Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Tarp pilkų debesų“ – mūsų praeitis ir dabartis

Lietuvoje, ne išimtis ir Marijampolė, šiuo metu rodomas amerikiečių režisieriaus ir prodiuserio (JAV lietuvio) Mariaus Markevičiaus sukurtas filmas pagal rašytojos, taip pat Amerikos lietuvės Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“. Šis jautrią tremties temą palietęs kino kūrinys sulaukė neįtikėtino populiarumo. Štai Marijampolės „Spindulio“ kino teatre rodytas dvi savaites, o salė – perpildyta, atėjus prieš seansą bilieto nebuvo įmanoma gauti – žiūrovams reikėjo juo pasirūpinti iš anksto.

Patriotizmas tarsi sklando tarp mūsų…
Vaida (viduryje) sako, jog sunkiausia filmuojantis jai buvo dešimtis kartų atlikti tuos pačius veiksmus.Filmas „Tarp pilkų debesų“ jau tapo reiškiniu ir Lietuvoje, ir daug platesniu mastu, kaip ir to paties pavadinimo R. Šepetys knyga, JAV tapusi „New York Times“ bestseleriu. Knygoje ir filme vaizduojamos Stalino represijos XX a. antrojoje pusėje, pasakojamas iš Lietuvos į Sibirą kartu su mama ir jaunesniuoju broliu ištremtos Linos gyvenimas. Romanas išverstas į daugiau nei 27 kalbas, visame pasaulyje jo parduota per milijoną kopijų egzempliorių.
Veiksmas prasideda Kaune, 1941-aisiais. Penkiolikametė Lina Vilkaitė svajoja studijuoti dailę, atostogauti prie jūros ir nueiti į pasimatymą su patinkančiu vaikinu.

Tačiau birželio 14-osios naktį visas svajones ranka nubraukia stiprūs sovietų kariškių smūgiai į duris. Lina kartu su jaunesniu broliu ir mama įgrūdami į gyvulinį traukinio vagoną ir ištremiami į Sibirą, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, kelyje ir tremtyje patiria daugybę sunkumų, vis dėlto nesulaužiusių jų asmenybių.
Romanas galbūt labiau daugiaplanis, dar subtiliau, negu filme atskleidžiamas žmogiškųjų savybių išlikimo klausimas pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Atsiskleidžia tai ir filme – galbūt šiek tiek tiesmukiškiau; kino kūrinys labiau apeliuoja į žiūrovų emocijas ir tai nėra blogai – priminti, sukrėsti, išgyventi. Pagaliau suvokti, ką tautai reiškė ir tebereiškia patirtas genocidas, kai buvo susidorojama kone su visa inteligentija.
Žvelgiant į šią kino juostą iš istorinės perspektyvos – ji atrodo itin vertinga, prasminga. Pamąstyti, kaip mums atsiliepia įvykdytas genocidas ne teoriškai, o išgyvenant. Stabtelėti ties tikromis vertybėmis. Ar įvertiname, ką turime dabar?
Galbūt nesusitelkiame ties ėjimu į priekį, šviesesnės ateities siekimu visai šaliai. Nors tokia tendencija ir yra, ypač tarp plačiau mąstančių žmonių, intelektualaus jaunimo, vis dėlto daug kur dar tiesiog kovojama dėl pozicijos politikoje, ginčijamasi, politikuojama – vieningos krypties kaip ir nėra. Kad prabustų protas, galbūt reikia sukrėtimų, emocijų, atsigręžimo atgal – koks yra ir šis kūrinys. Pagaliau jo paskirtis – ir užjausti patyrusius tremties įvykius, neužmiršti, kad daugelis savo žmogiškųjų savybių ne tik neprarado, bet ir jas ugdė tokiomis sąlygomis.
