Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Ateitis priklauso iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektros energijai“

Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Atsinaujinančių išteklių ir efektyvios energetikos laboratorijos vadovas Mantas Marčiukaitis:
Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Atsinaujinančių išteklių ir efektyvios energetikos laboratorijos vadovas Mantas Marčiukaitis– Kalbant apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą Lietuvoje, reikia pasakyti, kad politikų valia lig šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama vėjo ir saulės energetikai. Joms numatytos didžiausios galios kvotos, kaip ir ką tik patvirtintoje naujoje Lietuvos energetikos strategijoje, svarstomos paramos schemos.
Dar neseniai Lietuva didelį plėtros bumą išgyveno spręsdama biomasės, biokuro panaudojimo klausimus. Daug katilinių, kurios naudojo iškastinį kurą, buvo pritaikytos kūrenti biokuru, buvo pastatyta naujų biokuro katilinių ir kogeneracinių elektrinių. Šiuo metu tas bumas šiek tiek slopsta, nes sumažėjo ir paklausa, be to, pasiektas atitinkamas procentas šilumos gamybos balanse. Dabar visas dėmesys nukreiptas elektrai iš atsinaujinančių išteklių gaminti.
Kodėl Lietuvos gyventojai kol kas gana skeptiškai vertina galimybę savo namų ūkiuose panaudoti saulės energiją? Lietuviams apskritai būdingas atsargus požiūris į naujoves ir į investicijų riziką. Juolab kad saulės elektrinių įranga išties yra gana brangi, o saulėtų dienų jai maksimaliai panaudoti Lietuvoje nėra tiek daug, kaip kad galbūt norėtume.
Norint ant individualaus gyvenamojo namo stogo įrengti saulės elektrinę, atsižvelgiant į stogo plotą, investicijos gali siekti nuo keleto iki keliolikos tūkstančių eurų. Todėl gyventojai investuoti tokių sumų nėra linkę ir tokiems projektams ieško paramos. Deja, Lietuva šioje srityje gyventojams teikiama intensyvia parama kol kas pasigirti negali. Individualių namų savininkai saulės elektrinėms įsirengti gali tikėtis maksimalios 30 procentų paramos. Kaip tik liepos mėnesį Aplinkos projektų valdymo agentūra skelbs kvietimą teikti paraiškas tokiai paramai gauti.
Dar keletas pastebėjimų dėl lietingų ar apsiniaukusių dienų. Be abejo, Lietuva tikrai nėra labai saulėta šalis, tačiau Europoje yra valstybių, kurių gyventojai saule mėgaujasi tikrai nė kiek ne daugiau, nei mes Lietuvoje, tačiau saulės energijos išteklius jie panaudoja kur kas efektyviau.
Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad Lietuvoje saulės energija kol kas naudojama labai rezervuotai ir tai lemia kelios priežastys ir aplinkybės: tai, kad ilgą laiką nėra geros finansinės paramos schemos, kad visuomenė šia tema nėra pakankamai informuojama. Įtakos turi ir šalies ekonominė padėtis, nes tokiomis sąlygomis, kai ekonomika vejasi stipresnes šalis, gyventojai nelabai yra linkę investuoti.
Kiek kainuotų įsirengti saulės elektrinę vidutiniame namų ūkyje ir per kiek laiko ji atsipirktų? Kiek­vienu atveju reikia skaičiuoti – koks stogo plotas, koks numatomas biudžetas, koks namo elektros įvado galingumas, ar bus įdiegta dvipusė elektros energijos apskaita, taip pat ar bus naudojamasi valstybės finansine parama. Tais atvejais, kai įdiegiama dvipusė elektros energijos apskaita ir naudojamasi valstybės parama, saulės elektrinę leidžiama įrengti tik tokio galingumo, koks yra namo įvadas – 5 ar 10 kW. Pramonės įmonės gali įsirengti iki 100 kW saulės elektrines.
Kalbant apie saulės energijos elektrinių įrengimo kaštus ir jų atsipirkimą, reikia pasakyti, kad kuo namo šildymo sistema bus mažesnė, tuo bus ilgesnis įrangos atsipirkimo laikotarpis, ir atvirkščiai – kuo šildymo sistema didesnė, tuo mažesnė bus kilovatvalandės kaina. Mūsų laboratorijos mokslininkų vertinimu, individualiuose namuose įrengtos saulės elektrinės atsiperka tik per 11–12 metų, ir žmonėms tai nėra patrauklu, nes investuojant siekiama, kad investicijos kuo greičiau atsipirktų. Todėl ieškoma paramos, laukiama geresnių laikų, kad atpigtų technologijos.
