Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Suradę savo nišą

Po jaukaus, menine ir pažintine prasmėmis imponavusio koncerto, kurį savo miesto žmonėms praėjusio mėnesio pabaigoje dovanojo Marijampolės kolegijos istorinių šokių grupė „Reverence“, skaitytojams siūlome platesnę pažintį su šiuo kolektyvu, gebančiu perkelti žiūrovus į praeities didikų salonus. Kiekvienas „Reverence“ pasirodymas – tarsi kelionė po istorines epochas. Kolektyvas ne tik atlieka joms būdingus šokius, bet ir kuria aplinką, alsuojančią tų laikų dvasia.

 

Pasirodymuose tarp šokių įpinama šiek tiek pasakojimų, temą atspindinčios poezijos. Šia dalimi dažniausiai rūpinasi skaitovė Vida Mickuvienė. Pastarąjį kartą vesti renginį jai padėjo Tautvydas Džiuga.Patrauklus būdas prisiliesti prie praeities epochų kultūros
Istorinių šokių grupė įsikūrė 2014 m. Nuo to laiko tobulėta, daug dėmesio kolektyvo nariai ir vadovė Daina Misiukevičienė skiria šokių ir kostiumų autentiškumui. Dalyvauta daugelyje miestui svarbių renginių, surengta nemažai koncertų. „Reverence“ ne tik surado žiūrovams įdomią nišą, įsitvirtino Marijampolės kultūrinėje erdvėje, bet ir yra kviečiamas koncertuoti į kitus miestus. Dabar Lietuvoje paplitęs domėjimasis dvarų kultūra, tad ypač dažnai ansamblis kviečiamas surengti pasirodymus šalies dvaruose vykstančiuose renginiuose.
„Mintis kurti istorinio šokio grupę natūraliai išsirutuliojo pradėjus galvoti apie Kvietiškio dvaro atgaivinimą, – pasakoja viena iš kolektyvo įkūrimo idėjos autorių, Menų/mokslo klasterio „Kvietiškio dvaro pritaikymas rekreaciniams bendruomenės poreikiams“ vadovė Vida Mickuvienė. – Kvietiškio dvaras – Marijampolės ištakos, tačiau net ne visi marijampoliečiai žino jo istoriją. Pradėjome rengti ekskursijas po dvarą ir jo teritoriją, vystome edukacinę veiklą, senajame, 1850 m. menančiame dvaro sandėlyje įrengtos ekspozicijos: pirmame aukšte – žemės ūkio padargų, antrame – istoriografinė medžiaga“.
Atgaivinti senieji – baroko, renesanso epochų, XIX a. šokiai pirmiausiai, buvo tikimasi, suteiks patrauklumo ir autentikos populiarinant dvarą. Tačiau užmojis, atrodo, pranoko lūkesčius – vos per keletą metų šokių grupė tapo žinomu, pageidaujamu, kviečiamu koncertuoti kolektyvu.
Pasirodė, kad istoriniai šokiai – vienas iš efektyvių ir patrauklių būdų parodyti dvarų bei apskritai senųjų epochų kultūrą.

