Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Viščiukams svarbiausia šiluma, vanduo, lesalas ir šviesa

Prieš 20 metų pradėjęs prekybą vištomis ir viščiukais verslininkas Romas Katilius turi daug patirties, kaip juos auginti. Per tuos metus vyras perprato ir žmonių poreikius. „Visi nori kuo greičiau užauginti paukštį iki reikiamo skersti svorio, tačiau ne visi naudojasi patarimais, todėl laukto rezultato ir nepasiekia“, – pastebi jis.

Per 20 prekybos metų Romas Katilius perprato ir vištų auginimo subtilybes, ir pirkėjų pageidavimus.Per vasarą – dvi vados broilerių
Vienadienius mėsinius „Cobb-500“ veislės viščiukus R. Katilius parsiveža iš UAB Rumšiškių paukštyno (buvęs Dovainonių paukštynas) peryklos, kurioje per metus išperinama iki 10 milijonų viščiukų. Pradėjęs prieš du dešimtmečius prekiauti viščiukais jis sako kiekvieną pavasario šeštadienį V. Kudirkos g. esančiame turguje parduodavęs po tūkstantį vienadienių viščiukų. Tada žmonės griebėsi ūkininkauti, kiekviename ūkyje vaikščiodavo pulkai vištų.
Pastaraisiais metais paukščių augintojų kaskart vis mažiau. Pagrindinis broilerių pirkimas būna balandžio–gegužės mėnesiais. Viščiukai ir vėl perkami liepą. Taip per vasarą žmonės užsiaugina dvi paukščių vadas.
– Prekyba vienadieniais broileriais prasideda vasario pabaigoje, kovo mėnesį, o šiemet – netgi balandžiui įpusėjus pirkti neskubama. Kovą spustelėjo šalčiai, tad niekas nerizikavo pirkti ankstyvų paukščių, – pastebi Romas. Norintiems užsiauginti dvi broilerių vadas jis pataria auginimą planuoti taip, kad iki vasaros karščių vieni spėtų užaugti, o į ištuštėjusias ir dezinfekuotas patalpas vasaros pabaigoje, kai orai jau būna šiek tiek vėsesni, galėtų parvežti naujus viščiukus.
Sparčiai augantys paukščiai per 2–2,5 mėn. užauga iki 3 kg ir daugiau penėti nereikia, nes tokių mėsa – pati geriausia. Auginant ilgiau broileris neauga taip sparčiai, pasidaro nerangus, sunkiai vaikšto arba visai nejuda, pasidaro jautrus laikymo sąlygoms ir lesalams, lengvai užsikrečia įvairiomis ligomis, ypač jei šalia yra vyresnių paukščių.

Ypatingas dėmesys – pirmomis savaitėmis
Prekiaudamas viščiukais Romas prisiklauso įvairiausių nuomonių apie paukščių auginimą. Vieni lesina tik savais pašarais, kiti – tik Lietuvos gamintojų ruoštais, treti – tik lenkiškais. Pasak jo, ir lietuviški, ir iš kaimynų pirkti lesalai yra kokybiški ir jų sudėtis ta pati, tačiau dėl kainų skirtumo ir jis pats renkasi pigesnius lenkiškus, juolab kad viščiukai juos noriai lesa ir gerai auga. Broileris – labai lepus paukštis, ypač pirmomis auginimo savaitėmis. Viendieniams viščiukams, kurie iš peryklos parvežami maždaug 40–45 gramų, svarbiausia yra šiluma, vanduo, lesalas ir šviesa.
Kad būtų šilčiau...– Vienadieniams viščiukams ir dieną, ir naktį, ir netgi vasarą, kol jie visiškai apsiplunksnuoja, apie 15–20 dienų, reikalinga šviesa ir šiluma. Mažylių patalpą šildau elektrine kaitinimo lempa. Optimali temperatūra po šildytuvu pirmomis dienomis turi būti 32–35 laipsniai šilumos, tačiau būtina stebėti viščiukų elgesį: jeigu jiems per karšta – jie pasitraukia toliau, jeigu per šalta – susispaudžia į krūvelę po lempa. Vėliau temperatūra palaipsniui mažinama keliant lempą aukštyn. Kai viščiukai apsiplunksnuoja, o termometro stulpelis patalpoje nenukrenta žemiau 18 laipsnių, šildymą galima nutraukti, – pataria R. Katilius.
„Cobb 500“ veislės viščiukai pirmas 2–3 savaites auga labai intensyviai. Kad sutvirtėtų skeletas ir ypač kojų kaulai, specialistai rekomenduoja jų augimą kiek pristabdyti, šiek tiek ribojant apšvietimą nakties metu. O laikyti mėsinius paukščius reikia sausoje patalpoje. Kraikui geriausia naudoti sausas pjuvenas, sausas durpes ar smulkintus šiaudus.

