Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Socialinių tinklų saugumas: ką darome netinkamai?

Be socialinių tinklų dažnas mūsų negalėtų įsivaizduoti savo kasdienybės. Čia bendraujame, dalijamės mintimis, ieškome informacijos apie įmones, įstaigas, užsisakome įvairias paslaugas, net perkame daiktus. Rodos, puikiai žinome, kaip veikia „Facebook“ , „Instagram“, mokame ir suprantame, kaip jais naudotis.
Deja, tai, kas savaime suprantama ir aišku, ne visada yra paprasta ir patikima. Socialiniuose tinkluose, kaip ir visuomenėje, yra gerų ir blogų žmonių, nutinka keistų, netikėtų, neplanuotų ir negerų dalykų. Viso to galima būtų išvengti žinant kelias socialinių tinklų naudojimo taisykles ir principus. Juos ir aptarsime.

 

Norint naudotis socialiniais tinklais saugiai, svarbu tinkamai sureguliuoti paskyros saugumo parametrus.Už anketą mainais atiduodame asmeninę informaciją
Pradėkime nuo asmeninės informacijos. Prisiregistruodami prie socialinio tinklapio, pavyzdžiui, populiariausio „Facebook“, atskleidžiame jam labai daug duomenų apie save. Svetainei atskleidžiame ne tik savo vardą, pavardę, gimimo datą, bet ir pateikiame duomenis apie gyvenamąją vietą, darbovietę, įvardijame savo pomėgius. Tokią informaciją „Facebook“ renka siekdamas uždirbti: duomenys apie vartotojus, jų elgesį socialiniuose tinkluose suteikia daug reikalingos informacijos reklamos siūlymui ir tokiu būdu socialiniams tinklams duoda dideles pajamas.

Paskelbė apie atostogas – apšvarino butą
Tokia socialinių tinklų veikimo schema piktintis negalime. Tai – jų žaidimo taisyklės ir patys pasirenkame, ar norime šį žaidimą žaisti, ar ne. Bėda ta, kad žaisti dažnai sutinkame realiai nežinodami visų taisyklių.
Pavyzdžiui, statistika rodo, jog apie tai, kad socialiniai tinklai naudoja mūsų asmeninę informaciją siekdami uždirbti iš reklamos, žino tik kas trečias socialinių tinklų vartotojas, tačiau ir tai – ne pats blogiausias dalykas.
Kur kas blogiau, kad žmonės nežino, jog atskleisdami asmeninę informaciją ne tik socialiniam tinklalapiui, bet ir kitiems jo vartotojams, jie kelia tiesioginę grėsmę savo saugumui. Pavyzdžiui, jei socialinio tinklalapio vartotojas viešai dalijasi savo buvimo vieta, socialinių tinklų draugams praneša, kur šiuo metu yra, ką veikia, sukčiai ir vagys gali pasinaudoti tokiais duomenimis ir, asmeniui nesant namuose, nieko netrukdomi į juos įsibrauti ir pasisavinti įvairius daiktus.
Tokie atvejai pasitaiko dažnai. Vienas naujausių ir garsiausiai nuskambėjusių buvo nutikęs šių metų pradžioje. Tuomet paauglys socialiniame tinkle paskelbė apie planuojamas šeimos atostogas, o tai žinodami vagys apšvarino šeimos butą. Kaip tuomet išsiaiškino policijos pareigūnai, jaunuolis internete pranešė ne tik apie atostogų faktą, bet tikslią datą ir netgi laiką, kada visa šeima žada išvykti iš namų. Tuo pasinaudoję vagys surengė nelegalų vizitą į jų namus ir pasisavino dalį vertingų daiktų.

Aktualia informacija dalintis tik su artimiausiais
Informacija apie planuojamas atostogas ar išvykas galbūt įdomi artimiems, gerai pažįstamiems ir žinomiems profilio draugams, tačiau apie tai geriau juos informuoti asmeniškai, ne viešame socialinio tinklalapio puslapyje. Jei vis dėlto norima dalintis tokia informacija su socialinio tinklalapio draugais, būtų gerai, kad skelbiamos informacijos pasiekiamumas būtų sureguliuotas – ne visiems, o tik artimiausiems, žinomiems ir patikimiems žmonėms. Juolab kad informacijos prieinamumą „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklalapiai kiekvienam vartotojui leidžia susireguliuoti taip, kaip kiekvienas nori. Tai reikalinga, nes būna atvejų, kad ne visi asmenys, esantys socialinių tinklų draugų sąraše, yra tie, kokiais dedasi. Socialiniuose tinkluose yra daugybė netikrų anketų, kuriomis naudojasi sukčiai. Gali būti, kad tokių anketų savo kontaktų sąraše turite ne vieną ir apie tai net nežinote. Dėl šios priežasties reikėtų labai gerai pagalvoti, kam ir kokią su savimi susijusią informaciją atskleidžiate ir kokias pasekmes tai gali sukelti.

