Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

 

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Gyvenimo dėlionė – tarsi margi vitražai... (Kūrėjai šalia mūsų)

Romas Šapokas sako vitražą interjere pamatęs Vokietijoje ir Belgijoje.Dabar atsiradus aibei naujų medžiagų ir paplitus įvairioms technologijoms (kai kurios jų anksčiau nebuvo nei matytos, nei girdėtos), profesionalų ir mėgėjų darbų parodose ar mugėse tarp daugybės žanrų darbų vis dėlto retai kada surasi vitražą. Tad kai vienoje marijampoliečių parodoje Marijampolės kultūros centre buvo eksponuojami šie darbai, sulaukė daug dėmesio ne tik dėl to, kad traukė žvilgsnį spalvomis ir neįprastumu. Ne vienam kilo klausimas: nejaugi pas mus yra žmogus, meistriškai įvaldęs šį subtilų stiklo meną?
Pasirodo, yra ir ne iš kažkokių didmiesčių atklydęs, o daugybę metų Marijampolėje gyvenantis, daug kam pažįstamas. Tik gal ne visi iš jų žino šį gebėjimą (talentą?) turint ir jau beveik dešimtmetį tuos gražius darbus darant… Romas Šapokas sako, kad stiklas jam visada patikęs, tačiau didesnę gyvenimo dalį ne su juo, o su metalu dirbo, gerai buvo įvaldęs ir medžio meistrystę. Dirbo tuometės Maisto pramonės automatų gamyklos suvenyrų bare: per 19 metų užteko laiko, kad ranka įgustų, kad atsirastų ypatinga nuojauta, kurios labai prireikia, kai tarsi viskas gerai, bet tas ar kitas darbas neskamba, kažko jam trūksta… Šiame bare dirbo kūrybingi žmonės – ne vienas, tarp jų ir Romas, buvo tarp pirmų „Mūzos“ liaudies menininkų klubo narių, tik aktyvesniam dalyvavimui parodose vis pritrūkdavo laiko.
Jei nebūtų buvę didelių permainų įmonėje ir apskritai mūsų gyvenime, gal tas suartėjimas su trapiąja medžiaga ir nebūtų įvykęs arba įvykęs daug vėliau. Idėja pamažu gimė, kai dirbo Vokietijoje, Belgijoje. Ten sako neretai matydavęs vitražų, didesnių ir mažesnių: kavinukėse, įvairiuose interjeruose – namų taip pat. „Pagalvojau: gražu, pagyvina ir interjerą, ir aplinką, jei šviesa sklinda iš patalpos ir išryškina vitražą, tegul ir nediduką. Kodėl pas mus šito nėra?“ Pagalvojo – ir grįžęs po kurio laiko ėmėsi.
…Dabar pagrindinę temą palikime nuošalyje ir pakalbėkime apie… muziką. Nes ji buvo ne mažiau svarbi pašnekovo gyvenimo dalis: ar ne iš čia tas linijų ritmas, spalvų sąskambiai, kompozicijos sandara dabartiniuose darbuose? Kai viskas atrodo tarsi ir paprasta, ir be galo patrauklu, lengva… Šnekantis paaiškėjo, kad Romas Šapokas ne tik garsiajame berniukų chore „Vyturėlis“ dainavo („pagavo mane jo vadovas mokyklos koridoriuje ir nuo to laiko…“). Mokėsi tuomečiame Juozo Gruodžio muzikos technikume, muzikuodavo ir mūsų mieste vykstančiuose šokiuose, ir vėliau kariuomenėje, dainavo gamyklos chore, o dirbdamas Vokietijoje taip pat grojo ansamblyje, įrašinėjo muziką… Dabar sako aktyviai nebemuzikuojantis, tačiau kas buvo – taip, matyt, ir liko tarsi neištrinamas įrašas.
