Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Vytauto parkas: primena praeitį, džiugina šiandien...

Miesto sodas, Vytauto Didžiojo sodas, Vytauto parkas… Kaip bepavadintum, vyresniems marijampoliečiams, iš šio miesto kilusiems ar iš svetur atvykusiems ir čia jaunystėje mokslus ėjusiems, dirbusiems, šios vietos įvardijimas pažeria pluoštą prisiminimų bei kelia nostalgiją. Nes ši vieta, ar tai būtų klestėjimo metas, ar atvirkščiai, mieste ilgai buvo vienintelė tokia: seniausias ir vienintelis parkas. Dabar, kai parkų Marijampolėje priskaičiuojama ne du ar trys, Vytauto parkas tebelieka išskirtinis ir dėl savo istorijos, ir dėl… naujumo. Marijampolės kraštotyros muziejaus muziejininkai, o konkrečiai – Jurgita Jasevičienė ir Rasa Gražytė-Bernotienė Lietuvos valstybingumo šimtmečio metais nutarė atgaivinti atmintį ir pakviesti miestelėnus prisiminti ir galbūt sužinoti daugiau, naujai pažvelgti į šią vietą. „Vytauto Didžiojo parkas – paroda po atviru dangumi su papildyta realybe“ – taip vadinasi projektas, prie kurio intensyviai dirbama.

 

Praėjusio amžiaus pirmoji pusė... Gal turite parko nuotraukų ir jūs?Ilgai buvo vienintelis
Seniausias Marijampolėje ir ilgai buvęs vienintelis parkas atsirado ir ėmė formuotis maždaug tuo pat metu (XIX a. viduryje) kaip ir kitur Europoje, taip pat ir Lietuvoje: miestuose imta kurti bei formuoti viešąsias erdves, prieinamas visuomenei, nes dvarų ar pilių parkai ir sodai turėjo kitą statusą. Caro valdomoje Lietuvoje maždaug 1875–1890 metais klasicizmo stiliumi (kaip teigia šaltiniai) sukurtas Karališkasis sodas, skirtas kariškių ir miestelėnų poilsiui. Buvo aptvertas, žiūrima tvarkos, pakliūti galėjo ne visi. I pasaulinio karo metais perkrikštytas maršalo P. Hinderburgo vardu, vėliau atgavo senąjį pavadinimą. Kaip ir žmogaus ar miesto, taip ir šio parko istorijoje keitėsi ir vardai, ir priežiūra bei būklė, ir populiarumas.
Laiką iki praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos galima vadinti klestėjimo laikotarpiu, ypač aktyvus gyvenimas parke virė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, minint Vytauto Didžiojo metus parkas pavadintas jo vardu, nors plačiai buvo vadinamas ir miesto sodu – tai išliko ir iki mūsų dienų. 1923 metais čia pastatyta salė, vadinta savininko Pilypo pavarde, čia buvo rodomas kinas, salė tapo viso miesto kultūrinio gyvenimo centru: vykdavo paskaitos, įvairių organizacijų renginiai. Tapo tradicija eiti pasivaikščioti po parką, spaudoje rašoma, kad parkas nuolat gyvas, pilnas žmonių, daug moksleivių, studentų.
Marijampoliečių dėka muziejinikai gavo vertingų fotografijų. 1930–1933 metais vyko rekonstrukcija. 1932 m. liepą „Lietuvos žinios“ rašo, kad Marijampolėje tvarkomas miesto sodas: „Jau sodno takeliui beliko uždėti tik atramos, o svarbiausią taką, kuris buvo pakeltas išpilant žemėmis, sulygint. Dar šiemet manoma baigti tvoros tvėrimą. Reiškia, 1933 m. belieka pastatyti koks nors kioskas, kuriame būtų galima gauti ledų, limonado ir pastatyti sodne salę, nes senokai jos jau nebėra“ (čia ir kitur cituojant kalba netaisyta). Įrengta teniso aikštelė, buvo šachmatų stalelis, atsirado vasaros kavinė: grojo patefonas, buvo šokama. Populiarus gėrimas – oranžadas. Atsirado tvora, puošnūs vartai su monograma viršuje, meniški bareljefai. Pagal skulptoriaus Petro Rimšos projektą pastatytas tiltelis per Javonį, jis išlaikė 45 metus… Buvo sodinami vardiniai medžiai – kaip sako muziejininkės, „pats sodas virto paminklu. Tačiau nėra jokio patvirtinimo, kad Vytauto Didžiojo metais ketinta čia pastatyti paminklą – ši mintis (gal mitas?) vis dar gyvuoja“.
Miesto sodas dažnai minimas spaudoje – ir ne tik vietinėje. Štai 1931 m. gegužę „Lietuvos žinios“ rašo, kad sodas atgijo, „kai kurie piliečiai suolelius naudoja ne tik sėdėti, bet ir gulėti“. 1932 m. balandį šiame laikraštyje ne kartą rašyta apie Pilypo salę. „Vytauto Didžiojo sodne esanti salė gyvena paskutinę dieną. Jos savininkas p. Pilypas neišėmė iš miesto savivaldybės pratęsimo ir mano ją nusigriauti. Naujos salės tame sodne pastatymu labai susirūpinusi miesto savivaldybė“. Mąstoma ir apie tai, kad reikėtų pastatyti tikrą salę, o ne „lentų balaganą“. Po trejeto metų, 1935-ųjų rugpjūtį, „Lietuvos aidas“ peikia Marijampolę, kad tvarkant miestą pati gražiausia Vytauto Didžiojo gatvė likusi kaip nuoga, nes iškirstos liepaitės, o atnaujintas miesto sodas kol kas atrodantis gana apleistas… Pažįstamos intonacijos?