Kuo daugiau autentikos
V. Mickuvienė prisimena, kad sumanymas steigti istorinių šokių grupę nuo pat pradžių klostėsi sklandžiai. Į komandą noriai būrėsi šokėjai, grupės įkūrimą palaikė Marijampolės kolegijos administracija, o choreografė Daina Misiukevičienė prašymą vadovauti istorinio šokio kolektyvui sutiko entuziastingai. Mat pati domisi istoriniu šokiu, dalyvauja šios srities seminaruose Vilniuje ir Krokuvoje. Grupės nariams taip pat buvo suorganizavusi keletą išvykų mokytis senųjų šokių Vilniuje, Valdovų rūmuose rengiamuose užsiėmimuose. Marijampoliečiams teko pasimokyti ir iš žinomo kolektyvo „Banchetto musicale“, ir iš istorinio šokio specialisto, atvykusio iš Belgijos.
Sėkmę lemia rimtas šokėjų požiūris į tai, ką daro. Devyni grupės nariai (penkios moterys ir keturi vyrai) – beveik visi jau iš anksčiau turėję šokių patirties, repetuoja porą kartų per savaitę. Gilinasi į istorinius šokius ne tik vadovė, bet ir patys šokėjai, tad nuo autentikos nenukrypstama.
Įspūdingumo pasirodymams suteikia ir autentiški drabužių komplektai. Ypač prašmatnūs baroko epochos kostiumai – puošnumas tos epochos savastis ir rūbai tai puikiai atspindi. Drabužius šokėjai siūdinosi savo iniciatyva – ieškojo modelių, audinių ir siuvėjų. Ypač kūrybingai prie puošniųjų drabužių atsiradimo prisidėjo Marijampolės profesinio rengimo centro siuvėja modeliuotoja Julija Logaiko. XIX a. drabužių komplektai kiek kuklesni – pagal to meto vyraujančią madą. O štai pagal autentiškus pavyzdžius sukurti renesanso drabužiai vėlgi turėtų traukti smalsių žiūrovų akis – grupės nariai jau pradėjo rūpintis ir šios epochos kostiumų kūrimu.

„Reverence“ pasirodymai žavūs autentika, puošniais baroko ir kitų epochų kostiumais.Pasirodymams rengiami scenarijai
Istorinių šokių grupių koncertai žiūrovams įdomūs ne tik kaip meno reiškinys, bet ir pažintine prasme – smalsu nubraukti epochų dulkes. Juo labiau kad „Reverence“ pasirodymams visuomet būna rengiami scenarijai – būna šiek tiek pasakojimų, kartais – ir to meto poezijos. „Koncertus dažniausiai, bet ne visada, pradedame renesanso epochos šokiais. Kartais pradžioje šokame dar ankstyvesnio laikotarpio – viduramžių – bradlius. Po to – iškilmingi baroko menuetai ir kiti tos epochos šokiai. Pabaigai – XIX a. valsai, polkos, mazurkos, žinomumą iki mūsų dienų išlaikęs M. Oginskio polonezas“, – pasakoja V. Mickuvienė.
Kai kada pasirodymus paįvairina ir kiti kviestiniai kolektyvai. Štai Tarptautinę teatro dieną surengtame koncerte istorinį šokį žiūrovams dovanojo Marijampolės meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleivės. O būna, kad į praeitį keliaujama ne tik šokiu. Pernai, jubiliejiniais Kvietiškio dvarui metais (sukako 300 metų), buvo surengta Dvaro diena ir pobūvis pagal tos epochos dvasią.
„Reverence“ ateities planai – su nemažu užmoju. Vasarą ketinama nemažai koncertuoti šalies dvaruose – pakeliauti po Lietuvą. O rudenį, rugsėjo 15 d., surengti istorinio šokio festivalį miesto erdvėse, tokiu būdu prisidėti prie Marijampolės – Kultūros sostinės – populiarinimo.
„Reverence“ reiškia reveransą. Tai – nusilenkimas žiūrovams, kurie panorsta kartu su grupe keliauti istorijos epochomis – taip grupės nariai aiškina pavadinimą. Jie džiaugiasi radę nišą, kaip sudominti žmones ir realizuoti savo gebėjimus, užsiimti tuo, kas įdomu jiems patiems.
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame

