Apie aplinkos kaitos procesus Lietuvoje, jų pasekmes, sprendimo būdus, valstybės ir piliečių požiūrį į jas kalbamės su Vilniaus universiteto dėstytoja, Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje aplinkosaugos eksperte Audrone ALIJOŠIUTE.
– Labiausiai klimato kaitos procesus lemia šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Daugiausia šių dujų Lietuvoje pagamina transporto, žemės ūkio ir pramonės sektoriai. Į kuriuos neigiamai klimato kaitą veikiančius sektorius Lietuva turėtų atkreipti dėmesį, kur trūksta permainų, kas jų turėtų imtis, jas skatinti?
– Pirmiausia reikėtų suvokti, kad transportas, žemės ūkis ir pramonė yra ne kas kita, kaip mūsų vartojimas. Klimato kaitos priežastis esame mes patys. Mūsų noras turėti automobilį, naujus daiktus, valgyti užjūrio vaisius lemia lemtingus pokyčius. Dabartinio pasaulio ekonomika pagrįsta paklausa ir pasiūla. Mes kiekvieną dieną savo pinigine balsuojame už aplinką. Nėra lengva atsisakyti komforto, paslaugų ar atostogų egzotiškoje šalyje vardan klimato kaitos procesų stabdymo – mes net nesuvokiame šio reiškinio masto ir padarinių. Galime kaltinti pramonės šakas, valdžią, bet pasirinkimus darome mes patys.
– Ar galima aplinkos kaitą lemiančias problemas suskirstyti pagal aktualumą? Jei taip, kokios šiuo metu yra svarbiausios, kurias reikėtų spręsti pirmiausia?
– Vakarų Europos, JAV atsakingo verslo apžvalgininkai skambina naujais varpais – cheminės medžiagos yra naujoji „klimato kaita“. Naudojame apie 100000 skirtingų cheminių medžiagų, ne visų poveikį suvokiame. Europos Sąjungoje pavojingų cheminių medžiagų naudojimas yra ribojamas, tačiau labai mažai žinome apie jų suminį efektą – juk kasdien naudojame keliasdešimt įvairių produktų su skirtinga chemine sudėtimi. Švedijoje pirmą kartą imta tirti ne vienos pavojingos medžiagos, o taip vadinamo „cheminių medžiagų kokteilio“ efektą.
Vis tik neskirstyčiau problemų pagal aktualumą, nes spręsti reikia visas. Prioritetai priklauso nuo mūsų žinių apie aplinkos poveikį. Dažnai nesuvokiame kai kurių dalykų – kažkada stogams asbestas tiko, dabar jau žinome, kad tai kenksminga. Aplinkosauga yra dinamiškas, holistinio požiūrio reikalaujantis procesas. Aplinkosauginis požiūris turi būti integruotas visose srityse.
– Kadangi visos aplinkos kaitą skatinančios problemos yra vienodai svarbios ir, sakote, kad jas reikia spręsti kompleksiškai, ar Lietuva elgiasi teisingai? Ar valstybė ir jos piliečiai elgiasi atsakingai ir kur galbūt mums reikia pasitempti?
– Lietuva yra graži ir žalia šalis, gamta mums visada buvo svarbi, bet ar dabar, siaučiant ekonominio augimo, plėtros vėjams, ji mums tebėra svarbi? Manau, mes turime išmokti vertinti aplinką lygiai taip pat, kaip ekonominę gerovę, nelaukti, kol problemos bus akivaizdžios, nepataisomos. Vienas iš XX a. aplinkosauginės minties puoselėtojų Barry Commoner aplinkosaugos esmę prieš 50 metų surašė į keturis sakinius: „Viskas yra susiję su viskuo. Viskas kažkur patenka. Gamta žino geriausiai. Nėra pietų už dyką“.
Deja, šie dėsniai šiandien nėra mūsų visuomenėje nei suvokiami, nei propaguojami. Ir tikrai ne tik Lietuvoje. Lyginti galima teisės aktus, aplinkos kokybę, mąstymą – tai labai plati tema. Pasitempti reikia visam pasauliui.