Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ginčai ir patyčios darbo aplinkoje kenkia ne tik sveikatai, bet ir organizacijos produktyvumui (Interviu su eksperte)

Apie patyčias mokykloje kalbama daug, aktyviai ir labai plačiai, nes problema didelė, stipriai įsišaknijusi ir sunkiai pasiduodanti naikinimui. Patyčios, psichologinis smurtas darbo aplinkoje – ne ką mažiau paplitęs ir ne mažesnę žalą asmenybėms darantis reiškinys, tačiau kur kas mažiau eskaluojamas ir garsinamas. Tai nereiškia, jog problema yra menkesnė ar mažiau svarbi. Problema yra aktuali, nes psichologinį smurtą darbo aplinkoje patiria vis daugiau žmonių. Bėda ta, kad darbuotojai ne visada supranta, kad yra psichologinio smurto darbo aplinkoje – mobingo – aukos. Blogai ir kai tai supratę darbuotojai užuot bandę spręsti prob-lemą nuo jos bėga ieškodami kitos darbovietės.

Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Jolita Vveinhardt teigia, jog mobingo problemas spręsti reikia nedelsiant. Kitaip ginčai gali giliai pažeisti darbuotojų sveikatą, organizacijoms sukelti finansinių sunkumų. Jono Petronio nuotraukaVytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Jolita Vveinhardt sako, jog tokia praktika – klaidinga ir ydinga. Anot jos, spaudimą patyręs žmogus taip elgdamasis savo bėdą išsprendžia, tačiau į ją įstumia kitą, vietoje jo dirbsiantį žmogų arba ankstesnį kurį nors savo kolegą. Siekiant to išvengti, mobingo problemas profesorė pataria spręsti nedelsiant ir iš esmės. Kaip atpažinti mobingo požymius, nuo ko ir kaip pradėti su juo kovoti, kokių veiksmų imtis – pašnekovė paaiškina tekste.
– Kas yra mobingas? Kaip jis pasireiškia?
– Būna, jog darbo aplinkoje kas nors kam nors bando „įkąsti“, pakenkti, „pastatyti į vietą“, kažką sumenkinti kitų akyse, pasityčioti ir t. t. Jei tai nėra vienetinis bendradarbių apsiskaldymas, o nuolat besitęsianti praktika, jei vieni kolegos bando organizuoti tokias atakas prieš kitą, „blogą“ kolegą ir jei tai vyksta ne savaitę ar mėnesį, galima įtarti, kad kolegos taiko ne šiaip kokias nors epizodinės psichologinio ar fizinio teroro priemones, o propaguoja mobingą. Šią sąvoką galima apibrėžti kaip ilgą laiką besitęsiantį žmogaus engimą, ujimą, žeminimą. Tuomet asmuo ima jausti diskomfortą, jaučiasi nemielas, nepageidaujamas, atstumtas, izoliuotas, dėl santykių su bendradarbiais išgyvena stresą ir t. t. Kitaip tariant, patiria nuolatinį spaudimą, psichologinę ir fizinę grėsmę, su kuriomis savo jėgomis nebepajėgia susidoroti.
– Kas dažniausiai tampa mobingo iniciatoriumi, užpuoliku ir kas – auka? Kokias savybes turi viena ir kita konfliktuojančios, jei taip galima pasakyti, pusės?
– Mokslinių tyrimų duomenimis, įrodyta, jog mobingo iniciatoriumi gali būti visiškai tvarkingai atrodantys ir net daugelio mėgstami (žvelgiant iš šalies) žmonės. Tai gali būti ir viršininkai, ir eiliniai kolegos. Vis tik užpuolikais dažniau tampa tie, kurie pasižymi gera socialine kompetencija – puikiai moka megzti ir palaikyti santykius, patraukliai kalbėti, manipuliuoti kitais. Svarbus mobingo iniciatorių bruožas – mokėjimas maskuoti nepasitikėjimą savimi, įvairias baimes. Pastebima, jog jiems trūksta sugebėjimų sąžiningai konkuruoti. Pasitaiko atvejų, jog „užpuolikai“ būna psichologiškai traumuoti praeityje – taikydami mobingą prieš kurį nors kolegą jie tarsi bando „atsigriebti“.