    2017-06-27Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame
    Dar mokydamasi kostiumo dizaino meno Vilniaus dailės akademijoje marijampolietė Agnė Alaburdaitė sukūrė ne vieną drabužių bei aksesuarų kolekciją, o jos darbai buvo pastebėti ir puikiai įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Baigusi studijas mergina siekti karjeros ir kurti tolesnį gyvenimą nusprendė Olandijoje sostinėje. Sako, konkurencija ten didelė, tačiau galimybių kur kas daugiau. Ar kada nors grįš į Lietuvą mergina sako nežinanti – nebent tada, kai kūrėjams čia atsiras palankios sąlygos kurti. Mergina prioritetą teikia mokymuisi ir tobulėjimui.   – Kada prasidėjo ir kaip tęsėsi Tavo kelias mados pasaulio link? – Dar mokyklos laikais, kai pradėjau žavėtis įdomaus dizaino rūbais bei daiktais. Iš ...
  • „Suvalkiečio“ naujienos – platformoje etaplius.lt

    2017-06-20
    Nuo šios savaitės dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną. Kodėl etaplius.lt? Juk šis adresas mūsų krašto skaitytojams nelabai žinomas. Turbūt todėl, kad etaplius.lt nėra tradicinis naujienų portalas. Jį sukūrę mūsų kolegos – VšĮ „Šiauliai plius“ deklaruoja, jog tai – daugiau naujienų mainų platforma. Tikslai ambicingi – aprėpti visą šalį, rasti partnerių visuose regionuose ir pasiekti tokį lankomumą, kuris sudomintų didžiuosius reklamos užsakovus. Pavieniai regioniniai naujienų portalai su savo kukliais lankytojų srautais Lietuvoje kol kas, deja, yra nuostolingi. Patikėti kolegų iš Šiaulių idėja paskatino ir tai, kad jų naujienų mainų platformos idėja susidomėjo interneto paslaugų milžinė ...
  • Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“

    2017-06-13Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“
    Visas Danutės Turūtaitės-Stankevičienės gyvenimas buvo veržimasis pirmyn. Nesustoti, nepasiduoti – buvo jos, tremties vaiko, devizas.   Viltis sudužo nuvykus Ketverių metukų Danutė Turūtaitė-Stankevičienė į nežinią išvežta iš Igliškėlių, kur mama dirbo mokytoja, tėtis mokyklos vedėju. Lietuvą okupavus rusams, vyrą suėmė ir išvežė nežinia kur. Todėl kai 1941 m. birželio 14 d. moterį su dukra įsodino į sunkvežimį ir pasakė, kad nuveš ten, kur vyras, ji patikėjo. Danutė lig šiol prisimena sausakimšą žmonių vagoną ir kai juos, vaikus, užkeldavo į patį viršų, kad per mažą plyšelį įkvėptų šviežio oro. Mama, tikėdama, kad vyksta pas vyrą, netgi traukiniui sustojus nebandė pabėgti, nors tokia galimybė buvo ne ...
  • Gaila, kad žmonės nevertina to, ką turi

    2017-06-13Gaila, kad žmonės nevertina to, ką turi
    Regina ir Večeslavas Agurkiai – vieno likimo vaikai. Abu gimė tremtyje, abu dar vaikai sugrįžo į Lietuvą, čia ieškojo savo vietos, o sutikę vienas kitą kūrė bendrą ateitį.   Mergaitės paliktos likimo valiai Večeslavas tremtį žino tik iš mamos pasakojimų. Ją, Punsko valsčiuje gimusią dvylikametę, į nežinomybę išvežė su pirmaisiais trėmimais – 1941-06-14. Į Šeštokų geležinkelio stotį iš Vaiponiškių kaimo (Sangrūdos sen.) tada išvežė visą šeimą: tėtę, jo žmoną (mama buvo mirusi), dvi seseris ir du brolius. Per patvinusią Leną nepasiekus Igarkos, tremtinių vilkstinė, padariusi 300 km lankstą, atsidūrė Oliokmos kaime, netoli Jakutsko. Tėvo netektis – viena iš pirmųjų mirčių pakeliui į Sibirą… Praradimo ...
  • Praeitis visada šalia