Vienadienių viščiukų aptvare pašaro loveliai niekada neištuštėja, o vandens jie atsigeria iš tiekimo sistemos.Nuo pirmų dienų – startinis pašaras
– Būna, kad žmonės priekaištauja, jog namo parsivežti paukščiai sustoja augę, – pastebi R. Katilius. – Tai tiesa. Aplinkos pasikeitimas, kai augęs šiltoje patalpoje mažas viščiukas parsivežtas namo ir paleidžiamas kieme, be abejo, pristabdo augimą. Ir visai nebūtina juos lesinti kruopukėmis ar virtais susmulkintais kiaušiniais – kaip šeimininkės lepina namuose išperintus viščiukus. Broilerius nuo pirmų dienų reikia lesinti jiems skirtais pašarais. Šiltą dieną galima išnešti į saulę, bet vėjuotą to daryti nepatariu, nes viščiukams pavojingi skersvėjai. Saugiau jie jausis prie vištos, vedžiojančios pulką namie išperintų viščiukų, tačiau ir vėlgi – augs prasčiau.
Pagrindinis viščiukų pašaras – pagal amžių subalansuoti kombinuotieji pašarai. Nuo pirmos dienos dvi savaites būtinas startinis pašaras. R. Katilius sako lesinantis visaverčiais startiniais pašarais „Hendrix“, skirtais broileriams nuo 1 iki 14 d. Tai kviečių, sojų rupinių, kukurūzų mišinys, kurio sudėtyje yra vitaminų A ir E, mikroelementų: vario, geležies, mangano, cinko, seleno. Visos šios medžiagos būtinos mažo paukštelio sustiprėjimui ir geram būsimam augimui. Kaip parašyta „Hedrix brojler starter KR“ informaciniame lapelyje, šių kombinuotųjų pašarų sudėtyje yra ir virškinimo stipriklių, ir konservantų, ir antioksidantų.
Jokių priedų į pašarą dėti pradžioje nereikia, pakanka, kad viščiukai visą parą iki soties turėtų lesalo ir vandens – bet kuriuo metu patenkintų savo organizmo poreikius. R. Katiliaus fermoje įrengtos „nipelinės“ girdyklos, tad vanduo jose neužsistovi, visada būna šviežias, o viščiukas blizgantį lašą randa labai greitai.
Rūpestingai prižiūrint per pirmą savaitę broilerio svoris padidėja net keturis kartus, tačiau tinkamai juo nesirūpinant augimas sulėtėja.
– Nuo trečios savaitės galima pradėti duoti kitokių lesalų: skaldytų grūdų, smulkintos žolės. Tik nereikia iš karto vieną pašarą nutraukti, o pradėti lesinti kitu. Pašarų keitimas negali būti staigus, prie naujų pereiti reikia pamažu – į senuosius vis įmaišyti naujų. Ta pati taisyklė galioja ir keičiant pašarus pagal amžių, ir keičiant kito gamintojo pašarus. Be to, į pašarą reikia įmaišyti ir žvyro arba kviečių, kad stiprėtų skrandžio raumuo ir lengviau įsisavintų lesalą, – pataria Romas ir rekomenduoja penkias dienas prieš skerdimą broilerių kombinuotaisiais pašarais visai nešerti.

Plastikinių šėryklų, kaip ir girdyklų, aukštis reguliuojamas pagal vištų ūgį. Vyresni – ir didesni, ir stipresni
Norintiems išvengti rūpesčių su vienadieniais paukščiais Romas pataria pirkti jau šiek tiek ūgtelėjusius – kad ir savaitės – didesnius ir stipresnius viščiukus:
– Nors ir brangesni, bet tokie sveria jau 160–180 gramų, su jais mažiau vargo. Žinoma, galima nusipirkti ir dar didesnius – dviejų ar trijų savaičių viščiukus, kurie užaugs gerokai greičiau. Nuolatiniai pirkėjai, kurie broilerius augina kasmet, pirkti viščiukų nevažiuoja į turgus, o atvažiuoja tiesiai į fermą ir iš čia juos tiesiai gabenasi namo. Taip išvengiama skersvėjų, nėra grėsmės susirgti.
Atsižvelgdamas į poreikius, R. Katilius į turgus dabar vežasi po nedaug viščiukų, ir vienadienių tarp jų mažai – jie iš paukštyno būna parsivežti prieš 3–5 dienas. Tų paukščių, kurie iš turgaus sugrįžta atgal, jis į tą pačią patalpą su likusiais neleidžia, saugodamasis galimo ligų pernešimo. Dėl paukščių sveikatos verslininkas sako nepritariantis ir jų vežiojimui po kaimus, kai per dieną autobusėlio durys atidaromos dešimtis kartų, paukštis patiria temperatūros kaitą, stresą ir, tikėtina, pirmomis dienomis naujoje vietoje adaptuojasi Aplinkos pasikeitimas, kai augęs šiltoje patalpoje mažas viščiukas parsivežamas namo ir paleidžiamas kieme, pristabdo augimą.sunkiau.

Kiaušiniai – kasdien visus metus
Augina R. Katilius ir dedeklių vištų, kurių produktyviausias amžius, pasak jo, 1–2 metai. Iš Žaslių miestelio ūkininko Mariaus Steponavičiaus periodiškai papildydamas jų būrį jaunomis vištaitėmis, R. Katilius visus metus kasdien surenka daugiau kaip šimtą kiaušinių.
Dėti kiaušinius pradedančioms jaunoms – 6 mėnesių – vištaitėms duoda morkų, kad gautų pakankamai karotino. Kad geriau virškintų, dedekles vištas lesina skaldytais kviečiais, kukurūzais ir pašariniais runkeliais.
Vyresni paukščiai turi turėti galimybę išeiti į gryną orą, pabūti saulėje, nes patalpoje jiems paprasčiausiai gali būti per karšta, o dėl to jie gali kristi.
Beje, žmonės neturėtų užmiršti, kad prieš parsivežant naujus paukščius patalpas privalu dezinfekuoti, bent išbaltinti.

Marija BURBIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.