Į Marijampolę iš Kybartų vykome su viltimi ir kilniu tikslu: paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir iškilių Lietuvos asmenybių brolių Vailokaičių – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataro Jono ir kunigo Juozo – prisiminimų popietėje „Kad praeitis užmarštin neišeitų“. Gavus Kultūros skyriaus pritarimą ir vietą renginiui Kraštotyros muziejuje liko tinkamai pasiruošti žygiui Vailokaičių keliais, kad šių didžiavyrių vardus prisimintų šio krašto vyresni žmonės ir jauni apie juos kalbėtų…
…Signataro Jono kelias – nuo Rygiškių Jono gimnazijos iki Peterburgo prekybos ir pramonės instituto aukso medaliu baigtų mokslų… ir vėl sugrįžimas į Marijampolę. „Žagrėje“ gerai supratęs savo mokslo vertę su bendražygiu ir bendraminčiu broliu Juozu kibo į darbus vardan tos Lietuvos. Kad viskas gerai sekėsi, rodo ir nuveikti darbai Marijampolėje, ne „kaip grybas išdygo“, o jų idėja ir rūpesčiu atsirado ir dabar seniausiu Lietuvoje vadinamas cukraus fabrikas. Runkelių auginimas, būtinas gauti produkcijai, Ūkio bankas ir daug kitų dalykų – tai brolių Vailokaičių rūpestėliai.
Turėjome gražų talkininkų būrį. Prasmingo susiėjimo pradžioje muziejaus direktorius Antanas Pileckas pasveikino susirinkusius, pabrėždamas renginio, skirto šimtmečiui, prasmę, istorikas Jonas Gustaitis priminė apie visus Suvalkijos sig-natarus. Kuklius prisiminimus papasakojo Romas Vaškelis. Turėdami Kovo 11-osios signataro, ekonomisto Vlado Terlecko knygą „Jonas Vailokaitis, gyvenimo ir veiklos bruožai“, kurią savo širdies dalelę įdėdama, pristatė aktorė ir režisierė Alvyda Sipienė, mūsų vokalinį ansamblį „Vaivora“ su vadove Irma Menčinskiene, keliavome Vailokaičių keliais… Turime ir 90 kadrų iš brolių Vailokaičių gyvenimo – ačiū muziejininkams už jų demonstravimą. Renginio pabaigai – svarių, pagarbos ir dėmesio vertų žodžių už renginio idėją sulaukėme iš Marijampolės savivaldybės vicemero Romualdo Makausko. „Prižadu, kad atminimo vertus, kūrusius mūsų Lietuvą ir ryškią jų brydę, paliktą Marijampolėje, žmones tikrai įamžinsime ir atminimą apie juos paliksime ateities kartoms“.
…Kad praeitis, išeidama užmarštin, dar atgal sugrįžtų ir niekad neišeitų… „Ką tau gero padaro kiti – rašyk marmuro lentoje, o ką tu kitiems darai gero – išbrėžk smėlyje“, – tai vokiečių patarlė. Kad šis renginys neliktų be atgarsio, pagelbėjo ir laikraštis „Suvalkietis“, ir muziejaus darbuotojai, ir Marijampolės televizija. Ačiū Jums visiems – mes kartu darome gerą darbą.
Irena BACEVIČIENĖ
Vasario 16-osios klubo narė
Ankstesnis įrašas
Kitas įrašas