Šį kartą – Beatričės Kleizaitės-Vasaris dovana: 417-asis eksponatas jos vardu pavadintai galerijai. Tai iš Marijampolės kilusio garsaus skulptoriaus Vytauto Kašubos „Rūpintojėlis“, jo žmonos Aleksandros padovanotas ir mecenatės rūpesčiu išlietas iš bronzos (buvo sukurtas iš gipso). „Negali tokiais ypatingais metais nedovanoti, – sakė ponia Beatričė, atvykusi į skulptūros pristatymą marijampoliečiams. – Balandis – Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, mėnuo, tegul dabar ją saugo ir šis „Rūpintojėlis“. Jis ilgai keliavo, kol atsidūrė čia: pats Kašuba darbų nepardavinėjo, tik dovanodavo“. Lietuvoje yra apie 300 šio autoriaus kūrinių, visi jie padovanoti.

Tai buvo įdomi ir labai turininga popietė. Kaip sakė renginio kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė, susirinkta į vieno kūrinio parodą, bet jos tikslas – ne tik jį parodyti, bet ir apžvelgti platesnį kontekstą, foną, sąlygojusį būtent tokį autoriaus sumanymą, pasirinkimą. „Tai ankstyvas, 1955 metų, Vytauto Kašubos kūrinys: tebuvo praėję septyneri metai, kai po nežinios, blaškymosi jis buvo atsidūręs Amerikoje. Rūpintojėlio figūra skleidžia liūdesį: skulptorius nepaliovė galvojęs apie Lietuvą, tai tarsi ir jo duoklė prieškaryje itin išpopuliarėjusiai rūpintojėlio, „smutkelio“ temai. Galima sakyti, kad tai – lietuviškas Kristaus tipažas, liaudies kūryboje ši tema gyva iki šiol“, – sakė Rasa Žukienė.
Menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė pristatė solidų albumą „Vytauto Kašubos kūriniai Lietuvoje“. Viešnia akcentavo, jog galime ir turime didžiuotis, kad toks unikalus kūrėjas susiformavo šiame mieste. Pasak jos, tuo metu (V. Kašuba gimė 1915 m. Minske, vėliau šeima gyveno Marijampolę), kai jis augo, mokėsi, čia turėjo būti ypatinga atmosfera, aplinkybės, padariusios įtaką visam gyvenimui.

„Amatų mokykloje dirbo profesionalai: tarkime, dėstyti atvažiuodavo keramikos meistrai ir kiti, rengdavo kursus, daug dėmesio buvo skiriama amato pagrindams, mokiniai buvo skatinami mąstyti, dirbo kryptingai. Kartais provincija nuvertinama, laikoma lyg žemesne, tačiau gera aplinka, aukšto lygio reikalavimai duoda puikius rezultatus. Nuėjęs į Kauno meno mokyklą Kašuba jau buvo įsisavinęs meistrystę: prie Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“ dirbo ne kas kitas, o antrakursis Kašuba… Mikėnas pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelnė aukščiausią įvertinimą už autorystę, jo mokinys – už meistrystę… Gabumų, darbštumo, smalsumo jam netrūko, turėjo įtakos ir tai, kad palankios sąlygos buvo šeimoje: vyresnis brolis Vincas dirbo meno mokykloje, stengėsi padėti, nes matė didelį norą ir gebėjimą kurti. Vytauto Kašubos meniniai interesai buvo platūs – tai ir ekspresyvi tapyba, ir skulptūros, reljefai, medaliai, daug darbų Amerikos bažnyčiose, daug meno sričių ir krypčių, sugebėjo klasikinius dalykus perteikti moderniai. Sienų reljefuose jis parodė, kad figūra gali būti ir konceptuali. Nors įvairių žanrų kūriniuose vaizdavo daug figūrų, buvo vienintelis dailininkas, apsieinantis be modelio – buvo iki smulkmenų išstudijavęs, nuostabiai žinojo anatomiją“. Albumo sudarytoja ir tekstų autorė pateikė daug įdomių ir gilių įžvalgų apie šio išskirtinio menininko gyvenimą bei kūrybą. „Skulptūra – sudėtingas menas. Kartais realizuojant sumanymą ne viskas priklauso vien nuo autoriaus: prie monumentalaus kūrinio dirba daug žmonių, atsiranda įvairių techninių problemų“, – sakė menotyrininkė. Pustrečių metų kruopštaus darbo pareikalavusiame leidinyje – išsami Vytauto Kašubos biografija ir faktai, turėję įtakos jo kūrybai, jo, kaip menininko, evoliucijai, iliustracijos (visi Lietuvoje esantys kūriniai) ir katalogas.
Marijampolės savivaldybės merės pavaduotojas Romualdas Makauskas, dėkodamas Beatričei Kleizaitei-Vasaris už dar vieną dovaną sakė, kad „Rūpintojėlio“ vaizdinys daugelį mūsų lydėjo nuo vaikystės, todėl kiekvienam suprantamas ir artimas…
Nijolė TREINYTĖ Romo LINIONIO nuotraukos