Ne kartą Vytauto parke būta smagių susibūrimų, švenčių, paminėjimų.Ne tik žmonių gyvenimus keitė…
Istorijos vingiai ir lūžiai paliečia viską: šalių likimus, žmonių gyvenimus, net miestų ir gatvių pavadinimus… Karas, okupacijos, santvarkų virsmas, po vilčių kupinų Nepriklausomybės metų užgriuvusi nevilties banga ir keli dešimtmečiai vėl slapčia viltingai tikintis… Miesto sodas (nuo 1950 m. vadinamas kultūros ir poilsio parku) šių virsmų metu išliko, bet nebebuvo nuosekliai tvarkomas, supaprastėjo ir suprastėjo, sunyko grožis, neliko puošmenų ir istorijos liudytojų. Tačiau gyvybė liko: nuo 1947 m. žmones traukė šokių aikštelė, čia grojo estradinė muzika, buvo mėgiama jaunimo susitikimų vieta. Ne vienas vyresniųjų marijampoliečių prisimena būtent tokį parką.
Rekonstravus parką vėl džiugina Javonio upelis.Iki mūsų dienų mieste vyko kelios didesnės ir mažesnės rekonstrukcijos – jos palietė ir parką. Labai stipriai, kai buvo rengiama vieta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklui, pastatytam 1980 metais. Parko vaizdas pasikeitė, kaip vieną didesnių praradimų žmonės minėjo „į vamzdžius sukištą Javonio upelį“, dingusį tiltelį… Atkūrus nepriklausomybę Kapsuko paminklas iškeliavo į Grūtą, o parke, atgavusiame vardą, atsirado paminklas Tauro apygardos partizanams, Kančių koplytėlė, 2010 metais iškilo ir paminklas Vytautui Didžiajam. Tiesa, senų medžių tankmėje, nesant jokios infrastruktūros, be oficialių minėjimų išskirtinėmis progomis čia nebuvo nuolatinio vyksmo.

Jis atsirado tik prieš keletą metų, kai dar viena rekonstrukcijos banga mieste pasiekė ir Vytauto parką. Tiesa, vertinta tai (ypač kol nebaigta) nevienareikšmiai, gailėta senųjų medžių, po kuriais porelės kažkada skirdavo pasimatymus, gailėta ir liepų prie Vytauto gatvės – kaip ir 1935-aisiais…

Paskutinė parko rekonstrukcija, o ypač medžių kirtimas, sukėlė daug aistrų...Atgimusios erdvės: šeimininkai džiaugiasi, svečiai stebisi
Vytautų klubo iniciatyva parke pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.Pradėjusios domėtis parko istorija bei rinkti medžiagą muziejininkės Jurgita ir Rasa sako taip pat išgirdusios įvairių nuomonių. „Be to, ką galėjome aptikti savo muziejuje, archyvuose, spaudoje, maloniai padedant Petro Kriaučiūno bibliotekos, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo ir kitų institucijų darbuotojams, norėjome surinkti kuo daugiau gyvų prisiminimų. Lankėmės pas žmones, reakcijų, išgirdus, ko norime, buvo įvairių. Vis dėlto dauguma maloniai dalijosi tuo, ką turėjo, pasakojo… Daug kas džiaugėsi, kad dabar parke – ir fontanas, ir daug suolelių, yra kur žaisti vaikams. Labai visiems dėkojame. Pasinaudodamos proga norėtume visų, turinčių kokios nors informacijos apie Vytauto parką ankstesniais laikotarpiais, kreiptis į muziejų. Ypač, jei turite kokių nors (visi kalba apie populiarųjį „gardą“, bet nuotraukų nelabai yra) nuotraukų ar šiaip įdomesnės informacijos“.
Paaiškėjo nemažai įdomių dalykų. Štai dabar jau keletą metų patys gėrimės neatsigėrime ir svečius stebinome Vytauto parko gėlynais – pasirodo, anuomet jų čia nebuvo, išskyrus vienintelį prie paviljono. (Beje, unikalūs gėlynai, atrodo, irgi gali tapti atsiminimu: pamažėjo jiems skirtų plotų, o augalų asortimentas bei stilistika pernai irgi buvo jau nebe tokie, kaip anksčiau…) Po rekonstrukcijos parke vyksta daugiau, kartais labai netikėtų ir nebūtinai gausių, renginių. Tačiau muziejininkės sako, kad vienas jų dar pernai pradėto ir bebaigiamo projekto tikslų – ne tik priminti istoriją, bet ir paskatinti domėtis patiems, labiau panaudoti turimas gražias erdves. „Norėtųsi, kad ateityje čia būtų dar gyviau, nežiūrint to, kad Vytauto parkas nebėra vienintelis. Bet jis istorinis, seniausias“.
Gegužės mėnesį parke atsiras ne tik ilgalaikė lauko paroda su įdomiais stendais, kurių kiekvienas žymės buvusį objektą. Mobiliosios programėlės dėka apie kiekvieną dominantį dalyką bus galima sužinoti daugiau, paklausyti ir muzikos.
O rugpjūčiui baigiantis jau tradiciškai Vytauto parke vėl skambės džiazas. Lietuvos kultūros sostinėje vyks klasikinės ir džiazo muzikos festivalis „Marijampole Music Park 2018“.

Nijolė LINIONIENĖ Nuotraukos iš asmeninių archyvų, Ričardo PASILIAUSKO ir autorės

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.