Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Noriu įsilieti į Marijampolės turiningą kūrybinę erdvę“

Gegužės 24-ąją susigiminiavusių miestų koncerte Marijampolėje kartu su Bergiš Gladbacho miesto (Vokietija) kameriniu orkestru ir Marijampolės Česlovo Sasnausko choru dainavusi kraštietė operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman (Lietuva, Vokietija) marijampoliečiams vėl ruošiasi padovanoti koncertą. Ir ne tik koncertą. Šiais metais įkurtas L. Latvaitytės-Zaman labdaros ir paramos fondas siekia surinkti lėšų nupirkti Marijampolės kultūros centrui fortepijoną.
Apie operos solistės karjerą ir gyvenimą Vokietijoje, apie gimtojo krašto ilgesį ir meilę jam, apie planus ir kalbamės su Laura.

Gladbacho miesto (Vokietija) kameriniu orkestru ir Marijampolės Česlovo Sasnausko choru dainavusi kraštietė operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman.– Laura, kasmet sulaukiame Tavo koncerto Marijampolėje. Ar Tau smagu sugrįžti į gimtinę, ar nebūna sudėtinga suderinti koncertų tvarkaraščius ten, Vokietijoje, ir čia?
– Šie metai ypatingi! Kultūros sostinės statusas Marijampolės intelektualaus gyvenimo rutiną įsuko į spalvingą, turiningą kultūrinį sūkurį. Atstovauti Marijampolei, kaip Lietuvos kultūros sostinei, ir tapti kultūros ambasadore man buvo didelė garbė.
Jau treti metai esu kviečiama sugrįžti… Jaučiuosi laukiama, tad stengiuosi kasmet kalendoriuje palikti ypatingą intervalą, kuriame tilptų „kelionė namo“ ir koncertas pačiai nuoširdžiausiai publikai.
– Ar lengvai priėmei pasiūlymą koncertuoti su Bergiš Gladbacho kameriniu orkestru? Kaip jauteisi dainuodama kartu su orkestru, o ne viena? Kuo praturtino Tave šis kitoks pasirodymas?
– Bendradarbiavimas su Bergiš Gladbacho kameriniu orkestru ir jo vadovu dirigentu ir pianistu Romanu Saliutovu (Roman Salyutov) paliko muzikaliai malonų spaudą kūrybinėje biografijoje ir atviras galimybes ateities darbams. Ypatingu meniniu profesionalumu pradžiugino ir sužavėjo Česlovo Sasnausko kamerinis choras ir jo vadovas Mindaugas Radzevičius, mūsų bendram projektui – koncertui suteikęs gilesnę, sakralinę prasmę. Visuomet labai įdomu dirbti didesnio masto projektuose, kuriuose dalyvauja orkestras, choras ir solistai. Gausus kolektyvas sukelia daugiau šurmulio, daugiau kūrybinės įvairovės ir prasmės, taip pat, mano įsitikinimu, daugiau džiaugsmo žiūrovui.
Šių metų koncerte atlikau soprano solo V. A. Mocarto (W. A. Mozart) „Missa brevis D-Dur“. Dirigento R. Saliutovo prašymu paruošiau ir keletą R. Šuberto (R. Schubert) dainų. Keturios kuklios dainos, penkiolika minučių scenoje. Nuoširdžiai prisipažinsiu, nesitikėjau tokios teigiamos žiūrovų reakcijos… Kodėl?…Vokiškos dainos – „Lied“ žanras nėra paprastas ir lengvas klausytojui pirmiausia dėl kalbos barjero, taip pat ir dėl autoriaus filosofinio mąstymo kompozicijoje. R. Šuberto dainų muzikiniame audinyje apstu simbolikos, taip autorius siekia perteikti poetinę mintį.
Ne kiekviename koncerte „Lied“ žanru lengva įtikinti Vokietijos melomanus, nors iš čia šio žanro tradicija yra kilusi ir itin puoselėjama. Aš likau sužavėta Marijampolės publika!
– Kaip manai, ar mūsų mieste sudarytos geros sąlygos klestėti menams, kultūrai?
– Kultūrinė terpė mūsų krašte, mano manymu, buvo visuomet gaji ir derlinga. Bereikia apsidairyti, kiek rašytojų, muzikų, menininkų, politikų ir iškilių žmonių ši žemė yra išauginusi.
Atsigręžusi į savo asmeninę patirtį galiu teigti: man, muzikaliam ir meniškam vaikui, Marijampolėje augti ir lavintis buvo sudarytos visos sąlygos.
