Kultūros centro pirmajame aukšte veikia šiandien primiršto mūsų kraštiečio (gimė 1908 m. Marijampolės apskrities Netičkampio kaime vidutinio ūkininko šeimoje), tarpukario fotografo Juliaus Miežlaiškio paroda „Vyčiai“. Projekto sumanytojas ir įgyvendintojas – fotografas, žurnalistas ir leidėjas Valentinas Juraitis. Kaip jis sakė atidarant parodą, tai – kolektyvinis darbas: turimais archyvais bei originalais pasidalijo Juliaus Miežlaiškio sūnus Zenonas, Antanas Martinionis, buvo daugiau padėjusių žmonių bei parėmusių organizacijų, finansavo Lietuvos kultūros taryba.

V. Juraitis seniai domisi kraštiečio asmenybe ir darbais. „Julius Miežlaiškis – vienas produktyviausių ir kūrybingiausių tarpukario metraštininkų, fotožurnalistų. Fotografu tapo tarnaudamas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, buvo aviacijos puskarininkis, pilotas, radiotechnikas, aktyvus „Kario“ žurnalo bendradarbis. Deja, kaip neretai atsitinka, nepelnytai užmirštas, patekęs į šalikelę. Jo vardas ir nuveikti darbai fotografijos istorikų straipsniuose telpa į „ir kiti“… Iš tikrųjų tai – talpi sąvoka. Kodėl kai kurias asmenybes paslepia užmaršties rūkas? J. Miežlaiškis, skirtingai nei dauguma tuomečio Kauno spaudos fotografų, sugrįžtant sovietų okupacinei valdžiai nepasitraukė, nepabėgo su vertingiausių negatyvų lagaminėliais į Vakarus, o liko tėviškėje. Naiviai galvojo, kad niekam nenusikalto, o tebuvo liudininkas, metraštininkas. Bet naujai valdžiai J. Miežlaiškio fotografijos netiko…

…Profesinę veiklą jis pradėjo 1925 m. tarpukario Marijampolėje inžinieriaus K. Vitmozerio mechaninėse dirbtuvėse, čia įgijo techninių žinių, tarp jų ir apie fotografiją, kiną, dirbo pirmajame kino teatre „Palas“ Marijampolėje (dabar Vytauto g. 27).
1931 m. tapo lakūnu, aviacijos fotolaboratorijos vedėju. J. Miežlaiškis pirmasis nufotografavo Marijampolę iš lėktuvo, užfiksavo Kauno, laikinosios sostinės, gyvenimą. Jis– Lietuvos fotomėgėjų draugijos ilgametis iždininkas, dalyvavęs kolektyvinėse parodose ir jas rengęs. Šalia V. Augustino, B. Buračo, I. Girčio, S. Kolupailos, M. Truso, P. Babicko darbų jo įnašas į socialinės, etnografinės fotografijos, fotožurnalistikos plėtotę yra svarus. Išlikę per 500 šio autoriaus fotografijų. Tarptautinės aviacijos fotografijos parodoje Italijoje jis laimėjo sidabro medalį, tačiau šiandien svarbios ne tiek anuomet apdovanotos fotografijos, o dauguma kitų, perteikiančių laikmečio dvasią, dokumentinių.
Miežlaiškių gimtinė – Netičkampis – ir mano gimtasis kaimas. Gyvenome netoliese, kaimynystėje, už kelių šimtų metrų. Todėl dažnai kildavo klausimas, kodėl vyresniosios kartos Sūduvos krašto žmonės geru žodžiu prisimena Netičkampio Miežlaiškį – kolūkio pirmininką, o vyresnysis jo brolis Julius, fotografas, lakūnas, nepelnytai užmirštas. Gaila, kad su juo pačiu man neteko bendrauti dėl amžiaus skirtumo. Kai pasikeitė laikai, šią spragą siekiame užpildyti: paroda buvo eksponuojama Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, vėliau keliaus į Ukmergę, Vilnių“, minint Lietuvos atkūrimo 100-metį primiršta J. Miežlaiškio kūryba deramai užpildys baltuojančias dėmes mūsų kultūros istorijoje“, – sako jos kuratorius, fotografijos žurnalo „Vyzdys“ redaktorius Valentinas Juraitis.
Parodoje atspindimos temos „Lietuvos aviacijos gimimas“, „Prieškario žmonės“, „Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 metų akimirkos“, eksponuojami Marijampolės ir gimtinės vaizdai.
Atidarant parodą dalyvavo gausus žmonių būrys, tarp jų – ir Juliaus Miežlaiškio sūnus Zenonas, kiti giminaičiai, Netičkampio bendruomenės atstovai. Fotografo sūnus sakė, kad Aviacijos muziejuje bei kitur yra apie 30 tūkstančių nuotraukų bei negatyvų, pasidžiaugė, kad V. Juraitis ėmėsi misijos prikelti tėvo atminimą ir jo darbus… Į Kultūros sostinę įvairiais būdais sugrįžtančia istorija pasidžiaugė Marijampolės savivaldybės merės pavaduotojas Romualdas Makauskas.

Nijolė LINIONIENĖ