Beje, laikas parodė, kad saulės elektrinių technologijos iš tiesų pastaraisiais metais Lietuvoje gerokai atpigo, ir tie projektai tampa vis patrauklesni. Be to, kadangi naujojoje Energetikos strategijoje yra numatyta iki 2020 metų dvipusę elektros energijos apskaitą naudojančių, vadinamųjų gaminančių vartotojų, skaičių Lietuvoje padidinti keliolika kartų, šioje srityje galimas didelis proveržis, turėtų būti lengvinamos įsirengimo sąlygos, supaprastinti leidimai, techninės sąlygos ir kiti formalumai saulės elektrinėms įsirengti.
Kokias technologijas artimiausiu metu rinksis Lietuva, siekdama kuo daugiau elektros energijos pasigaminti naudodama atsinaujinančius išteklius, manau, priklausys nuo šalies politikos ir Europos Sąjungos reikalavimų. Tačiau, kaip jau matyti iš labai ambicingos naujosios Energetikos strategijos, joje numatyti ir labai ambicingi įsipareigojimai – kad iki 2050 metų Lietuvoje visa elektros energija jau turės būti gaminama atsinaujinančius išteklius naudojančiose elektrinėse. Šiuo metu tokiose elektrinėse pagaminama tik šiek tiek daugiau nei 20 proc. elektros energijos.
Kokiu keliu nueisime, kokios elektrinės – vėjo ar saulės – taps dominuojančiomis, lems paramos schemos, sparčiai besivystančios technologijos ir mažėjančios jų kainos. Lig šiol intensyviausia buvo vėjo jėgainių plėtra, buvo statomi ištisi vėjo jėgainių parkai. Juolab kad jas statyti skatino ir vienu metu nustatyta labai palanki gaminamos elektros energijos supirkimo kaina. Tačiau, manau, kad ateityje smulkiems vartotojams, gyventojams, bus patraukliau ir saugiau įsirengti saulės elektrines, o ne kad ir nedideles vėjo jėgaines, kurių mentės, sukamos virš namo stogo, nuolat šmėžuotų tau akyse. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad ateitis priklauso iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektros energijai.
Ar vėjo jėgainių elektromagnetinis poveikis, keliamas triukšmas ir šešėliavimas nekenkia netoliese gyvenančių žmonių sveikatai?
Kalbant šia tema, reikia pasakyti, kad statyti tokius objektus besirengiančios įmonės privalo kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą ir pateikti poveikio aplinkai vertinimo atrankos dokumentus, vyksta tam tikros procedūros. Jų metu ir aprašomi visi galimi poveikiai. Daugeliu atvejų jie aprašomi tik todėl, kad būtų aprašyti, nes, pavyzdžiui, jau seniai yra įrodyta, kad vėjo jėgainių aplinkoje elektromagnetinis poveikis yra kur kas mažesnis, nei leidžia higienos normos. Tik pačioje vėjo jėgainės hondoloje, tai yra kabinoje, kurioje tik trumpam lankosi specialistai, tas poveikis yra kiek didesnis, tačiau irgi neviršija nustatytų normų.
Aktualiausios problemos yra triukšmas ir šešėliavimas. Taip, triukšmas vėjo jėgainės aplinkoje yra girdimas, ir mes šiuo klausimu esame atlikę skirtingo galingumo vėjo jėgainių keliamo triukšmo matavimo tyrimus. Nustatėme atstumus, kuriais triukšmo lygis neviršija leistinų ribų, tačiau pateikti vieno teisingo skaičiaus negalime, nes jis priklauso ir nuo vėjo jėgainės galios, ir nuo aukščio, ir nuo menčių pločio, ilgio. Svarbiausia, kad vėjo jėgainė būtų pastatyta tokioje vietoje, kad jos keliamas triukšmas neviršytų gyvenamojoje zonoje nustatyto leistino triukšmo lygio. Na, o dėl besisukančių vėjo jėgainių menčių susidarantys šešėliai apskritai neturi jokios įtakos žmogaus sveikatai. Tokioje aplinkoje esančiam žmogui dėl šešėliavimo kartais gali pradėti mirgėti akyse, pablogėti nuotaika, tačiau tai psichologinės, o ne poveikio sveikatai problemos.
Dažniausiai žmonės tokių objektų kaimynyste būna nepatenkinti tuomet, kai susiduria su tam tikrais apribojimais, pavyzdžiui, kai jiems tenka įsipareigoti, kad į sanitarinę apsaugos zoną patenkančioje jų sklypo dalyje jie ateityje nestatys gyvenamųjų namų.
Apskritai didelėms naujovėms besipriešinančių žmonių buvo visais laikais. Kolegos lektoriai vienu metu seminaruose mėgdavo sakyti, kad kažkada žmonės buvo nusistatę ir prieš traukinius bei geležinkelius. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir žmonija suprato tų, tuomet naujų, technologijų reikšmę pasaulio vystymuisi. Todėl manau, kad ir kalbant apie energiją, kuri gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius, svarbu yra žmones šviesti ir informuoti, kad jie neprisikurtų visokių mitų, o remtųsi patikima mokslininkų ir atitinkamų institucijų informacija, pagrįsta argumentais ir įrodymais.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

