Apie tai, kaip Lietuva aplinkosaugos problemų sprendimo klausimu atrodo kitų ES šalių kontekste, kokių priemonių imasi kovodama su klimato kaita, kalbamės su Seimo nariu, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku, žemės ūkio mokslų daktaru Kęstučiu MAŽEIKA.
– Neigiami žmogaus veiklos sąlygoti klimato ir aplinkos pokyčiai – kieno atsakomybė juos valdyti? Ar juos apskritai reikia valdyti, žaboti? Kokios pozicijos laikosi Aplinkos ministerija? Kokias aplinkosaugos iniciatyvas skatina?
– Aplinkos ministerija, kaip koordinuojanti institucija, atsakinga už klimato kaitos politikos formavimą ir įgyvendinimą, skatina šakines ministerijas, savivaldos institucijas, mokslo įstaigas, ūkio subjektus, nevyriausybines organizacijas (NVO) ir visą visuomenę prisidėti prie 2012 m. Seimo patvirtintos Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo. Šiuo metu kartu su Energetikos ministerija ir kitomis šakinėmis ministerijomis Aplinkos ministerija rengia integruotą nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą 2021–2030 m. laikotarpiui. Taip pat numatoma atnaujinti Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos tikslus ir uždavinius, siekiant įgyvendinti ES klimato kaitos ir energetikos tikslus iki 2030 m. ir Paryžiaus susitarimo ilgalaikius tikslus. Geresniam valstybės ir savivaldybių institucijų, mokslo įstaigų veiksmų koordinavimui ir visuomenės įsitraukimui ir informuotumui padidinti kuriamas portalas apie klimato kaitą bei kt.
– Kokias sritis, veiklas įvardintumėte kaip labiausiai neigiamą įtaką darančias klimato ir aplinkos kaitai Lietuvoje? Kokios priemonės yra efektyviausios bandant tas veiklas paversti mažiau žalingomis? Kaip manote, visos tos priemonės ir iniciatyvos turi būti skatinamos valdžios institucijų ar NVO?
– Siekiant suvaldyti klimato kaitą būtina visų Lietuvos ūkio sektorių transformacija į mažo šiltnamio efektą sukeliančio dujų (ŠESD) kiekio darnią, atsparią klimato kaitos pokyčiams plėtrą, diegiant inovatyvias technologijas, susijusias su energijos efektyvumo didinimu, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Būtina energetikos sektoriaus pertvarka švarios energijos, nenaudojant iškastinio kuro, gamybai, o tai ir numatoma šiuo metu Seime svarstomos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos (NENS) projekte, kuriame įtvirtinti tikslai iki 2030 m. pasiekti 45 proc., o 2050 m. – 80–100 proc. atsinaujinančios energijos dalies galutiniame energijos suvartojime. Būtinos esminės pastangos dėl išmetamųjų ŠESD mažinimo transporto ir žemės ūkio sektoriuose. Kaip ir numatyta NENS projekte, 2030 m. iškastiniu kuru varomų transporto priemonių miestuose turi sumažėti 50 proc,, 2050 m. – tokių transporto priemonių neturi likti, jas pakeičiant alternatyviais degalais, elektra, biodujomis. Būtina užtikrinti darnią žemės ūkio plėtrą, panaudojant inovatyvias technologijas (pvz., probiotikų naudojimas mėšlo tvarkymo sistemose ir dirvožemio savybių gerinimui).
Taip pat sumažinant sintetinių azoto trąšų naudojimą, gerinant anglies junginių kaupimą dirvožemyje ir biomasėje (organinių medžiagų kaupimas vykdant sėjomainą arba didinant organinių medžiagų sugrąžinimą į dirvožemį arba lėtinant organinių junginių mineralizaciją), skatinant mėšlo ir kitų organinių atliekų perdirbimą panaudojant energijos gamybai ir iškastinio kuro (degalų) naudojimo mažinimą, keičiant gyvulių pašarų sudėtį, kad sumažėtų CH4 ir N2O išsiskyrimas virškinimo trakte ir srutose.
Klimato kaitos sustabdymo tikslams pasiekti būtinas glaudus valstybės, savivaldybių, mokslo ir finansinių institucijų ir ūkio subjektų, NVO bendradarbiavimas ir visuomenės sąmoningumas, keičiantis gyvenimo būdą ir vartojimo įpročius. Svarbu paminėti, kad kova su klimato kaita tai ne tik ribojimas, bet galimybė atnaujinti gamybą, padidinti energetinį saugumą, pramonės konkurencingumą, kvėpuoti švariu oru ir sumažinti sergamumą.
– Kas, jūsų manymu, turėtų prisiimti atsakomybę dėl neigiamų aplinkos ir klimato pokyčių ir imtis realių veiksmų, bandant juos stabdyti: kiekvienas visuomenės narys ar atskiri sektoriai, kurie galbūt labiausiai tą kaitą skatina?
– Kaip jau minėta, klimato kaita gali ir turi būti sustabdyta visų šalių ir jų suinteresuotų visuomenės grupių ir kiekvieno visuomenės nario bendromis pastangomis, nes tai mūsų Žemės planetos ir visos visuomenės išlikimo klausimas, nes, deja, nėra planetos B, kurioje galėtume apsigyventi.
– Kaip vertinate Lietuvą kitų ES šalių kontekste, bandant pažaboti klimato ir aplinkos kaitos procesus? Esame prie lyderiaujančių kovotojų ar prie autsaiderių?
– Lietuva – daugiausia išmetamųjų ŠESD (58 proc.) sumažinusi, palyginti su 1990 m., ES valstybė narė, kurios BVP tuo pačiu laikotarpiu išaugo 38 proc. Vienam Lietuvos gyventojui tenkantis išmetamųjų ŠESD kiekis 6,7 t CO2 vienas mažiausių tarp ES šalių. Tai rodo, kad šalis pasiekusi darnios ekonomikos vystymosi principus, kai ekonomika auga ir tuo pačiu mažėja ŠESD emisijos. Tačiau energijos intensyvumas pagaminamam produkcijos vienetui – vienas didžiausių tarp ES valstybių narių. Todėl būtinos papildomos išmetamųjų ŠESD mažinimo pastangos visuose Lietuvos ūkio sektoriuose Paryžiaus susitarimo ilgalaikiams tikslams pasiekti.
