Lapkričio pabaigoje sukaks 30 metų, kai Marijampolės Česlovo Sasnausko choras ėmė vadintis garbingu šio kompozitoriaus vardu (choras susikūrė anksčiau). Ne kartą jo vadovas Mindaugas Radzevičius ir patys choristai yra pabrėžę, kad tai buvo ir tebėra ne tik garbė, kurią reikia pateisinti, bet ir niekur nerašytas įsipareigojimas kompozitoriui, savo gyvenime tiek daug nuveikusiam lietuviškos profesionaliosios muzikos labui. Ją kuriant, propaguojant, rūpinantis liaudies muzikos lobiais, dirbant keliomis kryptimis… Likimas buvo dosnus darbštumo ir talento, tačiau pagailėjo laiko: Č. Sasnauskas nesulaukė nė penkiasdešimties. O savo tikslą – tapti profesionaliu muziku – pasiekė vėlokai, Peterburgo konservatoriją baigė 1898 metais, jau turėdamas daug praktinės patirties. Nesiliovė tobulintis ir vėliau.
„Tiesiog negali atsistebėti, kaip žmogus per sąlygiškai trumpą laiką tiek daug padarė. Vien įvairių žanrų kūrinių kiek, o buvo dar daugybė kitų darbų. 
Daug dalykų aktualu ir šiandien – aš jau nekalbu apie tokias visiems žinomas dainas, kaip „Kur bėga Šešupė“ ar „Karvelėli mėlynasis“, giesmes… Pusę savo gyvenimo jis praleido Peterburge, beveik dvidešimt metų vargonavo ir vadovavo chorui Šv. Kotrynos bazilikoje miesto centre. Todėl mes jau senokai puoselėjome viltį būtent čia atlikti jo vieną geriausių stambiųjų kūrinių – „Requiem“, kurį pats kompozitorius skyrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui. Šį kūrinį esame atlikę ne kartą, o šiais, jubiliejiniais ne tik mums, bet ir Lietuvai, metais misiją įvykdėme.
Tai buvo ypatingas jausmas: stovėti ir giedoti po skliautais bažnyčios, kurioje tiek laiko skambėjo paties Sasnausko balsas, kur jis vargonavo, kur sėmėsi įkvėpimo kurti…“
Choro administratorė Birutė Kuznecovienė sako, kad nebuvo lengva nuvykti į Sankt Peterburgą (beje, lietuvių bendruomenėje skamba ir Petrapilio vardas), turint tikslą dar ir koncertuoti. Vizos, derinimai, kiti biurokratiniai dalykai atėmė daug laiko, tačiau padedant Lietuvos konsulatui buvo mezgami ryšiai, tariamasi – ir tikslas pasiektas.
Bažnyčioje, kur daug metų dirbo Č. Sasnauskas, nuskambėjo marijampoliečių atliekamas jo „Requiem“, antroje koncerto dalyje skambėjo mažesni kūriniai, o pabaigoje – „Marija, Marija“…
Pašnekovė pasidžiaugė, kad kultūros renginių persotintame mieste jų koncertas sulaukė dėmesio, informacija apie tai buvo plačiai paskleista, o klausytojai priėmė labai šiltai. Tai didelis konsulato darbuotojų ir Generalinio konsulo Dainiaus Numgaudžio indėlis. Sveikindamas į koncertą susirinkusius klausytojus jis pažymėjo, kad šis įvykis – išskirtinis, šventė sielai, nes po bazilikos skliautais skambės kūrinys neeilinio žmogaus, vieno pirmųjų Lietuvos kompozitorių, kuris šiai bažnyčiai atidavė beveik du dešimtmečius… XIX a. pabaigoje Peterburgas buvo svarbus lietuviams, siekiantiems išsilavinimo, čia mokėsi daug būsimų šviesuolių, lietuvybės puoselėtojų, kūrėjų.
Marijampoliečiai aplankė Palaimintojo Teofilio Matulionio statytą bažnyčią (čia įrengta jam skirta koplytėlė), susipažino su šiandien pasikeitusiu, bet žavesio nepraradusiu miestu ir jo įžymybėmis.
Trisdešimtmečiui skirtą koncertą marijampoliečiai išgirs (veikiausiai lapkritį), tačiau Česlovo Sasnausko choro dalyviai mano, kad didžioji šventė jau įvyko.
Nijolė LINIONIENĖ
Artūro JONAUSKO nuotraukos