    2017-08-01Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis
    Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.   Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir ...
  • Svajonių darbas – dantų techniko

    2017-08-01Svajonių darbas – dantų techniko
    22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas. Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.   Visada buvo „krapštukas“ Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“. Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų ...
  • „Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“

    2017-08-01„Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“
    Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras. – Kas paskatino rinktis mokslininko kelią? – Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės. Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo ...
  • Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

    2017-08-01Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą
    Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.   Pradėjo vėliau nei kiti Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko ...
  • Su spauda – beveik 50 metų

    2017-06-27Su spauda – beveik 50 metų
    UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvės direktoriumi dirba Juozas Bilinskas, turintis beveik 50 metų darbo patirtį. Anot paties direktoriaus, su spauda jis draugauja nuo 1970-ųjų. Darbo pradžia buvo Baltarusijoje, Minske, kur mokėsi poligrafijos. Teko dirbti prie leidinių spausdinimo, laužymo, rinkimo linotipu. Šakių rajone gimęs ir užaugęs J. Bilinskas negali pasakyti, kas jį paskatino rinktis tuo metu mažai kam žinomą specialybę. „Tiesiog man patiko šis darbas“, – sako spaustuvės direktorius, nuo 1973 metų pradėjęs dirbti Šakių spaustuvės vedėju. Pasak J. Bilinsko, Šakių spaustuvėje tuo metu buvo spausdinamas rajono laikraštis „Draugas“, tebeeinantis iki šių dienų, ir visa blankinė produkcija. Buvo vienas linotipas (teksto eilučių rinkimo ...
  • Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai

    2017-06-27Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai
    Marijampolės spaustuvėje ilgiausiai dirbanti Laima Kunigonienė pirmuosius žingsnius laikraščių leidyboje pradėjo 1977 metais. Tuomet Marijampolės spaustuvė priklausė Alytaus spaustuvei. Patalpos buvo įsikūrusios P. Butlerienės gatvėje, kur dabar archyvas, joje dirbdavo apie 12–13 žmonių. Laima linotipininkė, jai tekdavo rinkti „Naujojo kelio“ tekstus. Darbas buvo rankinis, raidės liejamos metalinėmis eilutėmis, jas surinkus daromas maketas. Krūvis didžiulis, reikėdavo labai sekti, kad nepadarytum klaidų, nors jos būdavo neišvengiamos. Laima prisimena, kaip kartą atvirkščiai įdėtoje nuotraukoje antys išėjo žemyn galvomis. Dirbama buvo su kenksmingomis medžiagomis švinu, stibiu, alavu. Nuo garuojančio švino spaustuvėje tvyrodavo specifinis kvapas. Didelis krūvis tekdavo ir akimis, visą laiką reikėdavo akylai žiūrėti, kad ...
  • Leidybos istorija Marijampolėje

