„Laikas – tarsi audeklas, išnarstytas prisiminimais, tolimais ir artimais, šviečiančiais ir šildančiais, tylinčiais ir skambančiais. Gelmėn nugrimzdo XX a. pradžioje Kalvarijoje rengti lietuviški vakarai, kuriuose vaidino katalikės moterys, šauliai, jaunalietuviai, pavasarininkai… Kalvarijos bažnyčios choras 1928 ir 1930 metais dalyvavo Lietuvos dainų šventėse, Pirmasis pučiamųjų orkestras Kalvarijoje susibūrė apie 1924 metus, 1931–1940 m. veikė ir šaulių orkestras…“ Tai pradžia metraščio, kurį po kruopelę sudėliojo Kalvarijos kultūros centro direktorė Laima Kupstienė ir etnokultūros specialistė Rasa Januškienė, padedant gražiam bendraminčių būriui. Drauge pavartykime šį prasmingą veiklą atspindintį dokumentą.
Lyg nesibaigianti ir nerami kelionė…
Tai todėl, sako ne vieną dešimtmetį šiuo keliu einantys žmonės, kad jis buvo (o ir tebėra) vingiuotas, nelygus. Vyko administracinės reformos – keitėsi ir kultūros įstaigų priklausomybė, jų statusas. 1950–1962 metai – Kalvarijos rajonas, iki 2000-ųjų – Kapsuko (Marijampolės) rajono dalis, nuo 2000-ųjų – Kalvarijos savivaldybė…
1948 m. spalio 15 d. įsteigti Kalvarijos kultūros namai, juose ir kaimuose ėmė burtis vaidintojai, muzikantai, dainininkai, 1950–1962 metais buvo rengiamos Joninių šventės prie Orijos ežero, rajono dainų šventės, būdavo apie 800 dalyvių.
Kalvarijoje šurmuliavo masiniai ir išradingi derliaus švenčių paradai.
1972–1991 m. kultūros namai buvo zoniniai, juos panaikinus keitėsi ir pavadinimai. Kalvarijoje – laisvalaikio centras, apylinkėse – devynios laisvalaikio salės ir dvi kaimo seklyčios. 1995 m. laisvalaikio centras iš parapijos salės perkeltas į restauruotas patalpas buvusiame kariniame miestelyje, 2004 m. tapo savarankiška biudžetine įstaiga su 11 padalinių: 10 laisvalaikio salių ir mėgėjų teatras „Titnagas“. Net 31 metus kultūroje sukosi Zita Zablackaitė, 12 iš jų vadovavo kultūros centrui. Nuo 2005 m. vadovauja Laima Kupstienė.
Kalvarija garsėjo chorinės dainos puoselėjimu, nuo 1950 m. choras dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse, konkursuose, apžiūrose ir nuolat buvo gerai įvertinamas. 1991 m. dainininkai susibūrė į Kalvarijos tremtinių dainų chorą. Mėgėjų meno kolektyvai dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse. Kultūrininkai rengia siautulingas Užgavėnes, paslaptingas Jonines, mėgėjų teatrų festivalius „Bičiuliai“, šurmulingas tradicines krašto šventes Kalvarijoje ir seniūnijose. Dabar šį kraštą garsina liaudiškos muzikos kapelos „Jungvala“ ir „Giminės“, Akmenynų kaimo kapela, folkloro ansambliai „Bruknyčia“ ir „Diemedis“, Jungėnų, Tarprubežių ir „Titnago“ teatrai, tautinių šokių kolektyvas „Jurginėlis“ ir Jusevičių jaunieji dizaineriai, atsinaujinęs pučiamųjų orkestras…
Ilgai užtruktų vardijant per 70 metų gautus kolektyvų ir atskirų žmonių apdovanojimus. Marijampolės apskrities nominacija – Angelo statulėlė – 2005 m. įteikta „Titnago“ teatrui ir „Diemedžio“ ansambliui, 2006 m. – kapelai „Giminės“ ir Tremtinių dainų chorui, 2007 m. – Brukų folkloro ansambliui „Bruknyčia“, 2008 m. – vėl „Giminėms“, Vincentui Svitojui, Rasai Januškienei, 2009 m. – Edmantui Rėkui, Angelei Bapkauskienei. „Titnagas“ ir „Diemedis“ įvertinti aukščiausia – „Aukso paukštės“ – nominacija, o 2011 m. kultūros centras pripažintas geriausia Lietuvoje I kategorijos kultūros įstaiga…
Tai – gyvenimo būdas…
Rengiantis jubiliejui buvo kalbinami seniai kultūros baruose dirbantys žmonės, parengta radijo laida, jų mintys užfiksuotos ir metraštyje. „Kultūros žmonių gyvenimas – kaip knygos. Viena už kitą įdomesnės, kiek kartų beskaitytum, vis randi ką nors naujo, gražaus“, – sako Rasa Januškienė.