    2017-06-13Praeitis visada šalia
    Rimantas Kulikauskas, 1958 m. gimęs Vorkutoje, į Lietuvą sugrįžo 1971-aisiais. Augęs politinio kalinio šeimoje jis savęs nevadina tremtiniu. „Tremtinys ne aš, o mano tėvai, aš tik ten gimiau…“ – apie tremtinio statusą savo nuomonę turi Marijampolės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas.  Į tremtį – savo noru 1921 m. gimęs Rimanto tėtis Anatolijus buvo Lietuvos karininko sūnus. Vėliau pats tapo šauliu, dalyvavo pasipriešinimo kovose. 1948 m. suimtas Utenos apylinkėse ir nuteistas 8 metams kalėjimo. Išvežtas į Intą, paskui perkeltas į Vorkutą, Juršorą, į garsiąją 29-ąją šachtą, kur 1953 m. vasarą įvyko kruvinas susidorojimas su sukilusiais kaliniais. Po aštuonerių metų kalėjimo grįžti namo jam buvo uždrausta: iš ...
  • Darbą derina su visuomenine veikla

    2017-06-13Darbą derina su visuomenine veikla
    Kaip ir ankstesniems pašnekovams, taip ir jaunajam ūkininkui Mindaugui Vaišniui meilę žemei ir darbui įskiepijo tėvai. Tiesa, tapti ūkininku vaikinas neketino, bet aplinkybės susiklostė taip, kad šiandien gyvena, dirba ir ateitį kuria kaime.   „Užsikabino“ nuėmęs nuosavą derlių Kadangi tėvai ūkininkavo, Mindaugui žemės ūkis nebuvo svetima sritis. Jis puikiai vairavo traktorių, dirbo su kitokia žemės ūkio technika, žinojo, kada pradėti ir baigti sėją, kada laikas pradėti pjūtį. Gyvenimas tokioje aplinkoje lėmė ir studijų kryptį Aleksandro Stulginskio universitete. Grįždavęs į namus Purviniškės kaime (Sasnavos sen.) Mindaugas ir toliau padėdavo tėvams, o vieną vasarą tėtis pasiūlė jam pasirinktą žemės plotą ir pačiam apsėti, prižiūrėti, nusipjauti ...
  • Daržininkystės ūkio tradicijas perėmė iš tėvų

    2017-06-13Daržininkystės ūkio tradicijas perėmė iš tėvų
    Daržininkystės ūkį puoselėjantis Povilas Žolynas savarankiškai ūkininkauti pradėjo prieš 16 metų. Per šį laiką jam pavyko sukaupti nemažą žemės, technikos kapitalą, rasti nuolatinius klientus ir įgyti neįkainojamos patirties. Nors ūkio veikla vyksta sklandžiai, Povilas sako, kad ne sėkmė tai lemia, o sunkus, atkaklus ir kruopštus darbas.   Pagrindą pastatė tėvai Liudvinavo seniūnijos Šilavoto kaime įsikūręs Povilas Žolynas augina įvairių rūšių daržoves – burokus, kopūstus, morkas, bulves, svogūnus ir dar daug kitų. Parduoda jas darželiams, mokykloms. Povilo augintomis daržovėmis maitinasi ir Marijampolės pataisos namų nuteistieji. Jo produkcijos taip pat galima rasti ūkininkų turgeliuose. Nors ūkininkas teigia, kad viską, ką šiandien turi, pasiekė sunkiu ir ...
  • Ieva ir Mindaugas Smilgiai: gimtosios žemės trauka – nenugalima

