Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Viščiukams svarbiausia šiluma, vanduo, lesalas ir šviesa

Prieš 20 metų pradėjęs prekybą vištomis ir viščiukais verslininkas Romas Katilius turi daug patirties, kaip juos auginti. Per tuos metus vyras perprato ir žmonių poreikius. „Visi nori kuo greičiau užauginti paukštį iki reikiamo skersti svorio, tačiau ne visi naudojasi patarimais, todėl laukto rezultato ir nepasiekia“, – pastebi jis.

Per 20 prekybos metų Romas Katilius perprato ir vištų auginimo subtilybes, ir pirkėjų pageidavimus.Per vasarą – dvi vados broilerių
Vienadienius mėsinius „Cobb-500“ veislės viščiukus R. Katilius parsiveža iš UAB Rumšiškių paukštyno (buvęs Dovainonių paukštynas) peryklos, kurioje per metus išperinama iki 10 milijonų viščiukų. Pradėjęs prieš du dešimtmečius prekiauti viščiukais jis sako kiekvieną pavasario šeštadienį V. Kudirkos g. esančiame turguje parduodavęs po tūkstantį vienadienių viščiukų. Tada žmonės griebėsi ūkininkauti, kiekviename ūkyje vaikščiodavo pulkai vištų.
Pastaraisiais metais paukščių augintojų kaskart vis mažiau. Pagrindinis broilerių pirkimas būna balandžio–gegužės mėnesiais. Viščiukai ir vėl perkami liepą. Taip per vasarą žmonės užsiaugina dvi paukščių vadas.
– Prekyba vienadieniais broileriais prasideda vasario pabaigoje, kovo mėnesį, o šiemet – netgi balandžiui įpusėjus pirkti neskubama. Kovą spustelėjo šalčiai, tad niekas nerizikavo pirkti ankstyvų paukščių, – pastebi Romas. Norintiems užsiauginti dvi broilerių vadas jis pataria auginimą planuoti taip, kad iki vasaros karščių vieni spėtų užaugti, o į ištuštėjusias ir dezinfekuotas patalpas vasaros pabaigoje, kai orai jau būna šiek tiek vėsesni, galėtų parvežti naujus viščiukus.
Sparčiai augantys paukščiai per 2–2,5 mėn. užauga iki 3 kg ir daugiau penėti nereikia, nes tokių mėsa – pati geriausia. Auginant ilgiau broileris neauga taip sparčiai, pasidaro nerangus, sunkiai vaikšto arba visai nejuda, pasidaro jautrus laikymo sąlygoms ir lesalams, lengvai užsikrečia įvairiomis ligomis, ypač jei šalia yra vyresnių paukščių.

Ypatingas dėmesys – pirmomis savaitėmis
Prekiaudamas viščiukais Romas prisiklauso įvairiausių nuomonių apie paukščių auginimą. Vieni lesina tik savais pašarais, kiti – tik Lietuvos gamintojų ruoštais, treti – tik lenkiškais. Pasak jo, ir lietuviški, ir iš kaimynų pirkti lesalai yra kokybiški ir jų sudėtis ta pati, tačiau dėl kainų skirtumo ir jis pats renkasi pigesnius lenkiškus, juolab kad viščiukai juos noriai lesa ir gerai auga. Broileris – labai lepus paukštis, ypač pirmomis auginimo savaitėmis. Viendieniams viščiukams, kurie iš peryklos parvežami maždaug 40–45 gramų, svarbiausia yra šiluma, vanduo, lesalas ir šviesa.
Kad būtų šilčiau...– Vienadieniams viščiukams ir dieną, ir naktį, ir netgi vasarą, kol jie visiškai apsiplunksnuoja, apie 15–20 dienų, reikalinga šviesa ir šiluma. Mažylių patalpą šildau elektrine kaitinimo lempa. Optimali temperatūra po šildytuvu pirmomis dienomis turi būti 32–35 laipsniai šilumos, tačiau būtina stebėti viščiukų elgesį: jeigu jiems per karšta – jie pasitraukia toliau, jeigu per šalta – susispaudžia į krūvelę po lempa. Vėliau temperatūra palaipsniui mažinama keliant lempą aukštyn. Kai viščiukai apsiplunksnuoja, o termometro stulpelis patalpoje nenukrenta žemiau 18 laipsnių, šildymą galima nutraukti, – pataria R. Katilius.
„Cobb 500“ veislės viščiukai pirmas 2–3 savaites auga labai intensyviai. Kad sutvirtėtų skeletas ir ypač kojų kaulai, specialistai rekomenduoja jų augimą kiek pristabdyti, šiek tiek ribojant apšvietimą nakties metu. O laikyti mėsinius paukščius reikia sausoje patalpoje. Kraikui geriausia naudoti sausas pjuvenas, sausas durpes ar smulkintus šiaudus.

