Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Fizinį smurtą šeimoje dažniausiai patiria moterys

2015 m. šalyje buvo pradėti daugiau nei 10 tūkst. ikiteisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Tarp nukentėjusiųjų – 79,3 proc. moterų ir 14,5 proc. vyrų. Tarp įtariamų smurtautojų moterų buvo 7 proc., vyrų – 92 proc. Statistika rodo, kad moterys sudaro absoliučią nukentėjusiųjų daugumą, tad yra pagrindo kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje lyties pagrindu.
Paradoksas, kad nors žmonės sutinka, jog moterims reikalinga pagalba, bet ne vienas mano, kad jos pačios kaltos dėl patirto smurto. Taip pat dažnai galvojama, kad moteris gali palikti smurtautoją, jei tik iš tiesų to norėtų. Vis dėlto pamirštama, kad moterys dėl to rizikuoja savo ar/ir vaikų sveikata, saugumu, dažnai neturi ekonominių resursų pradėti savarankišką gyvenimą. Dažna moteris net ir po skyrybų susiduria su partnerio persekiojimu.

Adolfina Blauzdžiūnienė nuo 1991 m. savanoriškai ir neatlygintinai gelbsti moteris, patekusias į bėdą.Dirba jau daug metų
Marijampolės apskrities moters veiklos centro (MVC) vadovė Adolfina Blauzdžiūnienė, galima sakyti, yra labai arti tų moterų, kurios patiria smurtą šeimoje. Šis centras, be visos kitos pagalbos moterims, kurios neteko darbo, artimojo ar pan., teikia pagalbą ir smurto aukoms. MVC atlieka Specializuoto pagalbos centro funkcijas Marijampolės apskrityje. Nuo šių metų sausio 1 d. šiame centre gavo pagalbą 335 smurtą artimoje aplinkoje patyrę žmonės.
„Nuo 1997 metų visą laiką nemokamai dirbu su smurto aukomis. Kai 2011 m. įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, teikėme paraiškas, laimėjome, gavome finansavimą ir dirbame su smurto aukomis. Gavome specializuoto pagalbos centro statusą.“
Apžvelgus tuos metus atrodo, jog statistiškai smurto atvejų daugėja, bet manoma, kad taip yra todėl, jog moterys pasidarė drąsesnės. Kaip pasakojo centro vadovė, ir policija priversta imtis priemonių, o anksčiau tai buvo labai sudėtinga, iš policijos tekdavo išgirsti: „Mes nieko negalime“. „Įstatymą priėmė, o lėšų papildomai policijai neskyrė, – sako A. Blauzdžiūnienė. – Praėjusią savaitę buvo specializuotų centrų mokymai, kalbėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis, žadėjo padidinti ir mums finansavimą. Gal mes galėsime daugiau į vietą nuvažiuoti, nes dabar kurui labai stinga lėšų, o aukos, būna, kad neturi Vykdomos įvairios socialinės kampanijos, siekiant paskatinti smurto aukas netylėti.galimybių ar lėšų iš kaimų atvykti. Taip pat pagal dabar turimą finansavimą mūsų konsultantės psichologė ir juristė gali dirbti tik 3–4 val. per dieną.“

Pasiūloma teisininko ir psichologo pagalba
Šalyje yra įsteigta 17 specializuotų pagalbos centrų, kurie suteikia pagalbą smurto aukoms. Marijampolės centras kasdien iš visų apskrities savivaldybių gauna pranešimus apie visus užfiksuotus smurto atvejus. Konsultantė teisininkė suveda duomenis į žurnalą: apie įvykius, kas nukentėjo, nuo ko nukentėjo ir pan. Paskui išskirsto duomenis trims konsultantams pagal savivaldybes, o šie susisiekia su smurto aukomis, jei reikia, susiranda ir jų telefonus, klausia, kokios pagalbos reikia, pasiūlo teisininko, psichologo konsultacijas. Aukos pildo klausimyną, ar priklauso nuo smurtautojo, kokio pobūdžio buvo smurtas, kiek vaikų turi ir pan.
„Informuojame apie teisines paslaugas, laikinąsias apsaugos priemones, paaiškiname, kas laukia smurtautojo, o kas jos. Jei šeimoje yra vaikų, pranešama vaikų teisių apsaugos specialistams. Moteriai pasiūloma teisininko ar psichologo pagalba, susisiekiama pakartotinai mažiausiai tris kartus, domimasi, kuo baigėsi byla“, – pasakojo A. Blauzdžiūnienė.
Per dieną Marijampolės apskrityje užfiksuojama vidutiniškai po du pranešimus. Pagalbos centro specialistės pildo daug ataskaitų, surašo, kokia pagalba suteikta. Paprastai visos aukos jos neatsisako. Situacija tokia, kad darbuotojoms tenka informuoti aukas, ką jos turi toliau daryti, supažindina jas su įstatymu, nes dauguma nežino. Pranešama, kad smurtautojas bus atskirtas nuo šeimos, o neretai ir smurtautojai nežino, kas jų laukia.

