Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Suradę savo nišą

Po jaukaus, menine ir pažintine prasmėmis imponavusio koncerto, kurį savo miesto žmonėms praėjusio mėnesio pabaigoje dovanojo Marijampolės kolegijos istorinių šokių grupė „Reverence“, skaitytojams siūlome platesnę pažintį su šiuo kolektyvu, gebančiu perkelti žiūrovus į praeities didikų salonus. Kiekvienas „Reverence“ pasirodymas – tarsi kelionė po istorines epochas. Kolektyvas ne tik atlieka joms būdingus šokius, bet ir kuria aplinką, alsuojančią tų laikų dvasia.

 

Pasirodymuose tarp šokių įpinama šiek tiek pasakojimų, temą atspindinčios poezijos. Šia dalimi dažniausiai rūpinasi skaitovė Vida Mickuvienė. Pastarąjį kartą vesti renginį jai padėjo Tautvydas Džiuga.Patrauklus būdas prisiliesti prie praeities epochų kultūros
Istorinių šokių grupė įsikūrė 2014 m. Nuo to laiko tobulėta, daug dėmesio kolektyvo nariai ir vadovė Daina Misiukevičienė skiria šokių ir kostiumų autentiškumui. Dalyvauta daugelyje miestui svarbių renginių, surengta nemažai koncertų. „Reverence“ ne tik surado žiūrovams įdomią nišą, įsitvirtino Marijampolės kultūrinėje erdvėje, bet ir yra kviečiamas koncertuoti į kitus miestus. Dabar Lietuvoje paplitęs domėjimasis dvarų kultūra, tad ypač dažnai ansamblis kviečiamas surengti pasirodymus šalies dvaruose vykstančiuose renginiuose.
„Mintis kurti istorinio šokio grupę natūraliai išsirutuliojo pradėjus galvoti apie Kvietiškio dvaro atgaivinimą, – pasakoja viena iš kolektyvo įkūrimo idėjos autorių, Menų/mokslo klasterio „Kvietiškio dvaro pritaikymas rekreaciniams bendruomenės poreikiams“ vadovė Vida Mickuvienė. – Kvietiškio dvaras – Marijampolės ištakos, tačiau net ne visi marijampoliečiai žino jo istoriją. Pradėjome rengti ekskursijas po dvarą ir jo teritoriją, vystome edukacinę veiklą, senajame, 1850 m. menančiame dvaro sandėlyje įrengtos ekspozicijos: pirmame aukšte – žemės ūkio padargų, antrame – istoriografinė medžiaga“.
Atgaivinti senieji – baroko, renesanso epochų, XIX a. šokiai pirmiausiai, buvo tikimasi, suteiks patrauklumo ir autentikos populiarinant dvarą. Tačiau užmojis, atrodo, pranoko lūkesčius – vos per keletą metų šokių grupė tapo žinomu, pageidaujamu, kviečiamu koncertuoti kolektyvu.
Pasirodė, kad istoriniai šokiai – vienas iš efektyvių ir patrauklių būdų parodyti dvarų bei apskritai senųjų epochų kultūrą.

Kuo daugiau autentikos
V. Mickuvienė prisimena, kad sumanymas steigti istorinių šokių grupę nuo pat pradžių klostėsi sklandžiai. Į komandą noriai būrėsi šokėjai, grupės įkūrimą palaikė Marijampolės kolegijos administracija, o choreografė Daina Misiukevičienė prašymą vadovauti istorinio šokio kolektyvui sutiko entuziastingai. Mat pati domisi istoriniu šokiu, dalyvauja šios srities seminaruose Vilniuje ir Krokuvoje. Grupės nariams taip pat buvo suorganizavusi keletą išvykų mokytis senųjų šokių Vilniuje, Valdovų rūmuose rengiamuose užsiėmimuose. Marijampoliečiams teko pasimokyti ir iš žinomo kolektyvo „Banchetto musicale“, ir iš istorinio šokio specialisto, atvykusio iš Belgijos.
Sėkmę lemia rimtas šokėjų požiūris į tai, ką daro. Devyni grupės nariai (penkios moterys ir keturi vyrai) – beveik visi jau iš anksčiau turėję šokių patirties, repetuoja porą kartų per savaitę. Gilinasi į istorinius šokius ne tik vadovė, bet ir patys šokėjai, tad nuo autentikos nenukrypstama.
Įspūdingumo pasirodymams suteikia ir autentiški drabužių komplektai. Ypač prašmatnūs baroko epochos kostiumai – puošnumas tos epochos savastis ir rūbai tai puikiai atspindi. Drabužius šokėjai siūdinosi savo iniciatyva – ieškojo modelių, audinių ir siuvėjų. Ypač kūrybingai prie puošniųjų drabužių atsiradimo prisidėjo Marijampolės profesinio rengimo centro siuvėja modeliuotoja Julija Logaiko. XIX a. drabužių komplektai kiek kuklesni – pagal to meto vyraujančią madą. O štai pagal autentiškus pavyzdžius sukurti renesanso drabužiai vėlgi turėtų traukti smalsių žiūrovų akis – grupės nariai jau pradėjo rūpintis ir šios epochos kostiumų kūrimu.

„Reverence“ pasirodymai žavūs autentika, puošniais baroko ir kitų epochų kostiumais.Pasirodymams rengiami scenarijai
Istorinių šokių grupių koncertai žiūrovams įdomūs ne tik kaip meno reiškinys, bet ir pažintine prasme – smalsu nubraukti epochų dulkes. Juo labiau kad „Reverence“ pasirodymams visuomet būna rengiami scenarijai – būna šiek tiek pasakojimų, kartais – ir to meto poezijos. „Koncertus dažniausiai, bet ne visada, pradedame renesanso epochos šokiais. Kartais pradžioje šokame dar ankstyvesnio laikotarpio – viduramžių – bradlius. Po to – iškilmingi baroko menuetai ir kiti tos epochos šokiai. Pabaigai – XIX a. valsai, polkos, mazurkos, žinomumą iki mūsų dienų išlaikęs M. Oginskio polonezas“, – pasakoja V. Mickuvienė.
Kai kada pasirodymus paįvairina ir kiti kviestiniai kolektyvai. Štai Tarptautinę teatro dieną surengtame koncerte istorinį šokį žiūrovams dovanojo Marijampolės meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleivės. O būna, kad į praeitį keliaujama ne tik šokiu. Pernai, jubiliejiniais Kvietiškio dvarui metais (sukako 300 metų), buvo surengta Dvaro diena ir pobūvis pagal tos epochos dvasią.
„Reverence“ ateities planai – su nemažu užmoju. Vasarą ketinama nemažai koncertuoti šalies dvaruose – pakeliauti po Lietuvą. O rudenį, rugsėjo 15 d., surengti istorinio šokio festivalį miesto erdvėse, tokiu būdu prisidėti prie Marijampolės – Kultūros sostinės – populiarinimo.
„Reverence“ reiškia reveransą. Tai – nusilenkimas žiūrovams, kurie panorsta kartu su grupe keliauti istorijos epochomis – taip grupės nariai aiškina pavadinimą. Jie džiaugiasi radę nišą, kaip sudominti žmones ir realizuoti savo gebėjimus, užsiimti tuo, kas įdomu jiems patiems.
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...
  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.