    2017-06-06Ieva ir Mindaugas Smilgiai: gimtosios žemės trauka – nenugalima
    Studijas buvusiame Lietuvos žemės ūkio universitete baigusiems Ievai ir Mindaugui Smilgiams kaimas, žemės ūkis niekada nebuvo svetimi. Baigę studijas sutuoktiniai grįžo į Mindaugo tėvų namus Gudelių k. (Igliaukos sen.) ir tęsė jų pradėtus darbus. Supratę, kad iš tradicinio ūkio naudos mažai, jį perorganizavo ir ėmė auginti įvairius pluoštinius augalus. Iš jų Smilgiai spaudžia aliejų – tai ir yra pagrindinė ūkio veikla. Ir nors prieš imdamiesi naujos veiklos ūkininkai svarsto, ar verta, sako, kad vis dėlto ne ekonominiai skaičiavimai juos veda į priekį. Svarbiausia jiems – žinojimas, kad jų darbas kažkam naudingas.   – Baigę mokslus abu su žmona grįžote ūkininkauti į kaimą. ...
  • „Ėjo vyrai nemunais“

    2017-05-30„Ėjo vyrai nemunais“
    (Suvalkijos ūkininkai nepriklausomą Lietuvą gynė savo krauju) 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, savos kariuomenės kūrimas nebuvo laikomas pirmu uždaviniu. Karo istorikai teigia, kad vyravo ir tokia nuomonė, jog kariuomenė Lietuvai apskritai nereikalinga, nes esą šalis neketino nieko užpulti, su niekuo kariauti. Tačiau netrukus reali situacija vos susikūrusios valstybės vadovams parodė, kad be savo kariuomenės valstybingumo neišsaugos. Vos pradėtai formuoti Lietuvos kariuomenei teko atremti bolševikinės Rusijos puolimą, paskui bermontininkų atakas ir lenkų mėginimą prie atkuriamos Lenkijos valstybės prisijungti Lietuvos teritoriją. Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena laikoma 1918 m. lapkričio 23-oji, nes tądien Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išleido pirmą įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo ...
  • Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui

    2017-05-30Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui
    Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) Panovių kaime gyvenantis ir kiek dar pajėgia su žmona Elzbieta ūkininkaujantis 84 metų Juozas Guoga gimė ir augo būtent šiame kaime, savo gyvenimą kūrusio Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Guogos (1897–1973 m.) ir Natalijos Guogienės (Jasulaitytės) šeimoje. 1923 metais susituokusiems Natalijai ir Jurgiui buvo lemta susilaukti šešių dukrų ir keturių sūnų. Deja, pora užaugino ir į gyvenimą išleido tik penkias dukras ir du sūnus. Pirmagimė Bronislava ir po jos 1926 m. gimęs sūnus Vytautas mirė maži. Nelemta užaugti buvo ir 1937 m. gimusiam Alfonsui. Tad 1933 m. sausį pasaulį išvydęs Juozas buvo vyresnysis sūnus, ir tėvas ...
  • Anglijoje dirba chemijos korepetitoriumi

    2017-05-23Anglijoje dirba chemijos korepetitoriumi
    Rygiškių Jono gimnazijos abiturientui Liudvikui Akeliui akademinė visuomenė prognozavo mokslininko kelią. Tiksliuosiuose moksluose Liudvikas būdavo nepralenkiamas, šalies, Europos olimpiadų nugalėtojas. Vunderkindu dažnai pavadinamo jaunuolio „arkliukas“ buvo chemija, tad nieko nestebino, kai 2011 metais baigęs gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti chemijos mokslų. Studijuodamas Vilniuje Liudvikas lengvai rasdavo darbo, kuris irgi „rišosi“ su chemija. Jis dirbo pramoginius renginius organizuojančioje įmonėje. Intelektualių pramogų mėgėjus vaikinas su draugu linksmindavo demonstruodami dalykus, susijusius su chemija, fizika. „Skystas azotas – labai linksmas dalykas, su šia medžiaga galėdavai prigalvoti visko. Tai buvo smagi veik­la“, – pasakoja Liudvikas. Dvejus metus jis dirbo Chemijos fakulteto vienoje iš organinės sintezės laboratorijų ...
  • Jaunoms šeimoms Norvegijoje gyventi lengviau

