Prieš porą savaičių „Suvalkietyje“ aiškinomės, kas lemia klimato kaitos ir aplinkos pokyčius, kokį poveikį jie daro gamtai ir mūsų sveikatai. Buvo prieita išvados, kad labiausiai visus aplinkos ir klimato kaitą skatinančius procesus lemia didėjantis žmonių skaičius ir jų vykdoma veikla. Vadinasi, visų aplinkos ir klimato kaitą skatinančių problemų būtų galima išvengti sumažinus žmonių skaičių Žemėje ir pakeitus jų elgesį. Žmonių skaičiaus, žinoma, niekas nemažins, tačiau jų elgesį keisti galima. Deja, viskas ne taip paprasta, kaip atrodo. Kai kuris mūsų elgesys yra nulemtas socialinių nuostatų, įpročių, kuriuos pakeisti, deja, nėra lengva.
Žmogaus poveikio Žemei matas – ekologinis pėdsakas
Pastebimai greitai aplinka ir klimatas pradėjo keistis industrializacijos epochos metu, kuomet vystėsi pramonė, stengdamasi patenkinti vis didėjančius žmonių poreikius. Šiandien Žemėje gyventojų yra kone trečdaliu daugiau nei vykstant industrializacijai. Mūsų poreikiai taip pat didesni nei ankstesnių kartų. Siekdami juos patenkinti eikvojame Žemės resursus, dar labiau vystome pramonę, transporto tinklus, kurie pastebimai keičia aplinką ir Žemės klimatą.
Kaip smarkiai eikvojame Žemės resursus ir kaip tai kenkia aplinkai nusako ekologinio pėdsako matas. Ekologinis pėdsakas – tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtiniais resursais ir kad būtų įsisavintos atliekos. Jungtinių Tautų Organizacija, (JTO) remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis, yra paskaičiavusi vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Padalinus visus biologiškai produktyvius planetos sausumos ir jūros hektarus iš planetos gyventojų skaičiaus, nustatyta ekologinio pėdsako norma siekia maždaug 2,1 ha vienam žmogui. Jei visi planetos gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, klimatas Žemėje keistųsi ne taip sparčiai kaip keičiasi dabar, o ateinančios kartos planetos turtais galėtų lygiateisiškai naudotis taip, kaip ir mes.
Lietuviai gyvena kaip dviejose Žemėse
Deja, rekomenduojamą ekologinį pėdsaką palieka vienetai šalių. „Global footprint network“ duomenimis, vidutinis Lietuvos gyventojo ekologinis pėdsakas siekia 5,8 ha. Vadinasi, kiekvienas mūsų sunaudojame resursų ir teršiame aplinką dvigubai daugiau, nei turėtume. Jei kiekvienas žemės gyventojas gyventų taip, kaip vidutinis lietuvis, žmogaus egzistavimui prireiktų daugiau nei dviejų Žemės planetų.
Tačiau tai – ne pats blogiausias rezultatas. Šalys, kurios dažnai įvardijamos kaip sektini aplinkos tausojimo pavyzdžiai, kurios, teigiama, smarkiai prisideda prie klimato kaitos stabdymo procesų, gyvena taip, kad jei ir visas likusis pasaulis taip gyventų, mums prireiktų ne dviejų, o net 4 ar 5 Žemės planetų.
Pavyzdžiui, vidutinis prancūzo ekologinis pėdsakas yra 4,7 ha, švedo – 6,6 ha, norvego – 6 ha, vokiečio 5 ha, o daugiausia Žemės planetų prireiktų amerikiečiams, kurių ekologinis pėdsakas siekia net 8,4 ha žmogui.
Suprantame, tačiau elgesio nekeičiame
Suvokus, kad taip stichiškai žmonija toliau gyventi negali ir norint, kad gyvenimu Žemėje galėtų pasidžiaugti ne tik ši, bet ir kitos kartos, imta svarstyti žmonių elgesio kaitos būtinybę. Siekiant ją pakeisti, pradėta skatinti aplinkos tausojimo iniciatyvas. Tarptautinių dokumentų, protokolų ir aktų yra pasirašyta daugybė, tačiau viskas prasideda nuo kitokio mūsų pačių elgesio. Atrodo, pagrindinius principus žinome visi – rūšiuoti atliekas, naudoti mažiau plastiko, taupyti vandenį, dažniau rinktis visuomeninį transportą vietoje automobilio, valgyti daugiau vietinio nei atvežtinio maisto, daiktus pirkti tik tada, kai jų iš tiesų reikia, o ne tada, kai norisi. Nors ir suprantame, kad kenkiame sau ir gamtai, kodėl į darbą važiuojame automobiliu, o ne viešuoju transportu? Kodėl parduotuvėje daržoves dedame į plastikinius maišelius? Kodėl užuot pirkę lietuviškus, į pirkinių krepšelius krauname atvežtinius vaisius?
Pasigendame informacijos ir paskatinimo
Pavyzdžiui, statistika rodo, kad reguliariai atliekas rūšiuoja tik apie 50 proc. Lietuvos gyventojų. Pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad nerūšiuojantys žmonės tai daro dėl kelių priežasčių – 53 proc. pripažino, kad mesti visas atliekas į vieną konteinerį jiems yra patogiau, o 45 proc. atsakė, kad rūšiuoti neverta, nes išrūšiuotos atliekos esą vis tiek sumaišomos su komunalinėmis. Pagrindinė priežastis, kodėl rūšiuoja, pasak 73 proc. apklaustųjų, – galimybė prisidėti prie aplinkos saugojimo. 47 proc. pagrindine paskata nurodė siekį mažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį, o 34 proc. – išrūšiuotas atliekas panaudoti kaip žaliavų ir energijos šaltinį. Norint skatinti rūšiuoti atliekas, reikia, kaip mano 57 proc. apklaustųjų, skleisti daugiau informacijos apie atliekų rūšiavimo naudą. 53 proc. respondentų apsispręsti padėtų daugiau konteinerių.
Privalome surasti teisingą kelią
Informacijos šiuo metu apie aplinkos tausojimo iniciatyvas, rūšiavimo naudą yra daug, tačiau rūšiuojančiųjų, aplinką tausojančiųjų skaičius didėja vangiai. Manoma, kad tokia situacija yra dėl to, kad kai ką darome nesusimąstydami, vadovaudamiesi įpročiais ir mitais, nenorėdami išsiskirti arba dėl susiformavusių vertybinių nuostatų. Išsivysčiusiose šalyse vartojimą, tam tikrų daiktų turėjimą, kai kurį elgesį suprantame, kaip svarbų socialinio statuso ir vertės matą. Šioje, globalizacijos ir ekonomikos pakilimo epochoje, stebima paradoksali situacija, kuomet absoliuti dauguma pripažįsta, kad neekonominiai faktoriai, tarkime, žmonių tarpusavio santykiai, yra svarbesni gyvenimo kokybei nei pajamos, daiktai, tačiau kur kas mažiau laiko skiriama santykiams kurti nei daiktams įsigyti ir pajamoms kaupti. Todėl šiandien vienu svarbiausių egzistencinių klausimų tampa žmonių elgesio, vertybių, artimų žmogaus prigimčiai ir išlikimui, formavimas. Vieno teisingo atsakymo, kaip ir kada jas surasime, pradėsime propaguoti, nėra. Tačiau šiuo metu išgyvenama situacija, kuri darosi panaši į ekologinę krizę, galbūt bus būdas, padėsiantis žmonijai surasti teisingą kelią.