Žvelgiant į filmą kaip į meno kūrinį, jis labiau atitinka masinės auditorijos poreikį, tačiau toks, regis, ir buvo kūrėjų sumanymas – ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui parodyti sukrečiančius įvykius, kurie yra mūsų istorijos dalis. Vis dėlto pastarųjų metų lėkštoko, net vulgaroko lietuviško kino kontekste jis išsiskiria ir vertybėmis, ir kokybe. Vaidinantis užsienio ir lietuvių aktorių tandemas savo darbą atliko, ypač puikus pagrindinės herojės Linos Vilkaitės vaidmens atlikėjos Bel Pauli (Bel Powley) darbas.
Labiausiai džiugu, kad filmas pritraukia tokį kiekį žiūrovų. Vadinasi, nesame abejingi nei savo istorijai, nei dabarčiai – kitaip nerūpėtų ir tai, kas patirta. Patriotizmas apskritai šiuo metu atrodo tarsi sklandytų ore tarp mūsų. Tai juntama ir iš žiūrovų gausybės, nusiteikimo.
Filmavimo aikštelėje –
ir marijampolietė
Nuotraukoje, kaip ir kino ekrane, buvo tamsus, taigi ne visiems pavyko pamatyti ir įžiūrėti Vaidos veidą (2-oje eilėje pirma iš dešinės).Marijampolietė Vaida Jaškevičiūtė pamatyti šio filmo taip pat grūdosi su minia žmonių. Laukti atslūgsiančio ažiotažo buvo nekantru – ne tik magėjo išvysti knygoje perskaitytos istorijos ekranizaciją, bet ir kino ekrane pamatyti save – Vaida filmavosi masinėse „Tarp pilkų debesų“ scenose. Nors nežinantys, kuriuo filmo metu mergina pasirodė ekrane, jos tikriausiai nematė, Vaida sako, jog ne tai svarbiausia. Kur kas reikšmingiau jai buvo filmuojantis įgyta patirtis, leidusi ne tik įsivaizduoti, suprasti knygoje ir filme pasakojamos istorijos prasmę ir svarbą, bet ir tiesiogiai prie jos prisiliesti, pajausti, ką išgyveno į Sibirą tremiami lietuviai, apie kuriuos ir yra „Tarp pilkų debesų“ istorija.
Romaną „Tarp pilkų debesų“ Vaida perskaitė vos tik knyga pasirodė prekyboje. Mergina sako, kad istorija ją „užkabino“ ir sudomino ne tik dėl pasakojimo stiliaus ir jo aktualumo, bet ir dėl to, kad jos seneliai kadaise taip pat buvo ištremti į Sibirą. Tiesa, filmavimo aikštelėje ji atsirado ne dėl to. Tai nutiko netikėtai ir neplanuotai.
− Draugai, kurie laisvalaikiu filmuodavosi masinėse įvairių filmų scenose, dažnai pasakodavo apie filmavimo užkulisius. Būdavo įdomu jų klausytis, įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Kartą sumaniau ir pati sudalyvauti aktorių, dalyvaujančių masinėse scenose, atrankoje. Aktorių agentūroje pildant registracijos anketą prie manęs priėjo darbuotoja ir paklausė ar nenorėčiau filmuotis filmo „Tarp pilkų debesų“ masinėse scenose. Buvau skaičiusi šią knygą, ji mane labai įtraukė ir palietė, taigi nedvejodama sutikau, – prisiminė Vaida.
Džiaugsmingai priėmusi pasiūlymą ji su nekantrumu laukė darbų filmavimo aikštelėje pradžios. Didžiausia minia žmonių, filme matoma epizode prie traukinių, kur tremtiniai skirstomi į vagonus – būtent tuo metu Vaidos ir kitų masinėse scenose besifilmavusiųjų pagalba filmo kūrėjams buvo reikalinga labiausiai.