Informaciją perduodame vaizdais
Socialiniuose tinkluose, be įvairių asmeninių duomenų ir įrašų, dalijamės ir nuotraukomis, vaizdais. Jas ten įkeliame norėdami pasirodyti draugams, ką veikiame, kaip atrodome ir pan. Vis dėlto reikėtų suprasti, kad skelbiant nuotrauką savo paskyroje draugai arba visai nepažįstami asmenys ją ne tik mato, bet ir gali ja dalintis, parsisiųsti ir naudoti ją visai ne taip, kaip vartotojas planavo ar norėjo. Vartotojas, žinodamas, kad jo nuotrauka yra naudojama įvairiomis, jam nepageidaujamomis aplinkybėmis, ją gali ištrinti. Bėda ta, kad dar iki jos ištrynimo daugybė vartotojų turi galimybę ją parsisiųsti, išsisaugoti, o jiems panorėjus ji gali imti plisti kaip koks virusas. Negana to, naudojantis svetimomis nuotraukomis gali būti kuriamos netikros anketos, vykdoma nusikalstama veika.
Dar blogiau, jei paviešinta socialiniame tinklalapyje nuotrauka yra kompromituojančio pobūdžio. Tuomet nuotraukos gali paplisti po neva juokingo turinio „Youtube“ vaizdus – tai gali asmenis žeisti, žeminti, priversti juos jaustis nesaugiai.

Pakenkti gali ir draugai

*Net jei pats vartotojas yra atsakingas ir socialiniuose tinkluose nesidalija provokuojančiais, žeidžiančiais ar žeminančiais vaizdais, tai už jį gali padaryti draugai. Iš tiesų, niekas neturi teisės platinti nuotraukų internete be asmenų sutikimo, tačiau feisbukas neprašo, prieš sutikdamas platinti nuotrauką socialiniame tinkle, joje esančių asmenų sutikimo tą nuotrauką publikuoti. Tai reiškia, kad draugai gali jus fotografuoti ir dalintis tomis fotografijomis internete jums to nežinant.
Svarbu žinoti, kad tokią draugų įkeltą nuotrauką jūs turite teisę paprašyti ištrinti. Jei draugai to daryti geranoriškai nesutinka, visada galima pranešti „Facebook“ apie tokį incidentą. Tam socialiniai tinklai yra sukūrę specialius mygtukus. Geriausia žymėti, kad nuotrauka, kurioje jūs esate ir kuria dalijasi draugai, yra žeminančio pobūdžio. Į tokius pranešimus „Facebook“ reaguoja greitai – draugai gali būti paprašyti tą nuotrauką išimti, o jiems nesutikus, ją panaikina pats „Facebook“.
Gerai, jei draugas, kuris ketina dalintis jūsų fotografija, joje jus pažymi – pasidalija aktyvia nuoroda į jūsų profilį. Tuomet vartotojas yra perspėjamas, kad socialiniame tinkle bandoma paskleisti fotografiją su jo atvaizdu. Tokiu atveju, jei fotografijos turinys vartotojo netenkina, jis gali nesutikti būti pažymėtas ir jį netenkinančios nuotraukos plitimui užkirsti kelią greičiau: pranešti apie netinkamą turinį „Facebook“, kuris nuotrauką padarytų neprieinamą, arba paprašyti draugo ją tiesiog ištrinti.

 

JAV plaukikas Rajanas Lochtė, socialiniame tinklalapyje „Instagram“ pasidalijęs šia nuotrauka, prisišaukė 14-os mėnesių diskvalifikaciją.

Nuotrauka tapo įrodymu
Kartais nutinka ir kuriozinių situacijų, kai košės socialinių tinklų vartotojai prisiverda patys. Turbūt daug kas girdėjo skandalą apie amerikietį plaukiką Rajaną Lochtę (Ryan Lochte), kuris buvo 14-ai mėnesių diskvalifikuotas po to, kai socialiniame tinklalapyje „Instagram“ pasidalijo nuotrauka, kurioje sėdėjo prijungtas prie lašinės. Sportininkas po nuotrauka rašė, kad „atsigauna su šiek tiek vitaminų“. Pasirodo, sportininkams intraveniniai skysčių įleidimai į organizmą yra priskiriami draudžiamiems metodams. Išimtis gali būti taikoma tik tais atvejais, jei sportininkui tokia procedūra būtina dėl medicininių priežasčių, bet jokios pažymos R. Lochtė antidopingo agentūros kontrolieriams, prieš prisijungdamas prie lašinės, nepateikė. Nuotrauką socialiniuose tinkluose pastebėję antidopingo kontrolieriai skyrė jam diskvalifikaciją. Šiuo atveju sportininkas į bėdą įstūmė pats save. Tikėtina, kad jis žinojo, jog atlieka neleistinus veiksmus, tačiau vargu ar galėjo tikėtis, jog nuotrauką pamatys kontrolieriai ir kad ji taps akivaizdžiu įrodymu, leisiančiu skirti jam nušalinimą nuo varžybų.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.