Romas Šapokas sako vitražą interjere pamatęs Vokietijoje ir Belgijoje.Kitas dalykas – tapyba, menai, kurie visada žavėjo. „Savo laiku rinkau dailininkų profesionalų paveikslus, esu dalyvavęs ir aukcio-nuose… Turiu visų Marijampolės autorių darbų – Prakapo, Juodzevičiaus, Krasninkevičiaus ir kitų. Kariuomenėje teko tarnauti tuomečiame Leningrade, turėjau progos ne po kartą aplankyti muziejus. Ir Londone, kur gyvena dukra, galerijas esu apėjęs po keletą kartų. Žiūri neatsižiūrėdamas… Labai daug reiškia pamatyti originalą. Kiek buvo skaityta apie „Moną Lizą“, matyta reprodukcijų – o sustojau aš prieš tą paveikslą ir nežinau, kas pasidarė, kaip apibūdinti tą jausmą… Džiaugiuosi, kad vaikai irgi neabejingi (Šapokų sūnus gyvena Estijoje) šiems dalykams: jiems tenka daug važinėti, irgi lankosi muziejuose, pasidalijame įspūdžiais. Kur tik bebūčiau, vis į vitražus kyla akys.“
Pašnekovas sako, kad yra daugybė įdomių dalykų ir mažiausiai ko norėtų – žiūrėti per televiziją popsines laidas. „Yra daug parodų, labai daug gražių vietų. Mėgstame su žmona keliauti, nebūtinai su dideliais užmojais. Turime kelių tūkstančių knygų biblioteką (čia jau žmonos nuopelnas), skaitymas irgi visada buvo svarbus. O šie darbai, kaip aš vadinu, gyvenimo paįvairinimui. Vasarą daugiau galvoju, planuoju (dabar jau žinau, ką po šios vasaros pirmiausia darysiu), o paskui jau imuosi…“ Taip, tarsi iš nieko, o iš tiesų – iš daugybės buvusių ir visai naujų patirčių, įspūdžių, jausmų, kurie užvaldo gėrintis gyvąja gamta ar meno šedevrais ir gimsta šie trapūs, ryškūs darbai.
…Grįžtant prie vitražų: ko labiausiai, išskyrus norą, reikia pasiryžusiam įveikti pirmus barjerus? Romas Šapokas sako, kad ne tik pradžioje, bet ir visada – kantrybės. Stiklas trapus, net ir įgudusiam pasitaiko visokių dalykų, o ir šiaip ši technologija sudėtinga, procesas ilgas. Tai ne tie, senieji tradiciniai „sunkūs“ vitražai, kurie matyti bažnyčiose, rūmuose. Pašnekovas paaiškino, kad tai – vadinamasis „tiffany“ metodas, atsiradęs XIX–XX amžių sandūroje ir pavadintas jo išradėjo menininko Luiso Tifani vardu. Šie vitražai lengvesni, nes naudojamas plonas stiklas, kitoks ir atskirų dalių jungimas, bet visi vitražai iki šiol yra prabangus (ir brangus) dalykas. Kvadratinis metras vitražo kainuoja, priklausomai nuo daugelio dalykų, apie 800–900 eurų (teko skaityti – ir apie 2000). Iš plono stiklo kuriami ne tik plokšti daiktai: mėgiami lempų gaubtai, interjero puošmenos – daiktai dažnai vienetiniai.
O dabar – apie technologiją. Sukūręs eskizą meistras natūralaus dydžio detales išsikerpa iš popieriaus, perkelia ant stiklo lakšto ir darbuojasi rėžtuku. Ne tokiu, kaip mūsų seneliai pjaudavo langų stiklą, o specialiu japonišku. Kraštai apdirbami stakliukėmis, paskui apklijuojami specialia juostele (folija), visas dalis taip paruošus sujungiama lituojant. „Daug apdirbimo darbų – ir čia jau jokia kūryba: tik žiūrėk, kad „nepabėgtų“, nepraslystų. Kruopštumo reikia. Aš stiklą perku Kaune, galima užsisakyti, kad pagamintų, galėčiau įvairinti spalvas, bet tada kaina kelis kartus didesnė…“ Nors darbai skirtingi, sako vis norisi juos paįvairinti – dabar sugalvojo, kaip įrėminti su medžiu. Iš karto, nepaisant turimos įvairios patirties, nepavyko, bet – kantrybė nugali. Padarė taip, kaip buvo sumanęs – originaliai.
Kur galima pamatyti šiuos vitražus? Tie, kas lankosi grilio bare „Kampas“, be abejo, jau matė. Ten jie puošia interjerą ir teikia jaukumo. O jeigu sumanysite įsigyti šio žanro kūrinį ar nutarsite vitražą panaudoti kaip detalę kad ir kokiam mažam langeliui, prisiminkite, kad „vitražui visada reikia šviesos: keičiantis šviesai jis atgyja, gyvena“.

