Trečiasis forumas, apibendrinantis ir užbaigiantis oficialiąją „Malonny“ simpoziumo dalį, į Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galeriją sukvietė norinčius padiskutuoti apie Marijampolę. Apie norus ir galimybes, realiuosius dalykus – darbus ir planus, kurie mieste jau matomi ir juntami, taip pat ir apie vizijas… Aktyviai dalyvauti diskusijoje kvietė moderatorius – filosofas Justas Kučinskas, o mintimis pasidalijo ir svečiai, ir šeimininkai.
32 metus dirbęs Telšių vyr. architektu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Algirdas Žebrauskas (jis dar ir aktyvus visuomenės veikėjas) visiems, kurie šiandien žavisi puikiai sutvarkyta, unikalia Žemaitijos sostine, priminė, kaip nelengvai buvo tokio rezultato pasiekta. „1981 metais Telšių bendruomenė jau buvo praradusi viltį matyti miestą kitokį: daug avarinių pastatų, senoji dalis nesaugoma, ežeras užterštas…“ Imta kviesti specialistus, rengti simpoziumus, svarbiausia – kalbėtis su žmonėmis. Ir, žinoma, atkakliai dirbti. Pats pranešėjas neabejingas savo krašto istorijai (jis sako, kad yra per 350 Europos žemėlapių, kur nuo seniausių laikų pažymėta Žemaitija – ir apskritai šia tema galėtų kalbėti be galo), tad stengtasi atsakyti ne tik į klausimą „kas yra regionas?“, bet ir imta gilintis į daugybę dalykų, aiškinantis, koks jis turėtų būti: kad žmonėms nebūtų primesta svetimų dalykų, kad išryškėtų savitumas – net ir spalvinėje gamoje. Kas buvo Telšiuose, paliudys, kad tai tikrai savitas, turintis dvasią miestas. Ir ne tik todėl, kad ežeras tapo patrauk-lia vieta, kad iškilę nemažai naujų pastatų ir nesugriautas senamiestis. Mieste daug mažosios architektūros kūrinių, vien meškų – 47! O faktas, kad daugumos kūrinių sponsoriai – miestelėnai (net 95 proc.), pasako labai daug…
Taigi – turint idėją, labai norint galima viską įgyvendinti. Gal mums trūksta identiteto, didžiavimosi protėviais? Žvelgdamas į praeities gelmes į šiuos ir panašius klausimus bandė atsakyti istorikas Benjaminas Mašalaitis. Jo siūlymas – nedaryti blogų darbų (jei gali negriauti namo – negriauk, neskubėk), būti ūkiškesniems: turime unikalių dalykų, išmokime jais didžiuotis.
Apie konkrečius planus kalbėjo Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Arvydas Bekeris. Jis pažymėjo, kad daugelis ankstesnių planų įgyvendinta ar baigiama įgyvendinti, dabar dirbama labiau kompleksiškai.
Vienas simpoziumo „Malonny“ iniciatorių, jo kuratorius Rėjus (Ray) Bartkus priminė, kad viena svarbių idėjų buvo Jono Basanavičiaus aikštės apšvietimas. „Idėja kilo norint ištraukti žmones į miesto erdves, norėjosi matyti miestą gyvą. Aikštė didelė, nejauki, vėjai traukia lyg per koridorius, namai aplink skirtingi… Apšvietimas turėtų sukurti jaukumo, todėl norėjosi kasmet apšvieti bent po vieną pastatą, o paskui jau viską sujungti. Taigi su Kacperu Dolatovskiu parengėme vizualizaciją, kaip galėtų būti apšviesta „Gulbė“, policijos pastatas ir paštas.“ Vizualizacijas (ne po vieną variantą) forumo dalyviai išvydo – R. Bartkus sakė, kad dabartinės vis tobulėjančios technologijos tai leidžia įgyvendinti. Susirinkusieji diskutavo, dauguma pritarė vienam ar kitam variantui, nors kai kam pasirodė, kad tiek daug apšvietimo mūsų aikštei nereikia…
Nijolė LINIONIENĖ
