Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Ateitis priklauso iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektros energijai“

Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Atsinaujinančių išteklių ir efektyvios energetikos laboratorijos vadovas Mantas Marčiukaitis:
Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Atsinaujinančių išteklių ir efektyvios energetikos laboratorijos vadovas Mantas Marčiukaitis– Kalbant apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą Lietuvoje, reikia pasakyti, kad politikų valia lig šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama vėjo ir saulės energetikai. Joms numatytos didžiausios galios kvotos, kaip ir ką tik patvirtintoje naujoje Lietuvos energetikos strategijoje, svarstomos paramos schemos.
Dar neseniai Lietuva didelį plėtros bumą išgyveno spręsdama biomasės, biokuro panaudojimo klausimus. Daug katilinių, kurios naudojo iškastinį kurą, buvo pritaikytos kūrenti biokuru, buvo pastatyta naujų biokuro katilinių ir kogeneracinių elektrinių. Šiuo metu tas bumas šiek tiek slopsta, nes sumažėjo ir paklausa, be to, pasiektas atitinkamas procentas šilumos gamybos balanse. Dabar visas dėmesys nukreiptas elektrai iš atsinaujinančių išteklių gaminti.
Kodėl Lietuvos gyventojai kol kas gana skeptiškai vertina galimybę savo namų ūkiuose panaudoti saulės energiją? Lietuviams apskritai būdingas atsargus požiūris į naujoves ir į investicijų riziką. Juolab kad saulės elektrinių įranga išties yra gana brangi, o saulėtų dienų jai maksimaliai panaudoti Lietuvoje nėra tiek daug, kaip kad galbūt norėtume.
Norint ant individualaus gyvenamojo namo stogo įrengti saulės elektrinę, atsižvelgiant į stogo plotą, investicijos gali siekti nuo keleto iki keliolikos tūkstančių eurų. Todėl gyventojai investuoti tokių sumų nėra linkę ir tokiems projektams ieško paramos. Deja, Lietuva šioje srityje gyventojams teikiama intensyvia parama kol kas pasigirti negali. Individualių namų savininkai saulės elektrinėms įsirengti gali tikėtis maksimalios 30 procentų paramos. Kaip tik liepos mėnesį Aplinkos projektų valdymo agentūra skelbs kvietimą teikti paraiškas tokiai paramai gauti.
Dar keletas pastebėjimų dėl lietingų ar apsiniaukusių dienų. Be abejo, Lietuva tikrai nėra labai saulėta šalis, tačiau Europoje yra valstybių, kurių gyventojai saule mėgaujasi tikrai nė kiek ne daugiau, nei mes Lietuvoje, tačiau saulės energijos išteklius jie panaudoja kur kas efektyviau.
Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad Lietuvoje saulės energija kol kas naudojama labai rezervuotai ir tai lemia kelios priežastys ir aplinkybės: tai, kad ilgą laiką nėra geros finansinės paramos schemos, kad visuomenė šia tema nėra pakankamai informuojama. Įtakos turi ir šalies ekonominė padėtis, nes tokiomis sąlygomis, kai ekonomika vejasi stipresnes šalis, gyventojai nelabai yra linkę investuoti.
Kiek kainuotų įsirengti saulės elektrinę vidutiniame namų ūkyje ir per kiek laiko ji atsipirktų? Kiek­vienu atveju reikia skaičiuoti – koks stogo plotas, koks numatomas biudžetas, koks namo elektros įvado galingumas, ar bus įdiegta dvipusė elektros energijos apskaita, taip pat ar bus naudojamasi valstybės finansine parama. Tais atvejais, kai įdiegiama dvipusė elektros energijos apskaita ir naudojamasi valstybės parama, saulės elektrinę leidžiama įrengti tik tokio galingumo, koks yra namo įvadas – 5 ar 10 kW. Pramonės įmonės gali įsirengti iki 100 kW saulės elektrines.
Kalbant apie saulės energijos elektrinių įrengimo kaštus ir jų atsipirkimą, reikia pasakyti, kad kuo namo šildymo sistema bus mažesnė, tuo bus ilgesnis įrangos atsipirkimo laikotarpis, ir atvirkščiai – kuo šildymo sistema didesnė, tuo mažesnė bus kilovatvalandės kaina. Mūsų laboratorijos mokslininkų vertinimu, individualiuose namuose įrengtos saulės elektrinės atsiperka tik per 11–12 metų, ir žmonėms tai nėra patrauklu, nes investuojant siekiama, kad investicijos kuo greičiau atsipirktų. Todėl ieškoma paramos, laukiama geresnių laikų, kad atpigtų technologijos.