Nijolė LINIONIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kiekvieną dieną – ir ne po vieną

    2018-05-29
    Gegužės mėnesio renginių apžvalga Net jei bandytume visus, gegužę Lietuvos kultūros sostinėje vykusius, renginius tik išvardinti, turėtume pateikti ilgą sąrašą (vien „Kultūros sostinės dienų“ programoje – per 40 pozicijų), kuriame kiekvienai dienai tenka ne po vieną ir net ne po du. Skambėjusius, pulsavusius spalvomis ir pilnus išradingo vyksmo – ne dėl skaičiaus ar „paukščiuko“ planuose, o nuoširdžiai organizuotus. Daug jų buvo paminėta, tad šį kartą – apie tuos, kurie per tą gausą mažiau apžvelgti. Pirmiausia tai – XIX tarptautinis sakralinės muzikos festivalis „Džiūgaukim… Aleliuja“, vykęs septynias savaites: prasidėjo antrąją Šv. Velykų dieną ir pasibaigė per Sekmines (kiti etapai dar vyks). Šį kartą ...
  • Kaip iš gausybės rago ir dar daugiau…

    2018-05-29Kaip iš gausybės rago ir dar daugiau...
      Taip galėtume įvardinti šiųmetės šventės, kuri išskirtinė jau tuo, kad tai – „Kultūros sostinės dienos“ – renginių gausą. Pagal oficialią programą ji prasidėjo gegužės 26-ąją, tačiau dar gerokai prieš tai buvo gražaus vyksmo ir svečių – gal tik mažesnėse erdvėse. Pirmasis – Bergiš Gladbacho kamerinio orkestro, Lauros Latvaitytės-Zaman ir Česlovo Sasnausko choro koncertas kultūros centre. …Kai šeštadienį Poezijos parke marijampoliečius kvietėme ne tik jėgas išbandyti įvairiose atrakcijose, bet ir pagalvoti, kaip galėtų vadintis šventinis reportažas, ne kartą skambėjo žodis „džiaugsmas“, „šimtmetis“, taip pat – „Karštos Marijampolės dienos“, „Superfestivalis“, „Tai bent kermošius“… Visiems ačiū. Karščio užteko, įvairovės irgi, o apie tai, kas ...
  • Nutinka neįtikėtinų dalykų (sugrįžimas po 60 metų)

    2018-05-29Nutinka neįtikėtinų dalykų (sugrįžimas po 60 metų)
    …Jeigu kas 1958-ųjų gegužės 18 dieną tuomečio Kapsuko lėlių teatro artistų, parodžiusių pirmąjį spektaklį, būtų paklausęs, kaip jie save įsivaizduoja po… 60 metų, ne vienas būtų tik nusijuokęs. Jiems, tokiems jauniems, tiek laiko atrodė amžinybė… Bet ne tik teatre, realybėje taip pat, įvyksta stebuklų: praėjus šešiems dešimt-mečiams, tą pačią dieną (paliudyta, kad ji ir tą kartą, kaip dabar, buvusi tokia pat saulėta ir graži) grupelė tų pačių žmonių vėl žengė Marijampolės dramos teatro laiptais į jaunystės prisiminimų sūkurį. Šis renginys – Kauno valstybinio lėlių teatro jubiliejaus minėjimo svarbus akcentas: iš mūsų miesto persikėlęs (perkeltas?) į Kauną mažiesiems skirtas teatras, ilgus metus ...
  • Parodos „Miesto dienų“ išvakarėse

    2018-05-29Parodos „Miesto dienų“ išvakarėse
    Fotografo Romo Linionio paroda tokia proga ypač reikalinga. Juk šis menininkas – Marijampolės metraštininkas, jau keletą dešimtmečių fiksuoja, kaip keičiasi miestas, jo fotografijose atsispindi svarbiausi miesto įvykiai. Senosios fotografijos turi išliekamąją vertę, tai – dokumentika. Ji ir dominavo pradėjusioje veikti parodoje „Miestas visada norėjo keistis“. Fotografijose fiksuoti pastarieji keturi miesto dešimtmečiai. Šalia dokumentinių kadrų – ir šiandieniai, parodantys, kokie ryškūs pokyčiai yra įvykę. Ir dar vienas esminis suvokimas žvelgiant į eksponuojamas nuotraukas – kokie bebuvo laikai, santvarkos, galimybės, bet visada stengtasi, kad miestas būtų gražus, daug ir su skoniu tvarkytasi. Nors, pasak R. Linionio, ir jam, kaip ir kiekvienam, kartais ...
  • Ką liudija senos fotografijos? (Fotomįslė)