    2017-06-27
    Vikipedijos enciklopedijoje apie spaustuves Marijampolėje pateikiami tokie duomenys. Pirmąją spaustuvę įkūrė E. Novojevska 1882 metais. Prie jos buvo knygynas. Spaustuvė spausdino kvietimus, sveikinimus, vizitines korteles, veikė apie metus. 1884–1987 m. Marijampolėje dirbo K. Majevskos spaustuvė. 1884 m. spaustuvę įkūrė Z. Rozenfeldas. Jis turėjo knygyną, prekiavo rusiškais vadovėliais. Ši spaustuvė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1899–1940 m. dirbo Abramo Aguševičiaus, Raseinių spaustuvininko, spaustuvė. Po tėvo mirties spaustuvę paveldėjo sūnus Aronas Aguševičius. 1941 metais ji nacionalizuota. 1909–1914 m. veikė A. Stoklickio spaustuvė, perkelta iš Kalvarijos. Žinoma ne tik Marijampolėje, bet visoje Lietuvoje, „Dirvos“ bendrovės spaustuvė veikė 1919–1941 metais. Jos įkūrėjai Adomas Dundzila ir Bronius ...
  • Spausdinto žodžio keliais

    2017-06-27Spausdinto žodžio keliais
    Marijampolėje, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje, vyr. fondų saugotoju dirbantis Tomas Kukauskas sako, kad nuo mažens jį domino istorija. Muziejininkui, gimusiam ir užaugusiam Marijampolėje, ypač įdomi gimtojo miesto istorija.   Marijampolė garsi spaustuvėmis Anot Tomo, įdomiausias laikotarpis XIX–XX amžius, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai tiek visko vyko, tiek kūrėsi. Apie tai muziejininkas veda ir ekskursijas. „Besidomėdamas, kas šiuo laikotarpiu vyko Marijampolėje, atradau ir marijonų spaustuvę“, – sako Tomas. Pasak jo, sudėtinga vienareikšmiškai įvardinti Marijonų spaustuvės veiklos pradžią. Įdomu tai, kad 1938 metų surašymo duomenimis, Marijampolėje buvo apie 15 tūkstančių gyventojų, o mieste veikė keturios ar net penkios spaustuvės. Mūsų mieste buvo įsikūrusi ...
  • Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas

    2017-06-27Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas
    1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16-osios Aktą pasirašė dvidešimt Nepriklausomybės Akto signatarų. Tarp jų ir iš Šakių rajono kilęs Saliamonas Banaitis, kurio parašas antras, po daktaro Jono Basanavičiaus. Signataro veikla daugiausia buvo siejama su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune, įsteigta pirmąja lietuviška gimnazija Kaune, lietuvybės puoselėjimu, knygnešio dalia. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo pamirštas. Gyva lietuviška dvasia Daug medžiagos apie šį signatarą galima rasti dr. Viliaus Užtupo išleistose knygose „Saliamono Banaičio spaustuvė“, „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“, taip pat Povilo Baršio ...
  • Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste

    2017-06-27Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste
    Agnė Zienienė gimtąją Marijampolę į Airijos sostinę Dubliną buvo išmainiusi net porą kartų. Emigravusi ir sugrįžusi, tačiau čia taip ir neradusi, ko tikėjusis, į svetimą šalį laimės ieškoti vyko iš naujo. Ir nors ten susikūrė patogias gyvenimo sąlygas, žinojo, kad vieną dieną į Lietuvą vis tiek sugrįš. Išvyko neradę darbo Pirmą kartą į Airiją Agnė išvyko 2008 metais. Tuomet dar su vaikinu Almantu, kuris dabar yra jos vyras, emigruoti nusprendė Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamo ir mėgiamo darbo. Nuvykusi į Dubliną pora apsistojo pas jau ten gyvenančius vyro artimuosius. Nors kalbos gerai nemokėjo, darbą Agnė susirado greitai. Vienoje iš Dublino degalinių ...
  • Užsitęsusios atostogos Anglijoje

    2017-06-27Užsitęsusios atostogos Anglijoje
    Marijampolietė Agnė Kapočė Londone praleido beveik 5 metus. Nepaisant to, kad turėjo kvalifikuotą ir gerai apmokamą darbą, moteris nusprendė grįžti į Lietuvą. Pagrindinės priežastys – sveikatos apsaugos sistema ir artimųjų ilgesys.   Vyko tik atostogauti Baigusi anglų kalbos studijas jauna specialistė pradėjo dirbti mokytoja. Vasaros atostogų metu pusseserė, kuri tuo metu gyveno Londone, pakvietė merginą pas save pasisvečiuoti. Minties ten pasilikti Agnė neturėjo, tačiau netikėtai atsiradęs darbo pasiūlymus jos planus apvertė aukštyn kojom. – Būnant Anglijoje pusiau juokais, pusiau rimtai ėmiau dairytis į darbo skelbimus. Kadangi su anglų kalba problemų neturėjau, galėjau rinktis net iš kelių pasiūlymų. Lietuvoje manęs niekas, išskyrus darbą, nelaikė. Mokykloje, ...
  • Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame

    2017-06-27Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame
    Dar mokydamasi kostiumo dizaino meno Vilniaus dailės akademijoje marijampolietė Agnė Alaburdaitė sukūrė ne vieną drabužių bei aksesuarų kolekciją, o jos darbai buvo pastebėti ir puikiai įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Baigusi studijas mergina siekti karjeros ir kurti tolesnį gyvenimą nusprendė Olandijoje sostinėje. Sako, konkurencija ten didelė, tačiau galimybių kur kas daugiau. Ar kada nors grįš į Lietuvą mergina sako nežinanti – nebent tada, kai kūrėjams čia atsiras palankios sąlygos kurti. Mergina prioritetą teikia mokymuisi ir tobulėjimui.   – Kada prasidėjo ir kaip tęsėsi Tavo kelias mados pasaulio link? – Dar mokyklos laikais, kai pradėjau žavėtis įdomaus dizaino rūbais bei daiktais. Iš ...
  • „Suvalkiečio“ naujienos – platformoje etaplius.lt

    2017-06-20
    Nuo šios savaitės dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną. Kodėl etaplius.lt? Juk šis adresas mūsų krašto skaitytojams nelabai žinomas. Turbūt todėl, kad etaplius.lt nėra tradicinis naujienų portalas. Jį sukūrę mūsų kolegos – VšĮ „Šiauliai plius“ deklaruoja, jog tai – daugiau naujienų mainų platforma. Tikslai ambicingi – aprėpti visą šalį, rasti partnerių visuose regionuose ir pasiekti tokį lankomumą, kuris sudomintų didžiuosius reklamos užsakovus. Pavieniai regioniniai naujienų portalai su savo kukliais lankytojų srautais Lietuvoje kol kas, deja, yra nuostolingi. Patikėti kolegų iš Šiaulių idėja paskatino ir tai, kad jų naujienų mainų platformos idėja susidomėjo interneto paslaugų milžinė ...
  • Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“