Beje, laikas parodė, kad saulės elektrinių technologijos iš tiesų pastaraisiais metais Lietuvoje gerokai atpigo, ir tie projektai tampa vis patrauklesni. Be to, kadangi naujojoje Energetikos strategijoje yra numatyta iki 2020 metų dvipusę elektros energijos apskaitą naudojančių, vadinamųjų gaminančių vartotojų, skaičių Lietuvoje padidinti keliolika kartų, šioje srityje galimas didelis proveržis, turėtų būti lengvinamos įsirengimo sąlygos, supaprastinti leidimai, techninės sąlygos ir kiti formalumai saulės elektrinėms įsirengti.
Kokias technologijas artimiausiu metu rinksis Lietuva, siekdama kuo daugiau elektros energijos pasigaminti naudodama atsinaujinančius išteklius, manau, priklausys nuo šalies politikos ir Europos Sąjungos reikalavimų. Tačiau, kaip jau matyti iš labai ambicingos naujosios Energetikos strategijos, joje numatyti ir labai ambicingi įsipareigojimai – kad iki 2050 metų Lietuvoje visa elektros energija jau turės būti gaminama atsinaujinančius išteklius naudojančiose elektrinėse. Šiuo metu tokiose elektrinėse pagaminama tik šiek tiek daugiau nei 20 proc. elektros energijos.
Kokiu keliu nueisime, kokios elektrinės – vėjo ar saulės – taps dominuojančiomis, lems paramos schemos, sparčiai besivystančios technologijos ir mažėjančios jų kainos. Lig šiol intensyviausia buvo vėjo jėgainių plėtra, buvo statomi ištisi vėjo jėgainių parkai. Juolab kad jas statyti skatino ir vienu metu nustatyta labai palanki gaminamos elektros energijos supirkimo kaina. Tačiau, manau, kad ateityje smulkiems vartotojams, gyventojams, bus patraukliau ir saugiau įsirengti saulės elektrines, o ne kad ir nedideles vėjo jėgaines, kurių mentės, sukamos virš namo stogo, nuolat šmėžuotų tau akyse. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad ateitis priklauso iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektros energijai.
Ar vėjo jėgainių elektromagnetinis poveikis, keliamas triukšmas ir šešėliavimas nekenkia netoliese gyvenančių žmonių sveikatai?
Kalbant šia tema, reikia pasakyti, kad statyti tokius objektus besirengiančios įmonės privalo kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą ir pateikti poveikio aplinkai vertinimo atrankos dokumentus, vyksta tam tikros procedūros. Jų metu ir aprašomi visi galimi poveikiai. Daugeliu atvejų jie aprašomi tik todėl, kad būtų aprašyti, nes, pavyzdžiui, jau seniai yra įrodyta, kad vėjo jėgainių aplinkoje elektromagnetinis poveikis yra kur kas mažesnis, nei leidžia higienos normos. Tik pačioje vėjo jėgainės hondoloje, tai yra kabinoje, kurioje tik trumpam lankosi specialistai, tas poveikis yra kiek didesnis, tačiau irgi neviršija nustatytų normų.
Aktualiausios problemos yra triukšmas ir šešėliavimas. Taip, triukšmas vėjo jėgainės aplinkoje yra girdimas, ir mes šiuo klausimu esame atlikę skirtingo galingumo vėjo jėgainių keliamo triukšmo matavimo tyrimus. Nustatėme atstumus, kuriais triukšmo lygis neviršija leistinų ribų, tačiau pateikti vieno teisingo skaičiaus negalime, nes jis priklauso ir nuo vėjo jėgainės galios, ir nuo aukščio, ir nuo menčių pločio, ilgio. Svarbiausia, kad vėjo jėgainė būtų pastatyta tokioje vietoje, kad jos keliamas triukšmas neviršytų gyvenamojoje zonoje nustatyto leistino triukšmo lygio. Na, o dėl besisukančių vėjo jėgainių menčių susidarantys šešėliai apskritai neturi jokios įtakos žmogaus sveikatai. Tokioje aplinkoje esančiam žmogui dėl šešėliavimo kartais gali pradėti mirgėti akyse, pablogėti nuotaika, tačiau tai psichologinės, o ne poveikio sveikatai problemos.
Dažniausiai žmonės tokių objektų kaimynyste būna nepatenkinti tuomet, kai susiduria su tam tikrais apribojimais, pavyzdžiui, kai jiems tenka įsipareigoti, kad į sanitarinę apsaugos zoną patenkančioje jų sklypo dalyje jie ateityje nestatys gyvenamųjų namų.
Apskritai didelėms naujovėms besipriešinančių žmonių buvo visais laikais. Kolegos lektoriai vienu metu seminaruose mėgdavo sakyti, kad kažkada žmonės buvo nusistatę ir prieš traukinius bei geležinkelius. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir žmonija suprato tų, tuomet naujų, technologijų reikšmę pasaulio vystymuisi. Todėl manau, kad ir kalbant apie energiją, kuri gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius, svarbu yra žmones šviesti ir informuoti, kad jie neprisikurtų visokių mitų, o remtųsi patikima mokslininkų ir atitinkamų institucijų informacija, pagrįsta argumentais ir įrodymais.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...
  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.