    2018-05-22Ką liudija senos fotografijos? (Fotomįslė)
    Savo skaitytojų vėl klausiame: koks įvykis (renginys) užfiksuotas šioje fotografijoje (ji iš vienos šeimos albumo)? Kas, kur, kada vyko? Užfiksuoti įvykiai gali būti iš viso regiono. Atsakymų lauksime savaitę el. paštu kultura@suvalkietis.lt.
  • Pasipuodeliavimas su Nomeda: svarbu nepamiršti šypsenos

    2018-05-22Pasipuodeliavimas su Nomeda: svarbu nepamiršti šypsenos
    Gegužės 26-ąją Marijampolės „Miesto dienų“ šventėje lankysis Lietuvoje garsi ir mylima keramikė Nomeda Marčėnaitė. Sveikatos ir harmonijos oazėje, kuri bus įsikūrusi Poezijos parke, Nomeda surengs marijampolietėms šiltą ir jaukią indų dekoravimo pamokėlę. Ir ne tik tai. Kūrybos valandėlė su pačia nuoširdžiausia moterimi šalyje – savotiškas terapijos seansas, harmonijos, savęs paieškos, smagūs pašnekesiai. Užsiėmimai nemokami. Tai Marijampolės savivaldybės administracijos dovana moterims. Skaitytojams pateikiame trumpą pokalbį su Nomeda apie tai, ko moterys gali tikėtis iš pasimatymo su ja. – Nomeda, kas Jus sieja su Marijampole, kad taip entuziastingai sutikote atvykti į mūsų miesto šventę ir marijampolietėms dovanoti puodeliavimo pamokėles? – Mėgstu jūsų tarmę, ji ...
  • Muziejų naktį atgyja praeities vaizdai…

    2018-05-22Muziejų naktį atgyja praeities vaizdai...
    Jau keletą metų niekas ir Marijampolėje nenustemba pakviečiamas muziejus aplankyti… naktį (ar vakare). Prie kitų Europos šalių 2005 metais prisijungusi Lietuva Tarptautinę muziejų dieną – gegužės 18-ąją – kasmet kviečia į nemokamus renginius. Didieji muziejai vilioja ne tik vertybėmis, kurios tuomet ypatingai pateikiamos, atveriami fondai, bet ir galimybe sutaupyti nemažą sumelę už bilietus… Mažesnieji stengiasi nustebinti ar pradžiuginti naujais darbais, netikėtomis akcijomis. Šiemet gegužės 19-ąją naktinėti marijampoliečius kvietė Kraštotyros ir Tauro apygardos partizanų ir tremties, memorialinis Prezidento Kazio Griniaus, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejai ir Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialas (pernai pirmą kartą prisijungęs prie akcijos ir sulaukęs daug dėmesio). Žadėta ...
  • Pasodinti medį mieste – atsakinga užduotis (Eksperto komentaras)

    2018-05-22Pasodinti medį mieste – atsakinga užduotis (Eksperto komentaras)
    Apie tinkamiausius ir atspariausius miestams medžius pasakoja Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas, biologas dendrologas, želdynų ekspertas Arvydas RUTKAUSKAS. Medžiai pasirenkami pagal galimų neigiamų kriterijų kompleksą Miestuose tinkamų sodinti medžių yra nemažai rūšių. Pasirenkant medžių rūšį reikia žinoti, kokios kenksmingos augimo sąlygos bus labiausiai juntamos, pvz., kokio intensyvumo planuojama oro ir dirvos tarša dulkėmis, išmetamosiomis automobilių dujomis, druska ar kitais pramonės teršalais. Gal bus suslėgtas dirvožemis, šaknų augimo apribojimai. Koks dirvožemio rūgštingumas, ar jis bus sausas, nederlingas, ar kaip tik – per drėgnas ir sunkus? Ar naujiems medžiams netrukdys kitų medžių, ypač vyresnių, brandžių, šaknynas, lajos užtamsinimas? Ar vieta, kurioje sodinsime, nebus labai vėjuota, ...
  • Dabarčiai ir ateičiai: džiaukimės ir saugokime

