Sodininkai ir mokslininkai teigia, kad vaismedžių genėjimas yra geriausia profilaktinė augalo priežiūros priemonė. Genint vaismedžius suformuojama stiprios struktūros laja, o medžių šakos išsidėsto taip, kad visos augalo dalys gautų pakankamai saulės šviesos. Svarbu ir tai, kad lajoje galėtų gerai judėti oras, nes tai padeda apsisaugoti nuo plintančių ligų. Jei jaunų medžių negenėsime, vėliau jiems prižiūrėti paprastai tenka radikalesnių ir vaismedžiui pavojingesnių priemonių taisyklingai lajai suformuoti.
Planuojant vaismedžių genėjimo darbus specialistai pataria skirti žiemos (ne vegetacijos meto) ir vasaros genėjimo laikotarpius.
Mažuose soduose genėti vaismedžius galima pradėti vasario–kovo mėnesiais, o baigti balandį. Specialistų nuomone, tai geriausias obelų, kriaušių ir slyvų genėjimo laikas. Tuo tarpu stambiuose soduose, kur genėjimo darbai trunka ilgiau, imtis darbų siūloma netgi sausį ir juos tęsti iki gegužės, kol vaismedžiai nepradeda žydėti.
Soduose iš pradžių genėti reikėtų žiemą ištvermingiausių veislių „Melba“, „Lobo“, „Kortlendas“, „Spartanas“ ir pan. obelis. Po to rekomenduojama imtis šalčiui jautresnių veislių obelų, o vėliausiai genimos kriaušės, slyvos ir vyšnios.
Remiantis daugiamečių tyrimų ir stebėjimų duomenimis, yra nustatyta, kad žiemos pradžioje nugenėjus jautresnius šalčiui vaismedžius, pašąla arti pjūvio esantys audiniai, o kartais ir visas vaismedis (ypač, jeigu temperatūra nukrenta iki -25°C).
Vasarą vaismedžius geriausia genėti visais vasaros mėnesiais – nuo birželio iki pirmųjų rudens dienų, t. y. rugsėjo.
VU Botanikos sodo Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo, biomedicinos mokslų daktaro Dariaus Ryliškio teigimu, senose sodininkystės knygose galima rasti konkrečių vasaros genėjimo aprašymų. Tarp jų geriausiai žinomas prancūzų sodininko Loreto metodas, paremtas nuolatiniu ūglių pinciravimu (vokiečių kalba pinzieren – nugnybti galą), t. y. šoninių skiepo ūglių trumpinimu. Taikant šį metodą siekiama sustabdyti ūglių augimą ir paversti juos mažomis, vaisius vedančiomis šakelėmis.
Mokslininkai taip pat teigia, kad pramoniniuose soduose vaismedžiai vasarą genimi, siekiant pristabdyti jų augimą, taip pat norint, jog sunokę vaisiai būtų gražesnės spalvos.
Trešnes ir vyšnias, anot specialistų, reikia genėti tik vasarą, nuskynus uogas, nes tuo metu jos mažiausiai užsikrečia žievės ir medienos ligomis. Vaiskrūmius taip pat reikia genėti vasarą, o derėjusių aviečių stiebus būtina išpjauti vos nuskynus uogas.
Vynuoges (vynmedžiai) patariama genėti kovo mėnesį ar balandžio pradžioje.
Specialistai pataria, kad genint jaunus medžius svarbu nenupjauti dominuojančios viršūnės, tačiau beveik visada pravartu pašalinti ar patrumpinti konkuruojančias viršūnes. Be to, reikia išgenėti susikryžiavusias ir į lajos centrą (kamieną) nukreiptas šakas.
Medžiui augant, palaipsniui reikia nupjauti žemutines šakas, taip pat pašalinti per tankiai iš kamieno išaugusias pagrindines šakas. Atstumas tarp dviejų gretimų pagrindinių šakų turi būti ne mažiau kaip 15 cm, o geriausia – 30 cm.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad reikia stengtis, jog genint medžius vienu metu nepašalintume didžiąją dalį pagrindinių šakų, nes liks didelės žaizdos, priaugs daug vilkaūglių, o laja bus silpna.
Mechaniškai, šalčio ar stipriai ligų pažeistas, taip pat žmonėms ir aplinkai pavojų keliančias vaismedžių šakas reikia išpjauti, nepaisant metų laiko.
Genėjimo darbams atlikti naudojami įrankiai turi būti aštrūs, o pjūviai lygūs. Smulkias šakas galima nukirpti sekatoriumi, o storesnės šakos pjaunamos pjūklais.
Aivaro MONTVILOS piešiniai
Kitas įrašas