Marijampolės muzikos mo-kykloje fortepijonu groti pradėjau šešerių metų. Esu labai dėkinga mokytojams Sidonai ir Broniui Kaubriams, kurie kiekvienam vaikui sugebėdavo atverti duris ir langus į muzikos meno pasaulį, reikėjo tik norėti matyti ir išgirsti. Beje, mokytojai Kaubriai lankosi visuose mano koncertuose, įskaitant ir pirmąjį pačios organizuotą kūrybos vakarą Vilniaus paveikslų galerijoje. Jie domisi, seka mano kūrybinę veiklą. Sulaukiu ne tik pagyrų, bet ir kritikos, esu labai jiems už tai dėkinga.
Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje, kur aš mokiausi, veikė lėlių teatras, kūrybiškai puoselėjamas mokytojos G. Šalaševičienės, jame vaidinti aš pradėjau dar darželyje. Ji parodė man M. K. Čurlionį – jo muziką, tapybą. Prisimenu mokytoją G. Šalaševičienę lietuvybės puoselėtojos rolėje. Atgimimo laikotarpiu Liudvinave ji buvo subūrusi etnografinį moterų ansamblį, kuriame dainavo mano mama, dažnai repeticijose dalyvaudavau ir aš… Iš mokytojos sklidusią šviesą jaučiu iki šiol, nepaisant, kad materialiame gyvenime šios asmenybės jau nebėra…
Į raiškiojo skaitymo konkursus, vykusius tuo metu Marijampolės centrinėje bibliotekoje, ruošėmės kartu su lietuvių kalbos mokytoja Zita Krukoniene. Mane žavėjo pokalbiai su šiuo žmogumi ir teksto dramaturgijos analizės. Kalbėdavome apie meną, kultūrą, istoriją, gana dažnai apie mano pačios rašytus tekstus, ji skatino skaityti, reikštis, analizuoti ir kurti.
Į Dainų dainelės konkursą ruošė mokytoja Irma Stražnickaitė, mums pavyko pasiekti net televizinį turą!
Dainų ir šokių šventė prie Orijos ežero atmintyje liko kaip didelė lietuviška geros nuotaikos puota, vykusi kiekvienais metais!
Autorinės dainos konkursas, organizuotas radijo stoties „Kapsai“, Marijampolės dramos teatre buvo puikus savęs, kaip savarankiško menininko, individualybės išbandymas.
Labai daug visko vyko Marijampolėje ir jos apylinkėse, reikėjo tik visur suspėti…
Manau, kad menas ir kultūra klesti tol, kol yra poreikis, kol yra žmonių, tikinčių, jog tai – pagrindas tautos egzistencijai, vienintelis būdas išauginti pilietišką, sveiką jaunąją kartą.
Sugrįžusi į Marijampolę kaskart gėriuosi naujomis kūrybinėmis erdvėmis ir projektais, muziejais, galerijomis, festivaliais. Reikėtų nepamiršti, kad užkulisiuose dirba labai daug kultūra tikinčių ir jai atsidavusių žmonių. Tokių žiburių Marijampolėje yra daug.
– Kokie Tavo planai ateičiai?
– Rugsėjį vėl grįžtu į Lietuvą. Jaučiu poreikį prisidėti prie kultūros puoselėjimo Marijampolėje. Šiais metais įsteigiau savo vardo paramos ir labdaros fondą, kurio tikslas – finansiškai remti aukštąją muzikinę kultūrą Marijampolėje. Labai džiaugiuosi, kad palaikymo ir finansinės pagalbos sulaukiau iš šeimos. Fondo steigiamasis koncertas įvyks rugsėjo 15 dieną 17 valandą Marijampolės kultūros centre.
Pirmasis fondo projektas skirtas Marijampolės kultūros centrui, siekiame įsigyti koncertinį fortepijoną, nes dabar esantis instrumentas tiesiog neatitinka salės poreikių. Tolimesnę fondo veiklą norėčiau nukreipti į talentingą jaunąją kartą ir Marijampolės meno mokyklos auklėtinius.
Tikriausiai prireiks kelerių metų, kol pavyks organizuojamų koncertų metu įgyvendinti pirmą užsibrėžtą tikslą, tačiau labai viliuosi savo darbu ir savo balsu bent šiek tiek įsilieti į Marijampolės turiningą kūrybinę erdvę.
– Ačiū už nuoširdų pokalbį. Didelės sėkmės. Lauksime Tavęs rugsėjį Marijampolėje.

Loreta TUMELIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.