    2018-05-22Dabarčiai ir ateičiai: džiaukimės ir saugokime
    Miestų gyvenimas neįsivaizduojamas be žalumos – gėlynų, parkų, kurie jį ne tik puošia. Augmenija, kaip ir visa, kas gyva, didelę įtaką daro ir čia gyvenantiems žmonėms. Miestiečiai vis daugiau laisvalaikio praleidžia gamtoje, ypač pavasarį, kai medžiai pabunda, jų energija ypač sustiprėja. Ir natūraliosios medicinos žinovai, ir tradicinės šalininkai, ir bioterapeutai tikina, kad aplink medį susidaręs energinis laukas turi gydomąjį poveikį žmogaus organizmui, todėl kiekvienam rekomenduoja turėti savo medį, kuris skleistų gerą energiją, teiktų jėgų. Apie Marijampolės žaliuosius plotus, tvarkomų erdvių estetinį vaizdą ir jų išsaugojimą ateities kartoms papasakojo savivaldybės Aplinkotvarkos ir infrastruktūros skyriaus vedėjas Mindaugas Lelešius. Chaotiško sodinimo klaidos nekartojamos – Esame ...
  • Pirmą kartą Marijampolėje – mozaikų miniatiūros

    2018-05-15Pirmą kartą Marijampolėje – mozaikų miniatiūros
    Marijampolės kultūros centre šiuo metu veikia mūsų kraštietės, dabar gyvenančios Vilniuje, baigusios studijas Vilniaus dailės akademijoje, Aistės Kanapickaitės mozaikos miniatiūrų paroda. Šio žanro Marijampolės parodose, ko gero, dar nematėme. Mažo formato mozaikos darbuose – daugiausia žmonių veidai. Mozaika Lietuvoje – gal ir retokas žanras, tačiau pasaulyje turi senas, gilias tradicijas. Šį žanrą pamėgusi menininkė jo mokytis bei tobulintis ne kartą vyko į Italiją ir Vokietiją. Jai pasisekė patekti į geriausias mozaikos meno dirbtuves Europoje. Lietuvoje dar ne itin išpopuliarėjusi mozaika minėtose šalyse tiesiog klesti. Aistei šis menas patinka, nes jungia klasiką ir moderniąją išraišką. Ilgas techninis procesas suteikia galimybę giliau išjausti, pamąstyti. ...
  • Dovanų Kultūros sostinei daugėja…

    2018-05-15Dovanų Kultūros sostinei daugėja...
    Šį kartą – Beatričės Kleizaitės-Vasaris dovana: 417-asis eksponatas jos vardu pavadintai galerijai. Tai iš Marijampolės kilusio garsaus skulptoriaus Vytauto Kašubos „Rūpintojėlis“, jo žmonos Aleksandros padovanotas ir mecenatės rūpesčiu išlietas iš bronzos (buvo sukurtas iš gipso). „Negali tokiais ypatingais metais nedovanoti, – sakė ponia Beatričė, atvykusi į skulptūros pristatymą marijampoliečiams. – Balandis – Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, mėnuo, tegul dabar ją saugo ir šis „Rūpintojėlis“. Jis ilgai keliavo, kol atsidūrė čia: pats Kašuba darbų nepardavinėjo, tik dovanodavo“. Lietuvoje yra apie 300 šio autoriaus kūrinių, visi jie padovanoti. Tai buvo įdomi ir labai turininga popietė. Kaip sakė renginio kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė, ...
  • Smetoninė Lietuva Juliaus Miežlaiškio fotografijose