    2017-06-13Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“
    Visas Danutės Turūtaitės-Stankevičienės gyvenimas buvo veržimasis pirmyn. Nesustoti, nepasiduoti – buvo jos, tremties vaiko, devizas.   Viltis sudužo nuvykus Ketverių metukų Danutė Turūtaitė-Stankevičienė į nežinią išvežta iš Igliškėlių, kur mama dirbo mokytoja, tėtis mokyklos vedėju. Lietuvą okupavus rusams, vyrą suėmė ir išvežė nežinia kur. Todėl kai 1941 m. birželio 14 d. moterį su dukra įsodino į sunkvežimį ir pasakė, kad nuveš ten, kur vyras, ji patikėjo. Danutė lig šiol prisimena sausakimšą žmonių vagoną ir kai juos, vaikus, užkeldavo į patį viršų, kad per mažą plyšelį įkvėptų šviežio oro. Mama, tikėdama, kad vyksta pas vyrą, netgi traukiniui sustojus nebandė pabėgti, nors tokia galimybė buvo ne ...
  • Gaila, kad žmonės nevertina to, ką turi

    2017-06-13Gaila, kad žmonės nevertina to, ką turi
    Regina ir Večeslavas Agurkiai – vieno likimo vaikai. Abu gimė tremtyje, abu dar vaikai sugrįžo į Lietuvą, čia ieškojo savo vietos, o sutikę vienas kitą kūrė bendrą ateitį.   Mergaitės paliktos likimo valiai Večeslavas tremtį žino tik iš mamos pasakojimų. Ją, Punsko valsčiuje gimusią dvylikametę, į nežinomybę išvežė su pirmaisiais trėmimais – 1941-06-14. Į Šeštokų geležinkelio stotį iš Vaiponiškių kaimo (Sangrūdos sen.) tada išvežė visą šeimą: tėtę, jo žmoną (mama buvo mirusi), dvi seseris ir du brolius. Per patvinusią Leną nepasiekus Igarkos, tremtinių vilkstinė, padariusi 300 km lankstą, atsidūrė Oliokmos kaime, netoli Jakutsko. Tėvo netektis – viena iš pirmųjų mirčių pakeliui į Sibirą… Praradimo ...
  • Praeitis visada šalia

    2017-06-13Praeitis visada šalia
    Rimantas Kulikauskas, 1958 m. gimęs Vorkutoje, į Lietuvą sugrįžo 1971-aisiais. Augęs politinio kalinio šeimoje jis savęs nevadina tremtiniu. „Tremtinys ne aš, o mano tėvai, aš tik ten gimiau…“ – apie tremtinio statusą savo nuomonę turi Marijampolės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas.  Į tremtį – savo noru 1921 m. gimęs Rimanto tėtis Anatolijus buvo Lietuvos karininko sūnus. Vėliau pats tapo šauliu, dalyvavo pasipriešinimo kovose. 1948 m. suimtas Utenos apylinkėse ir nuteistas 8 metams kalėjimo. Išvežtas į Intą, paskui perkeltas į Vorkutą, Juršorą, į garsiąją 29-ąją šachtą, kur 1953 m. vasarą įvyko kruvinas susidorojimas su sukilusiais kaliniais. Po aštuonerių metų kalėjimo grįžti namo jam buvo uždrausta: iš ...
  • Darbą derina su visuomenine veikla

    2017-06-13Darbą derina su visuomenine veikla
    Kaip ir ankstesniems pašnekovams, taip ir jaunajam ūkininkui Mindaugui Vaišniui meilę žemei ir darbui įskiepijo tėvai. Tiesa, tapti ūkininku vaikinas neketino, bet aplinkybės susiklostė taip, kad šiandien gyvena, dirba ir ateitį kuria kaime.   „Užsikabino“ nuėmęs nuosavą derlių Kadangi tėvai ūkininkavo, Mindaugui žemės ūkis nebuvo svetima sritis. Jis puikiai vairavo traktorių, dirbo su kitokia žemės ūkio technika, žinojo, kada pradėti ir baigti sėją, kada laikas pradėti pjūtį. Gyvenimas tokioje aplinkoje lėmė ir studijų kryptį Aleksandro Stulginskio universitete. Grįždavęs į namus Purviniškės kaime (Sasnavos sen.) Mindaugas ir toliau padėdavo tėvams, o vieną vasarą tėtis pasiūlė jam pasirinktą žemės plotą ir pačiam apsėti, prižiūrėti, nusipjauti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.