Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius:
– Per pastarąjį dešimtmetį pasaulio energetikoje įvyko milžiniški pokyčiai. Kažkada brangiu žaislu laikoma atsinaujinanti energetika tapo dominuojančia. Tiesa, kol kas dar ne pagal gaminamos energijos kiekius, bet pagal naujai įrengiamus pajėgumus ir pagal pritraukiamas į šią sritį investicijas. Apie du trečdalius energijos gamybos pajėgumų, įrengtų pasaulyje per 2017 metus, buvo naujos vėjo ir saulės elektrinės. Likęs trečdalis – tai gamtinių dujų, anglies, branduolinės elektrinės kartu sudėjus.
Iš kur tokie pokyčiai? Ar investuotojus skatina investuoti rūpestis dėl klimato kaitos? Iš dalies taip. Energiją gaminant iš atsinaujinančių išteklių, į aplinką neišmetami teršalai. Tačiau pirminė priežastis yra ta, kad vėjo ir saulės elektrinės jau dabar gamina elektrą pigiau, nei bet kokios kitos elektrinės. Per pastaruosius penkerius metus vėjo elektrinių gaminamos elektros savikaina nukrito beveik per pusę, o saulės elektrinių – septyneriopai! Visa tai pasiekta, vystantis naujosioms technologijoms.
Nenuostabu, kad požiūris į atsinaujinančią energetiką keičiasi ir Lietuvoje. Naujoje energetikos strategijoje numatyti ambicingi tikslai iki šio amžiaus vidurio visą Lietuvoje gaminamą energiją pasigaminti atsinaujinančius ištek­lius naudojančiose elektrinėse. Lietuvoje sąlygos tam puikios. Lietuvai atsinaujinanti energetika yra kaip obuolių pyragas – ji neturi jokių trūkumų. Ji pigiausia, žaliausia, ji kuria naujas darbo vietas įmonėms, jau dabar gaminančioms naująsias technologijas Lietuvoje, arba žmonėms, tas technologijas prižiūrintiems. Ir, skirtingai, nei kitose valstybėse – atsinaujinančios energetikos plėtra nenaikina senų darbo vietų, o tik mažina energijos importą. Mes neturime angliakasybos, naftos ar dujų pramonės, kuri patirtų nuostolius, mažėjant jų poreikiui. Be to, Lietuvoje yra puikios technologinės sąlygos vystyti atsinaujinančiai energetikai – puikios elektros jungtys su kaimynais, leidžiančios pasikeisti energija, kai mums jos trūksta ar kai per daug, mes turime Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri leidžia energijos gamybos pertekliaus metu sukaupti energiją ir ją atiduoti vėliau, kai nešviečia saulė ir nepučia vėjas.
Dar viena atsinaujinančios energetikos tendencija yra jos decentralizacija. Jei anksčiau pasaulyje vyravo milžiniškų kompanijų milžiniški projektai, net Lietuvos energetikos politika buvo panaši į strateginių projektų sąrašą, kai mažoms įmonėms ir atskiriems žmonėms buvo paliekama tik pritarti ir mokėti už energiją, tai dabar žengiama visiškai priešinga kryptimi. Pagaliau energetikos politika matoma kaip dešimčių tūkstančių smulkių investuotojų inicijavimas. Investuotojų, kuriems valstybė sudaro palankias sąlygas investuoti į savo elektrines arba į šias elektrines investuoti susikooperavus su kaimynais.
Taip, kol kas tai daugiau gražūs tekstai strategijoje ir žavios politikų kalbos, bet faktas, kad nedidelės saulės elektrinės gamina elektrą pigiau, nei vartotojams kainuoja tą elektrą įsigyti iš elektros tinklo, leidžia tikėtis, kad proveržis šioje srityje greitai bus. Tuo labiau kad jau dabar sudarytos sąlygos vadinamiesiems gaminantiems vartotojams elektros energijos perteklių patiekti į elektros tinklus, o vėliau – kai gaminančio vartotojo saulės elektrinė negamina pakankamai elektros, pasiimti „savo elektrą“ atgal iš tinklo.
Taip, kol kas dar už šią paslaugą gaminantiems vartotojams reikia mokėti elektros tinklų operatoriui, o investicijos į saulės elektrinės atsipirkimo laikas siekia 10–12 metų, tačiau nuo vasaros vidurio Vyriausybės žadamos subsidijos tokias elektrines planuojantiems įsirengti žada, kad investicija leis sumažinti gaminančio vartotojo sąnaudas ne po 10–12 metų, o jau nuo pat pirmo elektrinės eksploatacijos mėnesio.
Aš siūlyčiau labai atidžiai domėtis galimybėmis gauti valstybės paramą bendruomenėms, planuojančioms investuoti į atsinaujinančią energetiką. Naujoje ES Atsinaujinančios energetikos direktyvoje yra numatyta, kad ES valstybės turi sukurti atskiras valstybės paramos schemas bendruomenėms, kurios kooperuojasi ir stato bendras elektrines ir katilines. Toks planas įrašytas ir Lietuvos energetikos strategijos projekte. Energetinėje bendruomenėje daugiau nei pusę elektrinės nuosavybės privalo turėti vietinis verslas ir čia gyvenantys fiziniai asmenys, o elektrinės galia neturi viršyti 18000 kW.
Kol kas tai dar tik planai, bet jau dabar rajonuose esančioms bendruomenėms siūlyčiau atidžiai sekti naujienas spaudoje.
Taigi, ateina nauji energetikos laikai. Domėkitės. Visiems pokyčiams vykstant daugiausia išlošia tie, kurie pokyčių keliu žengia pirmi.