Eleonora Ulevičienė (17 metų dirbo Kalvarijos kultūros namų direktore, kitais metais bus 60 metų kaip vadovauja šokių kolektyvams, 14 kartų dalyvavo respublikinėse dainų šventėse): „Esu labai laiminga, kad papuoliau į kultūros aplinką. Kelias prasidėjo Marijampolės dramos teatre, Kalvarijos vidurinėje. Studijavau knygas apie šokio meną, baigiau kursus… Šokių mokytojos kelias – vilnų verpimo fabriko, Kalvarijos kultūros namų ir vidurinės mokyklos šokių kolektyvuose. Mus išgarsino „Aštuonnytis“, 1985 m. pelnėme liaudies kolektyvo vardą. Gyvuoja dabar Trečiojo amžiaus universiteto „Aštuonnytis“, nes pusė šokėjų – iš tų senų laikų…“
Alė Zavistauskienė: „Muzika nuramina, nėra didesnio draugo. Pradėjau groti armonika 5–6 metų, namuose buvo daug muzikuojančių žmonių, prisimenu visas dainas, kur mama vakarais dainuodavo… Pradėjau kurti prieš 23 metus. Kai susibūrėme į „Giminių“ kapelą, buvome priversti ieškoti dainų. Kartais netikėtai tekstas galvoje rimuojasi, paskui paimi akordeoną ir pritaikai muziką, ateina lengvumo pojūtis – kai daina skamba ir patinka, esi laiminga.“
Kęstutis Krasnickas: „Seniai purenu kultūros dirvonus, jau veteranas… Nuo vaikystės svaigęs teatru, baigęs mokslus įkūriau Kalvarijoje teatrą „Titnagas“. Jis kietas: pažiūrėjus mūsų spektaklius tai tikrai matosi. Dienos šviesą išvydo 32 premjeros – daugiausia komedijos. Išmaišėme Lietuvėlę skersai ir išilgai, artistų pas mus vaidino apie 100, o komediją „Aš nenoriu Jurgio“ suvaidinome 42 kartus… Šiemet „Titnagas“ dalyvavo Šimtmečio dainų šventėje, patekome tarp 7 geriausių Lietuvos teatrų…“
Reimundas Tyras: „Kai atvažiavau į Kalvariją, taip ir įsisukau į kultūros verpetą. Nežinau, kodėl pakvietė vaidinti – dabar bus 23 metai, pavyko sukurti 19 vaidmenų. Buvau inžinierius mechanikas, paskui studijavau Marijampolės kolegijoje vadybą, Muzikos ir teatro akademijoje meno vadybą – tai pakeitė gyvenimą. Mano personažai keisti, nesutinkam jų gatvėje. Man patinka lietuvių amerikontas. Per daugelį metų susikaupė patirties – dabar yra ir Jungėnų kaimo teatras. Aš net nustebęs, kiek daug žmonės turi talentų.“
Vytautas Bavikinas: „Muzikuoti pradėjau Kalvarijos vidurinėje, 1969 m. papuoliau į orkestrą. Keturi draugai mokėsi groti trimitu ir klarnetu ir aš užsinorėjau – taip prasidėjo pūtiko karjera… Įstojau į technikos mokyklą, išėjau į armiją – grojau. Kai grįžau į Kalvariją, buvo susikūręs „Žemūktechnikos“ orkestras, ten nuėjau ir sekėsi. Gyvavo ir Kalvarijos orkestras – groju iki šiol. Pabandžiau kapelose – ir ten pritapau.“ Žydruolė Zenevičienė: „Viskas nuo vaikystės. Mama – kultūros darbuotoja, muzikos mokytoja. Augau prie scenos, užkulisiuose. Kuriu įvairią muziką: šiuolaikinę, spektakliams, misterijoms, aranžuoju liaudies dainas. Su „Diemedžiu“ sukurta šešios misterijos, du vaidinimai ir folkmiuziklas. Misteriją „Perkūno sakmės“ filmavo ir parodė LRT televizija, laimėta II vieta konkurse „Tradicija šiandien“. Noriu pasidžiaugti mistiniu folkmiuziklu „Saulės ratu“, kurį pamatė ne tik kalvarijiečiai. Turėjome garbės pasirodyti Kultūros sostinės dienų dalyviams, jį irgi parodė LRT televizija.
Tai man nėra darbas – tiesiog gyvenimo būdas, laisvė kurti ir išreikšti save.“
Vincentas Svitojus: „Šeimoje skambėjo dainos ir muzika. Tėtis grojo smuiku, brolis Juozas – smuiku, vėliau įsigijo cimbolus, akordeoną. Mane traukė prie šių instrumentų. Būdamas 6 metų pradėjau groti. Siekiau tiksliųjų mokslų, bet muzika visada buvo šalia. Žmona – kultūros darbuotoja, jai padėdamas įsitraukiau į šią veiklą. Sukūriau Salaperaugio, paskui – Jusevičių kapelą, Jungėnų kaimo kapelą „Gegužio žiedai“, ji išgarsino Kalvarijos savivaldybę. Esu Kalvarijos krašto metraštininkas: pasirodys šeštoji knyga. Kitąmet švęsiu kapelos 40-metį, o savo 90-metį. Laimingas, kad esu muzikantas. Muzikantai nesensta, aš esu to pavyzdys.“
* * *
…Daug kas liko nepaminėta, neišvardinta, tačiau turtinga Kalvarijos krašto kultūros istorija vis kaupiama. Jau įamžinta knygose „Kalvarijos krašto advento ir kūčių papročiai“, „Kalvarijos krašto teatras šimtmečio vygėj“, kataloguose, kompaktinėse plokštelėse. Jubiliejus – tik stabtelėjimas: istorija teberašoma.
Metraštį vartė Nijolė LINIONIENĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos