Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Pavasarinis tręšimas: svarbiausia – tinkamas laikas ir kiekiai (Žmogus ir gamtinė aplinka)

Orai pamažu pradeda šilti. Tai reiškia, kad netrukus prasidės augalų vegetacija, o su ja – pavasarinio tręšimo darbai. Kai kas per laukus su barstytuvais jau pravažiavo, tačiau specialistai anksti išbertų trąšų nauda abejoja. Sako, nepradėję vegetuoti augalai jų pasisavinti dar negali, todėl mineralai nukeliauja į gilesnius dirvos sluoksnius arba dar blogiau – į kanalus, upes, ežerus. Kad taip nenutiktų, specialistai pataria tinkamai pasirinkti tręšimo terminus ir mineralinių medžiagų kiekius.

Tik tinkamai patręšti pasėliai duos gerą derlių.Naudoja organines ir mineralines
Lietuvoje ūkininkai dažniausiai naudoja dviejų rūšių trąšas: organines (mėšlą, kompostą, žaliąsias trąšas, durpes) ir mineralines arba chemines (azoto, fosforo ir kalio junginius). Ir vienomis, ir kitomis tręšiant siekiama to paties – didesnio derlingumo. Ekologinės žemdirbystės šalininkai sako, kad geresnės yra organinės, tuo tarpu tradicinę žemdirbystę palaikantys žemdirbiai palankiau vertina mineralines trąšas. Mineralinės trąšos geresnės galbūt tuo, kad jose esančius junginius augalai pasisavina greičiau, jas lengviau transportuoti ir paskleisti ant dirvos, tačiau jų sudėtyje yra nemažai toksinių medžiagų, kurių neigiama įtaka humuso sluoksnio mažėjimui įrodyta. Organinės trąšos šiuo klausimu yra pranašesnės, tačiau su jomis dirbti yra sudėtingiau, jos labiau paveikios žemai temperatūrai, kritulių kiekiui, kuris gali sukelti trąšų išplovimą į gilesnius grunto sluoksnius.

Organinių naudojimas reglamentuotas griežčiau
Vieno atsakymo, kurios trąšos yra geresnės ar blogesnės – nėra. Geriausia, kai dirva yra turtinama ir vienos, ir kitos rūšies trąšomis. Dar svarbiau yra pasirinktų trąšų kiekiai ir jų paskleidimo ant dirvos laikas. Tręšiant mėšlu ir srutomis, leistini trąšų kiekiai ir tinkamas metas tręšimui apibrėžtas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų apraše. Pagal šį aprašą, tręšiant mėšlu į dirvą per vienerius metus patenkančio azoto kiekis negali viršyti 170 kg hektarui. Tręšimui neleistinas metas – nuo lapkričio 15 iki balandžio 1 d. ir tuomet, kai žemė įšalusi, įmirkusi ir apsnigta. Taip pat draudžiama mėšlą ir srutas skleisti nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai tręšiami pūdymai, pievos, ganyk-los ir tie plotai, kuriuose ketinama auginti žiemkenčius. Mineralinių trąšų naudojimas taip griežtai apibrėžtas nėra. Kiekvienas ūkininkas sprendžia pats – kada, kiek ir kokių trąšų junginių berti. Tad naudojant mineralines trąšas problemos iškyla kur kas dažniau.

LAMMC Rumokų bandymo stoties mokslo darbuotoja dr. Zita Brazienė pataria ūkininkams suskubti atlikti dirvožemio tyrimus, mat tręšimo darbai – visai ant nosies.Prieš kabinant barstytuvą – į laboratoriją
Anot Lietuvos agrarinių miškų ir mokslo centro (LAMMC) Rumokų bandymo stoties mokslo darbuotojos dr. Zitos Brazienės, svarbiausias dalykas tręšiant augalus mineralinėmis trąšomis – jų kiekis ir išbėrimo laikas. Reikiamus trąšų kiekius ūkininkai turėtų nustatyti atlikę dirvožemio tyrimus, o laiką – atsižvelgdami į augalų vegetacijos procesus.
– Pagal tai, kokias oro sąlygas turėjome praeitą rudenį, žiemą ir dabar, pavasarį, galima bandyti nuspėti, kad dirvoms šiemet labai trūks azoto junginių. Juos tiesiog išplovė perteklinė drėgmė. Kai kurie ūkininkai rudenį nespėjo išberti ir kalio bei fosforo junginių turinčių trąšų. Jiems, tikėtina, pavasarį teks pasirūpinti kompleksinėmis trąšomis. Tiesa, tokiomis prielaidomis ir spėliojimais pasikliauti nereikėtų. Geriausia prieš tręšiant būtų atlikti dirvožemio tyrimus, kurie aiškiai parodytų ko dirvoje yra ir kiek bei ko jai trūksta. Dabar puikus metas tokius tyrimus atlikinėti. Tuoj pat atšils ir ūkininkai norės skubėti į laukus, tuo tarpu tyrimų atlikimas užtrunka, – kalbėjo dr. Z. Brazienė.

Trąšų kiekiai gali lemti derlių
Dirvožemio tyrimai yra svarbūs, nes, anot Z. Brazienės, jeigu laukus patręšime per mažai, neišnaudosime viso augaluose slypinčio potencialo, gausime mažesnį derlių, negu galėjome.
– Dauguma dabartinių naujų veislių jautriai reaguoja į maisto medžiagų kiekį. Jei patręšime per didelėmis normomis, augalai nespės įsisavinti didelio kiekio medžiagų, jos išsiplaus iš dirvožemio su lietaus vandenimis ir pateks į upes, ežerus, galiausiai į jūrą, taip užteršdamos vandenis. Be to, didelė medžiagų koncentracija nepalankiai veikia ir dirvožemio mikrobiotą (dirvožemyje gyvenančius mikroorganizmus). O ji labai svarbi dirvožemio gyvybingumui ir derlingumui, – perspėjo dr. Zita Brazienė.

