija vadinosi „Gaja“. Šis pavadinimas tinkamai neatspindėjo mūsų veiklos, tačiau tinkamesnio pavadinimo sugalvoti vis nepavykdavo. Ne kartą bandėme susėsti ir sugalvoti kaip galėtumėme vadintis, tačiau atrodė, kad nė vienas į galvą šovęs pavadinimas neatspindi to, kas esame ir kuo norime būti. Juokaudami kartkarčiais save vadindavome studija „Be pavadinimo“. Netrukus pirmoji jaunimo karta, su kuria buvau pradėjus dirbti, tapo studentais, ėmė skirstytis po skirtingus miestus. Juos pakeitė nauji nariai, o ir aš supratau, ką labiausiai tinka ir patinka veikti mano jaunimui, todėl tiesiog savaime susiformavo „Naujos kartos“ vardas. Jis puikiai atspindi Marijampolės dramos teatro jaunimo studijos tapatybę – nuolatinę jaunimo kartų kaitą, – kalbėjo Justina.
Išlaisvino ir auklėtinius, ir save
Anot J. Širvelytės, meninė jaunimo saviraiška išgrynina žmogaus tapatumą, norus, emocijas ir jausmus. Todėl būdama „Naujos kartos“ vadove ir režisiere Justina sako turėjusi tikslą padėti jauniems žmonėms išsilukštenti iš savo kiautų, nusiplėšti kaukes, pamilti save tokius, kokie esantys, suprasti, ką iš tiesų reiškia sąvokos tolerancija, meilė, empatija. Mergina sako turėjusi didelį norą išmokyti savo auklėtinius visko, ko tik galima išmokyti, tačiau kaip visa tai padaryti jai niekas nepasakė. Visgi savo tikslą mergina, būdama studijos dalimi, atrodo, įvykdė su kaupu. Ir negana to, kad išmokė, atrado ir išlaisvino daugybę jaunų asmenybių, Justina „Naujoje kartoje“ išsiaiškino ir savo individualybę.
– Praleistas laikas čia man davė pirmiausia draugus, kuriuos vadinu „draminiais“. „Naujos kartos“ nariai man visam laikui įstrigo į širdį, esu tikra, kad su dauguma tęsime pradėtą kūrybinę kelionę. Taip pat gavau turtingą patirtį studijų metu įgytas žinias pritaikyti praktikoje, bagažą naujų žinių, ypač paauglių psichologijos klausimais, šūsnį emocijų. Šis pirmasis mano darbas man buvo svarbesnis net už studijų laikotarpį. Paradoksalu, bet mokydama kitus, pati dar daugiau išmokau. Sustiprėjau kaip asmenybė, kaip kūrėja, kaip mokytoja. Supratau kas tokia esu, pajutau kokią įtaką galiu daryti žmonėms, išmokau prisitaikyti prie skirtingų žmonių, užuot bandžiusi juos keisti. Anksčiau bijodavau garsiai reikšti savo nuomonę, nebuvau tikra dėl savo veiksmų ir žodžių, dažnai buvau pasimetusi. Studija man padėjo susirinkti save į vientisą asmenybę, išmokė labiau pasitikėti savimi, tvirčiau siekti užsibrėžtų tikslų ir atkakliau dirbti“, – kalbėjo J. Širvelytė.
Verčia naują istorijos puslapį
Būtent todėl šiandien Justina yra Vilniuje. Ilgą laiką vadovavusi studijai ir stačiusi spektaklius jauniesiems aktoriams mergina suprato, kad nei ji „Naujai kartai“, nei „Nauja karta“ jai nebegali duoti pakankamai, todėl nusprendė imtis permainų.
– Bėgant laikui, išsigryninus emocijoms, jausmams supratau, kad išsekau. Idėjos, kuriomis anksčiau tiesiog degiau, mane nustojo jaudinti. Pajutau, kad vaikams duodu vis mažiau ir mažiau. Tiesiog nebeturėjau ką duoti, nes nebuvo iš ko pasipildyti. Pajutau, kad imu kartotis, kad mažiau viskuo domiuosi. Nusprendžiau viską pakeisti iš esmės. Išvykau į Vilnių, pradėjau dirbti kino srity. Netrukus gavau pasiūlymą tapti režisierės Vestos Grabštaitės asistente miuzikle „Eglė žalčių karalienė“. Taip pat tęsiu bendradarbiavimą su Gediminu Zujumi, ėmiau dirbti tarptautinėse jo lietuvių išeivių vaikų stovyklose „Jungtinės idėjos“.
Šiuo metu ruošiuosi „Žiemos nuotykiui“ Marijos Vorobjovaitės projekte „Lyderių inkubatorius“. Negana to, šiemet buvau išrinkta į Lietuvos mėgėjų teatrų asociacijos tarybą. Nusimato nemažai visuomeninės veiklos. Man ypač rūpi Lietuvos vaikų ir jaunimo trupės, tikiuosi galėsiu prisidėti prie gražaus jų ir, žinoma, „Naujos kartos“ klestėjimo, – šiandienos užsiėmimus ir ateities planus vardijo Justina.
Nepaisant patirtų sunkumų, ilgisi teatro
Atrodo, aplinkos pakeitimas jai iš tiesų išėjo į naudą, tačiau mergina sako, kad „Naujos kartos“ vaikų, teatro kvapo, įtemptų repeticijų ir labiausiai jaudulio prieš atsiveriant uždangai ji ypač pasiilgusi.
– Metai praleisti Marijampolės dramos teatre buvo puikūs ir prisiminimuose išlikę tik gražiausiais įvaizdžiais. Tačiau būnant čia teko įveikti ir nemažai iššūkių. Pirmasis buvo sudominti teatru 20 paauglių. Antras – išlaikyti motyvaciją kurti spektaklį net tada, kai prasideda sunkios, varginančios, o kartais ir nuobodžios repeticijos. Trečias – išmokti pastabas auklėtiniams pasakyti taip, kad nesužeistum, nenuviltum, kad paskatintum augti, o ne numuštum norą kitądien ateiti. Ketvirtas – išmokti paleisti. Ne kiekvienam teatras tampa gyvenimo siekiamybe. Per prievartą laikyti šalia savęs jaunuolio, kuris nėra tikras ar nori vaidinti, negalima, net jei ir matai, kad jis tai gali puikiai padaryti. Ir pats sunkiausiais – viską nuolat pradėti iš naujo. Šis iššūkių ratas užsisukdavo kaskart vis iš naujo, kai tik studiją palikdavo vieni ir ateidavo kiti nariai. Nepaisant to, nesigailiu dėl nė vienos čia praleistos akimirkos, – nostalgiškai kalbėjo Justina Širvelytė.