Vienadienių viščiukų aptvare pašaro loveliai niekada neištuštėja, o vandens jie atsigeria iš tiekimo sistemos.Nuo pirmų dienų – startinis pašaras
– Būna, kad žmonės priekaištauja, jog namo parsivežti paukščiai sustoja augę, – pastebi R. Katilius. – Tai tiesa. Aplinkos pasikeitimas, kai augęs šiltoje patalpoje mažas viščiukas parsivežtas namo ir paleidžiamas kieme, be abejo, pristabdo augimą. Ir visai nebūtina juos lesinti kruopukėmis ar virtais susmulkintais kiaušiniais – kaip šeimininkės lepina namuose išperintus viščiukus. Broilerius nuo pirmų dienų reikia lesinti jiems skirtais pašarais. Šiltą dieną galima išnešti į saulę, bet vėjuotą to daryti nepatariu, nes viščiukams pavojingi skersvėjai. Saugiau jie jausis prie vištos, vedžiojančios pulką namie išperintų viščiukų, tačiau ir vėlgi – augs prasčiau.
Pagrindinis viščiukų pašaras – pagal amžių subalansuoti kombinuotieji pašarai. Nuo pirmos dienos dvi savaites būtinas startinis pašaras. R. Katilius sako lesinantis visaverčiais startiniais pašarais „Hendrix“, skirtais broileriams nuo 1 iki 14 d. Tai kviečių, sojų rupinių, kukurūzų mišinys, kurio sudėtyje yra vitaminų A ir E, mikroelementų: vario, geležies, mangano, cinko, seleno. Visos šios medžiagos būtinos mažo paukštelio sustiprėjimui ir geram būsimam augimui. Kaip parašyta „Hedrix brojler starter KR“ informaciniame lapelyje, šių kombinuotųjų pašarų sudėtyje yra ir virškinimo stipriklių, ir konservantų, ir antioksidantų.
Jokių priedų į pašarą dėti pradžioje nereikia, pakanka, kad viščiukai visą parą iki soties turėtų lesalo ir vandens – bet kuriuo metu patenkintų savo organizmo poreikius. R. Katiliaus fermoje įrengtos „nipelinės“ girdyklos, tad vanduo jose neužsistovi, visada būna šviežias, o viščiukas blizgantį lašą randa labai greitai.
Rūpestingai prižiūrint per pirmą savaitę broilerio svoris padidėja net keturis kartus, tačiau tinkamai juo nesirūpinant augimas sulėtėja.
– Nuo trečios savaitės galima pradėti duoti kitokių lesalų: skaldytų grūdų, smulkintos žolės. Tik nereikia iš karto vieną pašarą nutraukti, o pradėti lesinti kitu. Pašarų keitimas negali būti staigus, prie naujų pereiti reikia pamažu – į senuosius vis įmaišyti naujų. Ta pati taisyklė galioja ir keičiant pašarus pagal amžių, ir keičiant kito gamintojo pašarus. Be to, į pašarą reikia įmaišyti ir žvyro arba kviečių, kad stiprėtų skrandžio raumuo ir lengviau įsisavintų lesalą, – pataria Romas ir rekomenduoja penkias dienas prieš skerdimą broilerių kombinuotaisiais pašarais visai nešerti.

Plastikinių šėryklų, kaip ir girdyklų, aukštis reguliuojamas pagal vištų ūgį. Vyresni – ir didesni, ir stipresni
Norintiems išvengti rūpesčių su vienadieniais paukščiais Romas pataria pirkti jau šiek tiek ūgtelėjusius – kad ir savaitės – didesnius ir stipresnius viščiukus:
– Nors ir brangesni, bet tokie sveria jau 160–180 gramų, su jais mažiau vargo. Žinoma, galima nusipirkti ir dar didesnius – dviejų ar trijų savaičių viščiukus, kurie užaugs gerokai greičiau. Nuolatiniai pirkėjai, kurie broilerius augina kasmet, pirkti viščiukų nevažiuoja į turgus, o atvažiuoja tiesiai į fermą ir iš čia juos tiesiai gabenasi namo. Taip išvengiama skersvėjų, nėra grėsmės susirgti.
Atsižvelgdamas į poreikius, R. Katilius į turgus dabar vežasi po nedaug viščiukų, ir vienadienių tarp jų mažai – jie iš paukštyno būna parsivežti prieš 3–5 dienas. Tų paukščių, kurie iš turgaus sugrįžta atgal, jis į tą pačią patalpą su likusiais neleidžia, saugodamasis galimo ligų pernešimo. Dėl paukščių sveikatos verslininkas sako nepritariantis ir jų vežiojimui po kaimus, kai per dieną autobusėlio durys atidaromos dešimtis kartų, paukštis patiria temperatūros kaitą, stresą ir, tikėtina, pirmomis dienomis naujoje vietoje adaptuojasi Aplinkos pasikeitimas, kai augęs šiltoje patalpoje mažas viščiukas parsivežamas namo ir paleidžiamas kieme, pristabdo augimą.sunkiau.

Kiaušiniai – kasdien visus metus
Augina R. Katilius ir dedeklių vištų, kurių produktyviausias amžius, pasak jo, 1–2 metai. Iš Žaslių miestelio ūkininko Mariaus Steponavičiaus periodiškai papildydamas jų būrį jaunomis vištaitėmis, R. Katilius visus metus kasdien surenka daugiau kaip šimtą kiaušinių.
Dėti kiaušinius pradedančioms jaunoms – 6 mėnesių – vištaitėms duoda morkų, kad gautų pakankamai karotino. Kad geriau virškintų, dedekles vištas lesina skaldytais kviečiais, kukurūzais ir pašariniais runkeliais.
Vyresni paukščiai turi turėti galimybę išeiti į gryną orą, pabūti saulėje, nes patalpoje jiems paprasčiausiai gali būti per karšta, o dėl to jie gali kristi.
Beje, žmonės neturėtų užmiršti, kad prieš parsivežant naujus paukščius patalpas privalu dezinfekuoti, bent išbaltinti.

Marija BURBIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.