Tai – Vytautas Mačernis: eilutė iš trečiojo „Pavasario soneto“ „Metų“ cikle… Parašyta 1944-ųjų balandžio 20 dieną, likus vos keletui mėnesių iki žūties nuo atsitiktinės skeveldros, kaip rašome visuose šaltiniuose. Jam buvo vos 23-eji, bet šiandien jis vadinamas „jauniausiu mūsų literatūros klasiku, naujosios lietuvių poezijos pradininku, ryškiausiu savo kartos poetu…“ Daugiau nei 200 eilėraščių, proza ir vertimai, kelios kalbos, studijos ir dideli planai ateičiai – kaip prisiliesti prie tokios asmenybės sugrįžtant atgal daugybę dešimtmečių, kaip perteikti daugiabriaunį, prieštaringą, neramų kūrėjo paveikslą?
„Labai bijojau, – prisipažino romano apie V. Mačernį „Dūžtančios formos“ autorė, Lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. – Kai rašiau knygą apie Maironį, irgi buvo didelio nerimo, nes jis – didis, tarsi simbolis, visi turi apie jį nuomonę… Rašant apie Žemaitę buvo lengviau. O dabar pirmą kartą rašiau apie asmenybę, kurios gyvenimo labai svarbi liudininkė dar tebėra. Vilniuje gyvena 98-erių metų Mačernio sužadėtinė, buvusi istorijos mokytoja Bronė Vildžiūnaitė. Ji visą gyvenimą saugojo poeto atminimą. Su ja esame bendravę, nes seniai domėjausi Mačernio gyvenimu ir kūryba (visai negalvodama, kad kada nors rašysiu) kaip muziejininkė. Ne kartą lankiausi jo gimtinėje, esu bendravusi su giminėmis ir poetą dar prisimenančiais žmonėmis. Labai apsidžiaugiau, kai Bronė Vildžiūnaitė perdavė mūsų muziejui 32 jai rašytus Mačernio laiškus, vokiečių valdžios 1943 metų rugpjūčio 12 dieną išduotą leidimą jiems tuoktis, turime ir kitų vertingų atminties ženklų. Jei to nebūtų (laiškai nėra slapti, publikuoti Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“), nebūčiau galėjusi kurti meilės legendos – jai tenka svarbi vieta. Tačiau dvejonių buvo daug, nes knygoje daug tenka kalbėti ir pačios Bronės vardu. 
Pavadinau personažą Sofija… Rašiau romaną, pagrįstą tikrais įvykiais, kuriuose dalyvauja konkretūs žmonės. Norėjau atskleisti asmenybę, nepažeidžiant jos privatumo, nekeliant sensacijų, tačiau ir nenuglaistant aštresnių briaunų, nes tai buvo sudėtingas gyvenimas, sudėtingi santykiai su tėvais (abiejų tėvai buvo prieš Vytauto ir Bronės santuoką, todėl jie ją ir atidėjo, nors turėjo leidimą ir nežinia, kaip viskas butų pakrypę, jeigu…). Sudėtinga, dramatiška situacija – karas, okupacijos, ir dėl šito, ir kitų dalykų ne vien lyriški, kaip kartais įsivaizduojama, buvo jų tarpusavio santykiai. Tačiau esu įsitikinusi, kad, priešingai vyraujančiai nuomonei, jog Vytautas Mačernis žuvo nutaręs trauktis iš Lietuvos, jis neketino trauktis. Jis planavo, kaip susitikti su mylima moterimi, su kuria planavo praleisti gyvenimą…“
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, kur vyko knygos pristatymas, vyravo ypatinga atmosfera. Itin gausiai susirinkę žmonės (kai kas atvažiavo iš Vilkaviškio) į ją paniro nuo pirmųjų renginio vedėjos Vidos Mickuvienės žodžių, kamerinio ansamblio „Cantare“ (vadovė Svetlana Maurutienė) atliekamos klasikos. Skambėjo ištraukos iš romano, Vytauto Mačernio poezija: vakaro vedėjai talkino Tautvydas Džiuga. Aldona Ruseckaitė sakė besijaučianti ypatingai: klasikinę muziką Vinco Mykolaičio-Putino dėka pamėgęs poetas buvo neabejingas visoms grožio apraiškoms, jo nerami siela vis ieškojo harmonijos, kurios nedaug buvo aplinkoje…
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