Tinkamą laiką parodo augalai
Kalbėdama apie tręšimo laiką mokslininkė pabrėžė, kad čia svarbus ūkininko budrumas. Anot jos, augalai trąšas geriausiai įsisavina vegetacijos pradžioje. Kad augalas bunda iš žiemos miego, kad jam reikia energijos, maisto, kuris padėtų augti, išduoda naujai pradedamos leisti baltos šaknelės. Jei jų yra bent keletas – pats laikas tręšimui.
– Svarbu, kad augalas būtų aprūpintas maisto medžiagomis tada, kai jis sparčiai vystosi. Augalai turi vystymosi tarpsnius, kurių metu formuojasi įvairūs augalo organai. Pavyzdžiui, varpa formuojasi javų krūmijimosi pabaigoje, bamblėjimo pradžioje. Jei tuo metu trūks maisto medžiagų, susiformuos mažas grūdų skaičius varpoje. Vėlesnis tręšimas jau negalės to pakeisti. Per anksti ar per vėlai išbertos trąšos neįsisavinamos augalų, teršia dirvožemį, atmosferos orą, vandenis. Ir be to, paplonina ūkininko piniginę, nes neatneša laukto derliaus priedo, – tvirtino Z. Brazienė.
Anot jos, sėkmingam tręšimui taip pat labai svarbi oro temperatūra. Tačiau, mokslininkės teigimu, gali nutikti taip, kad augalas pradėjo vegetuoti, ūkininkas susiruošė tręšti laukus, tačiau staiga atšalo. Tokiu atveju numatytą trąšų normą ant dirvos ji pataria paskleisti per du kartus, ypač skystą, kuri greitai garuoja. Z. Brazienės pastebėjimu, žemoje temperatūroje augalas tiesiog nėra pajėgus įsisavinti jam duodamų medžiagų, o būdamos ant dirvos jos ima garuoti. Dėl to ūkininkai turi būti budrūs ir prieš tręšdami turėtų įsitikinti ar augalo vegetacijos stadija ir oro temperatūra yra tinkama tręšimo darbams.

Marijampolės ūkininkų sąjungos pirmininkas, agronomas Sigutis Jundulas sako, kad laukus tręšti reikia tada, kada reikia, o ne kada patogu ūkininkams. Priešingu atveju naudos tai neduos jokios.Per anksti išbertos paskęsta ir išgaruoja
Marijampolės ūkininkų sąjungos pirmininkas, agronomas Sigutis Jundulas sako pastebėjęs, kad nemažai ūkininkų į tokias specialistų rekomendacijas dažnai neatsižvelgia.
O vertėtų, nes neteisingas trąšų naudojimas gali neigiamai paveikti augalus, dirvožemį, ežerus, upes, taip pat ir ūkininkų pinigines.
– Ne kartą esu matęs traktorius su barstytuvais važinėjant po dar įšalusius laukus. Taip, ant tokios dirvos dirbti patogu – technika neklimpsta, nesipurvina.
Tai ypač aktualu šiemet, kai dirvos įmirkusios iš rudens, o ir žiemą kritulių gamta nepagailėjo. Visgi tai ne išeitis. Toks tręšimas – tik laiko ir pinigų švaistymas. Kol dirva įšalusi, augalų vegetacija tikrai nėra prasidėjusi. Tai reiškia, kad augalams duodamų medžiagų jie dar nėra pasiruošę pasisavinti. Kas tuo tarpu nutinka trąšoms? Gavusios drėgmės jos pradeda tirpti, tuomet skverbtis į gilesnius dirvos sluoksnius arba garuoti. Prasidėjus augalo vegetacijai trąšų jam pasiekiamoje vietoje jau nebūna. Neretai nutinka taip, kad tokiu metu tręšiami augalai pavasarį apskritai nepabunda – žiemą būna nušalę. Žemdirbiai mano, kad išbertos trąšos niekur nedings ir jomis galės maitintis pavasarį atsėtos sėklos. Toli gražu – tuo metu dirvos paviršiuje jau nieko nebūna likę. Taigi naudos iš tokio tręšimo jokios, – samprotavo S. Jundulas.

Į priekį nepatręši
Pasak Marijampolės ūkininkų sąjungos pirmininko, ūkininkai dažnai taip elgiasi siekdami suspėti visus pavasario darbus. Mat pavasaris dažnai būna nenuspėjamas, tinkamų dirbti dienų būna mažai, tad kai kas tręšimo darbus stengiasi atlikti į priekį. S. Jundulas sako, kad tokie ūkininkai pliusiuką darbų kalendoriuje gal ir užsideda, bet apčiuopiamos naudos iš to negauna. Sėkmingam ir rezultatų duodančiam tręšimui, pasak jo, labai svarbu parinkti ne tik trąšų kiekius, bet ir tinkamą laiką.
– Atrodo, kad šių metų pavasarinio tręšimo laikas nenumaldomai artėja. Orai šyla, bėda ta, kad dirvos dar šlapios. Nepaisant to, augalų vegetacija prasidės netrukus. Tuo tarpu į dirvas įvažiuoti bus sunku. Galima manyti, kad darbai užsivilkins ir ūkininkams iš tiesų teks sunkiai dirbti, kad viską laiku suspėtų. Juk ne tik tręšimas pavasarį žemdirbiams rūpi. Laukia ir sėja, kuri šiemet taip pat bus nelengva. Iššalo nemažai žiemkenčių, ypač nukentėjo rapsų laukai, – sakė S. Jundulas.

Parengė Rita LIŽAITYTĖ

Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš Z. Brazienės asmeninio archyvo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.