Specializuoto pagalbos centro darbuotojos nenori rodyti veidų, kad neprisišauktų kokio nubausto smurtautojo keršto.Reikia pagalbos ir vyrams
A. Blauzdžiūnienė, turinti ilgametę darbo šioje srityje patirtį, sako, kad Lietuvoje vis dėlto daugiau smurtaujama, nei kitose ES valstybėse.
Vienoje konferencijoje lektorius norvegas sakė, jog jų šalyje jau 40 metų galioja priešsmurtinis įstatymas, bet smurto atvejų nesumažėjo.
„Ne tik pas mus, bet ir ten, kur aukštas pragyvenimo lygis, labiau išsivysčiusiose šalyse irgi daug smurto šeimose. Gal todėl, kad vyras yra karys, turi būti jo viršus. Tie patys norvegai įspėja, kad pas juos smurtaujama prieš kitatautes žmonas. Norvegas parsiveža žmoną iš Rumunijos, Turkijos ar Bulgarijos, ji būna paprastai su vaikais. Vyras tampa didvyriu, nes išgelbėjo juos visus nuo skurdo, paskui užrakina žmoną namuose, ji tampa tarnaite. Kadangi įstatymų neišmano, kalbos paprastai nemoka, negali ištrūkti. O vyrai randa būdų prispausti žmoną.“
Krizių aukų namuose Europoje daugiausia gyvena kitatautės.
Vis dėlto daugėja ir smurto prieš vyrus, apie 24 proc. užfiksuojama tokio smurto, kurio paprastai imasi feministės (yra apie 100 feminizmo rūšių). Taigi vis daugiau reikia ir vyrų krizių centrų.
„Marijampolėje esu įkūrusi vyrų krizių centrą, per mėnesį apsilanko apie 50 vyrų. Čia jiems organizuojame elgesio keitimo programas, kurias lankyti priteisė teismas. Priešingu atveju smurtautojams gresia kalėjimas.“
Prieš 6 metus Moters veiklos centras dalyvavo bendrame kelių šalių projekte – danų specialistai buvo atvažiavę, apmokė ir įkūrė šalyje 5 vyrų centrus. Juose tenka dirbti su smurtautojais, mokyti juos, kaip susivaldyti, nuslopinti impulsą smurtauti. „Sunkiausia juos priversti suvokti, kad negalioja pasiteisinimas „pačios prisiprašė“. Danų specialistai apmokė mus, kaip vesti smurtautojų elgesio keitimo programą. Ten tokia trunka 1,5 metų, o pas mus 3 mėnesius: 15 susitikimų po 2,5 val. Dirba psichologai, bet ir aš pati vedu, esu apmokyta.“

Marijampolės apskrities moters veiklos centras ruošia projektus ir veiklas vykdo gaudamas projektinį finansavimą.Psichologinis smurtas ne mažiau baisus
A. Blauzdžiūnienė pasakojo, kad pas mus nuvertinamas psichologinis smurtas. „Viena lektorė amerikietė pabrėžė, koks geras pas mus įstatymas, nes jame įvardintas ir psichologinis smurtas. Ji sakė: „Pas mus to nėra, nes teisininkai per silpni tokį smurtą atpažinti ir įvertinti“. Tiesa, psichologinį smurtą sunkiau įrodyti, bet tikrai nėra neįmanoma“, – sakė A. Blauzdžiūnienė.
Apie psichologinį smurtą gali paliudyti šeimos nariai, kiti giminės arba kaimynai. Tiesa, centras turėjo klienčių, kurios po 20–30 metų kentė psichologinį vyro smurtą. „Būna, kad teisininkai to nepriima kaip fakto, nesiima bylos, nors suaugusios dukros jau galėtų liudyti. Jie įtaria, jog žmona nori apkalbėti vyrą ir užvaldyti bendrą turtą“, – stebisi moteris.
Fizinis smurtas dažniausiai kyla išgėrus, neretai ir iš pavydo. Vyrui, pavyzdžiui, pasirodė, kad žmona vakarėlyje maivėsi prieš visus, taigi sulaužė jai nosį. Nesakė nieko, nes ši galėtų supykti, bet iš karto kirto į veidą… Tenka pripažinti, pasak A. Blauzdžiūnienės, kad lietuviai nemoka bendrauti, kalbėtis. Dažnai smurtinės situacijos kyla dėl nesusikalbėjimo.

Smurtaujama ne tik skurdžiau gyvenančiose šeimose.Rengiami elgesio keitimo kursai
Pasitaikė vyrų bandymų išsipirkti nuo elgesio keitimo kursų, atneša dovanų, kad pasirašytų, jog lankė visus kursus. Beveik visi pradžioje neigia problemas, tik paskui išmoksta, kad galima pasikalbėti, išsiaiškinti be muštynių. Po kokio penkto apsilankymo kursuose pakeičia nuomonę, jau nelaiko visų kaltais ir kvailais – ir policijos, ir teismų, ir moterų, ir psichologų… Galiausiai pramoksta suvaldyti stresą, pyktį.
A. Blauzdžiūnienė ir įkalinimo įstaigose yra vedusi elgesio keitimo programą. Daugiausia tokių atvejų, kai sutuoktiniai kartu geria ir prasideda smurtavimas. Moterys daugiausia kalėjime sėdi dėl smurtautojo nužudymo besiginant. Būna kentusios po 20 metų ir daugiau, o galiausiai stveria, kas papuola po ranka, ir ginasi. „JAV tokiu atveju pripažįsta savigyną, o pas mus, deja, ne visada. Praktikos daugelyje sričių stinga. Štai pas mus dar vykdomos akistatos aukos su smurtautoju, užsieniečiai akis išpučia išgirdę tokius dalykus. Įstatymas įpareigoja auką ir smurtautoją gyventi atskirai, nesimatyti, o tyrėjas, būna, sukviečia kartu arba net apgauna auką, paskiria susitikimą vos 20 min. skirtumu ir jie susitinka koridoriuose. Kai kurie specialistai nesupranta, kokią žalą smurto aukai daro tokie susitikimai. Yra tekę išgirsti auką sakant: „Geriau jau būčiau nesikreipusi“… Tai blogiausias įmanomas variantas.“

Įprastai daugiau smurtauja vyrai, bet pastaraisiais metais auga ir nuo moterų smurto kenčiančių vyrų skaičius.Įstatymą teko daug tobulinti
Dažniausiai smurtas kyla išgėrus, o neretai geria abu sutuoktiniai.Tiesa, institucijų ir pareigūnų praktika pamažu tobulėja. Taip pat ilgai buvo tobulinamas, ruošiamas ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas.
„Nuo 2001 m. įvairios ministerijos vis kviesdavosi mus, visuomenininkus, padėjome kurti įstatymą, siūlydavome savo pastabas. Pradiniame variante jis turėjo būti lyties pagrindu – prieš moteris, bet galiausiai Seime viską apvertė. Ilgai užtruko pasiruošimas, bet pagaliau įstatymas buvo priimtas. Atsimenu, kad jį priimti paskatino Prezidentė. 2011 m. ji tradiciškai prieš Moters dieną sukvietė moterų organizacijų atstoves. Ten lygių galimybių kontrolierė pasiguodė, kad vis dar nėra įstatymo prieš smurtą šeimoje. Prezidentė sureagavo, paskubino jo priėmimą“, – prisiminimais dalijosi A. Blauzdžiūnienė.
Aišku, įstatymą pradžioje teko daug taisyti, o policijai priskirtoms funkcijoms nenumatyta lėšų, bet pamažu viskas tvarkosi. „Seniai dirbu šitoje veikloje, daug kartų keitėsi valdžia, vis iš naujo tekdavo aiškinti tą patį, kad būtinas antismurtinis įstatymas, įtikinėti, kad ne gražesni šaligatviai daro žmones laimingesnius, o būtent operatyvi ir kvalifikuota pagalba bėdoje“, – sako moteris.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...