    2018-05-15Smetoninė Lietuva Juliaus Miežlaiškio fotografijose
    Kultūros centro pirmajame aukšte veikia šiandien primiršto mūsų kraštiečio (gimė 1908 m. Marijampolės apskrities Netičkampio kaime vidutinio ūkininko šeimoje), tarpukario fotografo Juliaus Miežlaiškio paroda „Vyčiai“. Projekto sumanytojas ir įgyvendintojas – fotografas, žurnalistas ir leidėjas Valentinas Juraitis. Kaip jis sakė atidarant parodą, tai – kolektyvinis darbas: turimais archyvais bei originalais pasidalijo Juliaus Miežlaiškio sūnus Zenonas, Antanas Martinionis, buvo daugiau padėjusių žmonių bei parėmusių organizacijų, finansavo Lietuvos kultūros taryba. V. Juraitis seniai domisi kraštiečio asmenybe ir darbais. „Julius Miežlaiškis – vienas produktyviausių ir kūrybingiausių tarpukario metraštininkų, fotožurnalistų. Fotografu tapo tarnaudamas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, buvo aviacijos puskarininkis, pilotas, radiotechnikas, aktyvus „Kario“ žurnalo bendradarbis. Deja, ...
  • Atsakingas požiūris į gamtą būtinas ne tik Žemės dieną

    2018-05-15
    Augant vartojimui, o prie to daug prisideda reklama, buitinių atliekų kiekiai didėja kasmet labai sparčiai. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingai, bet vidutiniškai Lietuvoje į sąvartynus kasmet išvežama apie 3 mln. tonų mišrių atliekų. Vienas šalies gyventojas kasdien vidutiniškai išmeta po 1 kg atliekų. Bet kuri žmogaus veikla yra susijusi su atliekų susidarymu. Šiukšlės kraunamos sąvartynuose. Netvarkingas sąvartynas skleidžia dulkes, smarvę, jame veisiasi pavojingų ligų platintojai – žiurkės, pelės, musės. Skaidantis organinėms atliekoms, susidaro puvimo dujos. Jos gali užsidegti ir netgi sukelti sprogimus. Degančios šiukšlės teršia orą, kelia gaisrų pavojų. Lietus išplauna iš sąvartynų kenksmingas medžiagas, kurios sunkiasi į dirvožemį ir požeminius vandenis. ...
  • Mokymasis turėtų būti dialogiškas ir tyrinėjantis (Eksperto komentaras)

    2018-05-15Mokymasis turėtų būti dialogiškas ir tyrinėjantis (Eksperto komentaras)
    Mintimis dalijasi Lietuvos edukologijos universiteto Edukacinių tyrimų instituto direktorė, Ugdymo pagrindų katedros profesorė dr. Daiva JAKAVONYTĖ-STAŠKUVIENĖ. Darnaus vystymosi, kuriame vienu iš komponentų yra aplinkosauginis ugdymas, kontekstą nusako Geros mokyklos koncepcija (2015). Šiame dokumente teigiama, jog šiuolaikiniame pasaulyje žmogus atlieka daug vaidmenų, kurie dažnais atvejais yra netgi prieštaringi. Pabrėžiamos asmens savybės, tokios kaip atvirumas, komunikabilumas, lankstumas, adaptyvumas, tačiau ne mažiau svarbus tapatybės, vertybinio stuburo ir asmeninės gyvenimo prasmės susikūrimas. Tad ypač aktualus tampa asmenybės vertybinės orientacijos ugdymas – socialinis, pilietinis, dorinis asmens brandinimas. Visa tai turi įtakos numatant tinkamą šiems laikams ugdymo viziją. Asmenybės vertybinis ugdymo pagrindas yra esminis, mano nuomone, net ...
  • Mokyti saugoti gamtą nuo mažens

    2018-05-15Mokyti saugoti gamtą nuo mažens
    Kad žmogaus veikla daro įtaką aplinkos pokyčiams, o tai veikia gyvąją gamtą ir žmonių sveikatą, turbūt nereikia daug aiškinti, daugelis tai žino ir suvokia. Kitas klausimas, ar elgiasi taip, kad tas neigiamas poveikis aplinkai būtų mažinamas, ar žino, kokiais būdais ir priemonėmis tai daryti? Teisingus vartojimo įpročius geriausia diegti jauname amžiuje, dar mokykloje. Aplinkosaugos temos yra ir ugdymo programose, ir neformalioje veikloje. Aplinkosauginį ugdymą mokyklose vykdo ir pradinių klasių mokytojos, ir klasių auklėtojos, ir kiti pedagogai. Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje su vyresnių klasių mokiniais gamtosaugines temas nagrinėja chemijos ir biologijos mokytoja Laima Žakienė, taip pat biologijos ir technologijų mokytoja Rita ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.