    2017-05-23Jaunoms šeimoms Norvegijoje gyventi lengviau
    Trisdešimtmetis marijampolietis Evaldas Babeckas pirmą kartą migranto duoną išbandė būdamas devyniolikos metų. Ją valgo ligi šiol. Pirmą kartą išvyko padirbėti į Airiją. „Nesinorėjo visą laiką prašyti tėvų pinigų, svajojau įsigyti automobilį, todėl nusprendžiau išvažiuoti užsidirbti“, – taip savo sprendimą grindžia Evaldas.  Grįžęs į Lietuvą jis pradėjo studijuoti universitete, tačiau po kelis kartus, kad turėtų pakankamai lėšų, vis vyko į Norvegiją užsidirbti studijoms, pragyvenimui. Evaldui tekdavo dirbti įvairius sezoninius darbus: dažyti namus, pjauti žolę. 2012 metais Lietuvoje Evaldas susipažino su būsima žmona, pavasarį pora susituokė, o po metų jau abu su Jolita išvyko į Norvegiją. Evaldas atvirai sako, kad kelionės tikslas buvo kuo ...
  • Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?

    2017-05-23Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?
    Muzikos gurmanai Liudvinavo miestelyje gimusią ir užaugusią Laurą Latvaitytę jau žino. Marijampolės kultūros centre ji, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą, surengė diplominį spektaklį. Dar du kartus koncertavo jau įgijusi operinio dainavimo magistro diplomą. Praėjusiais metais Laurą galėjome išgirsti soliniame koncerte per „Miesto dienas“. Šiais metais miesto šventėje Laura taip pat koncertuos gimtojo krašto žiūrovams. Jos koncertas numatytas gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Šiandien Laura skaitytojams pasakoja, kaip ir kuo ji gyvena, kur ją nuvedė meilė muzikai, tikėjimas savo galimybėmis.   – Baigusi Muzikos ir teatro akademiją, Lietuvoje buvai neilgai? Kas lėmė Tavo sprendimą tęsti studijas Vokietijoje? – ...
  • „Ne skambiais žodžiais, o kietu darbu ir sunkiomis kovomis“

    2017-05-16
    Tai istoriko Adolfo Nezabitauskio mintis apie tai, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kaip ją mylėjo V. Kudirka ir kiti pasišventėliai.   Kitąmet minėsime Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimt­metį. Nepaprastai džiugu, kad kaip tik šiemet pavyko pagaliau rasti Akto originalą. Tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Jis kovo 29 d. akto originalą lietuvių kalba surado Vokietijos diplomatiniame archyve. Net penki pasirašiusieji aktą buvo Marijampolės gimnazijos (dab. Rygiškių Jono gimnazijos) mokiniai. Tai dr. Jonas Basanavičius, kunigas, vyskupas, Seimo pirmininkas Justiną Staugaitis, finansininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, teisininkas prof. Pranas Dovydaitis ir istorikas, diplomatas Petras Klimas. Visuomenės veikėjas, pirmas laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, ...
  • Jubiliejų mini kartų kartos

    2017-05-16Jubiliejų mini kartų kartos
    Balandžio 28 d. Rygiškių Jono gimnazijos bendruomenė pakvietė į dar vieną jubiliejinę konferenciją. 150 metų jubiliejų mininti seniausia šio krašto gimnazija šį kartą pranešimus skaityti pakvietė kelis savo buvusius mokinius: Vilniaus universiteto profesorių dr. Albiną Kuncevičių, docentą dr. Algimantą Merkevičių, archeologę, muziejininkę Eglę Lukėnaitę-Griciuvienę, kunigą, prof. Kęstutį Žemaitį, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejaus l. e. p. direktorių Tomą Kukauską ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentą Darių Dumčių. Lietuvos archeologijos draugijos narys prof. dr. A. Kuncevičius kalbėjo, kad jo gyvenimą lėmė trys svarbiausi veiksniai. Tai – tėvai, ši gimnazija ir Vilniaus universitetas. Archeologas ragino gimnazistus atrasti tai, ko jis nespėjo, ko dar neatkasė ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.