– Kaip žinia, filmuojant medžiagos visada yra parengiama daugiau nei parodoma, todėl kad ir kaip gaila, epizodo, kuriame filmavausi daugiausia – stumdantis prie traukinio vagonų – didžiajame ekrane neparodė. Visgi filmo metu savo veidą pavyko pamatyti veiksmui vykstant traukinio vagono viduje, taip pat tuo metu, kai atkeliavus į tremties vietą buvo nužudyta naujagimio netekusi jauna moteris, vardu Ona. Tiesą pasakius, sunku ten įžiūrėti mano veidą, nes aplinka – niūri ir tamsi, – pasakojo Vaida.
Paklausus jos, kas filmavimo aikštelėje pareikalavo daugiausia jos pastangų ir ką atlikti buvo sunkiausia, mergina sakė, jog su dideliais išbandymais nesusidūrė, o jei ir susidūrė, jie nublanko prieš suvokimą, kad visa tai, ką ji bando suvaidinti, kažkada vyko iš tikrųjų.
– Buvo sunku suprasti, kaip po tokios skaudžios patirties žmonės sugebėjo grįžti namo į Lietuvą, kaip jie sugebėjo, tiesa ne visi, išlikti tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Tuo pat metu žavėjausi tų žmonių drąsa, ištverme. Tai žinant kalbėti apie mano išgyventus sunkumus filmavimo aikštelėje galbūt nemandagu ir net juokinga. Visgi, jei atvirai, filmuojantis erzino kartoti tuos pačius veiksmus. Man teko nešioti kibirus su vandeniu, įlipti į vagoną, išlipti iš jo ir taip dešimtis kartų iš eilės. Atrodo, kiekvieną kartą atlikdavau viską lygiai taip, kaip režisieriaus asistentai liepė ir prašė padaryti, bet vis tekdavo išgirsti „kartojam“. Stebėjausi, kaip pagrindiniai aktoriai turi tiek valios daryti tą patį per tą patį. Prie vienos scenos būdavo dirbama visą dieną ar net kelias, – stebėjosi V. Jaškevičiūtė.
Filmas „Tarp pilkų debesų“ sukėlė tikrą ažiotažą Lietuvos kino salėse. Vaidos nuomone, tai lėmė keletas priežasčių.
– Jei atvirai, manau, kad žmones viliojo smalsumas. Pirmiausia tuos, kurie skaitė knygą – juk įdomu istoriją, kurią skaitydamas įsivaizdavai, pamatyti vizualiai. Kitiems galbūt norėjosi pabandyti suprasti, kaip Rusijos glūdumoje buvusiems žmonėms pavyko iškęsti nežmoniškas tremties sąlygas. Kažkam rūpėjo įvertinti režisierių darbą, pamatyti kaip jiems pavyko atkurti tai, kas kažkada vyko iš tiesų, – samprotavo mergina.
Nors Vaida sako mačiusi ir skaičiusi dviprasmiškas ir prieštaringas nuomones apie filmą, ji sako, kad šį filmą vertėtų pamatyti visiems ir kiekvienam lietuviui.
– Filmas padeda suprasti, kokias sunkias akimirkas teko ištverti mūsų tėvynainiams, kokiomis sudėtingomis sąlygomis jie gyveno, dirbo, kaip nepaisant sudėtingų sąlygų jie „iš nieko“ sugebėdavo pavalgyti, apsirengti. Koks buvo stiprus jų meilės jausmas Lietuvai ir kaip jie vertino savo lietuvišką kilmę. Filmas dėmesio vertas ne tik istorinio suvokimo prasme. Pagrindiniai filmo veikėjai kovoja ne tik su fiziniais iššūkiais – kiekviename jų verda ir vidinė kova. Personažų pasirinkimai, jų elgesys skatina apmąstyti daugybę dalykų. Savo, aplinkinių elgesį priverčia pakeisti, drįsiu pasakyti, net pasaulio suvokimą. Dėl šių priežasčių istorija „Tarp pilkų debesų“ yra verta dėmesio, – mintimis dalijosi Vaida.
Jolanta RAČAITĖ, Rita LIŽAITYTĖ
Nuotraukos iš Vaidos asmeninio albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...