Kalbant apie užpuolikų aukas – jos gali būti aukščiausios klasės savo srities specialistai, tačiau jiems gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais. Aukų vaidmeniui priskiriami žmonės dažnai būna jautrūs, pažeidžiami. Dėl šių savybių aukoms būna sunku ne tik atlaikyti užpuolikų spaudimą, bet ir išsakyti savo bėdas, ieškoti pagalbos kreipiantis į aplinkinius. Kaip užpuolikais gali tapti ir viršininkai, ir tose pačiose pozicijose dirbantys kolegos, taip ir aukomis gali būti ir eiliniai kolegos, ir viršininkai. Pavyzdžiui, auka gali tapti ir kurio nors padalinio vadovas, kurį pavaldiniai susimoko pašalinti. Apmaudžiausia, kad dažnai organizacijose į tai žiūrima kaip į normalią konkurenciją, kur laimi stipriausias.
– Kaip išvengti mobingo praktikos darbo aplinkoje? Kokių veiksmų reikėtų imtis?
Nors mobingas dažniau susiformuoja tarp tame pačiame range dirbančių kolegų, pasitaiko atvejų, kai pavaldiniai nusprendžia engti viršininką arba šis pavaldinį.− Jau kelinti metai su kolegomis atliekame tyrimus, kuriuose nagrinėjame įmonių socialinės atsakomybės ir įmonių valdymo kultūros sąsajas. Pastebėjome, jog darbuotojų tarpusavio santykių kokybė priklauso nuo to, kaip įvairius procesus organizuoja vadovai. Kai kuriuose tyrimuose mobingas nebuvo atskirai tiriamas, bet pastebėjome, kad ten, kur vadovai labiau išsilavinę organizacijų valdymo prasme, geresni ir darbuotojų tarpusavio santykių rodikliai. Kaip sako liaudies išmintis, žuvis pūva nuo galvos, tad jeigu kažkas negerai su organizacijos galva, tai ir organizacijoje trūksta tvarkos: kas už ką atsako, kokios įgaliojimų ribos ir pan. Toks chaosas sukuria geras sąlygas nesąžiningai veikti ir pačiam vadovui, ir piktnaudžiauti įvairaus rango vadybininkams, ir net eiliniams darbuotojams. Paprastai kalbant, kai sutvarkomas valdymas, darbuotojų nesąžiningų žaidimų galimybės susiaurėja. Kalbu apie tai, kad pirmiausia išmintingas ir savo įmonės sėkme suinteresuotas vadovas turėtų apsibrėžti ir raštu išdėstyti tarpusavio santykių taisykles, etikos kodeksą. Organizacijų valdymo neišmanymas, kai vadovas pasikliauja tik asmenine intuicija, tampa puikia terpe formuotis mobingui ir kitokio pobūdžio nesąžiningai veiklai. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad jei tarpusavio santykių sistema įmonėje sutvarkyta tvarkingai, mobingo apraiškų joje tikrai nebus. Gali nutikti visko, tačiau tokiu atveju kenkėjai negalės labai lengvai manipuliuoti bet kuriuo asmeniu savo naudai.
– Kokios priežastys kolegas skatina propaguoti mobingą, taikyti psichologinio smurto, prievartos metodus darbo aplinkoje? Dažniau mobingą taiko vienas asmuo ar asmenų grupė?
– Kai veikia eiliniai bendradarbiai, priežasčių gali būti daugybė, tačiau visos jos susiveda į vieną tikslą – pašalinti auką sau iš kelio, išvyti ją iš padalinio ar organizacijos. Kad ir kokius argumentus bandoma pateikti, motyvas įprastai yra vienas – asmeninis. Pavyzdžiui, noras susidoroti su stipriu konkurentu arba užimti jo darbo vietą. Pasitaiko atvejų, kad mobingo aukomis tampa žmonės, kurie nepatenkina seksualinių užpuolikų reikalavimų. Tuomet kaip bausmę nesutikusiai paklusti aukai užpuolikai taiko psichologinį terorą, ima ją užgaulioti ir kitaip psichologiškai prievartauti.
Mobingas yra ypatingas tuo, kad jam reiškiantis beveik visuomet veikia grupė asmenų, skirtingai nei taikant kitas psichologinio terorizavimo priemones, kai veikti gali ir vienas asmuo. Kai yra suburiama gauja, žmogus, prieš kurį nukreipiamas teroras, priverčiamas jaustis esantis vienas prieš visus. Tokioje užpuolikų gaujoje dažniausiai būna vienas vadas ir keli „šakalai“. Kiti baugiai stebi, puolime dalyvauja pasyviai.
– Kaip žmogui, prieš kurį taikomas mobingas, reikėtų elgtis? Kada reikėtų pradėti imtis kažkokių veiksmų? Kaip su tuo kovoti, kokių priemonių imtis? Ar reikėtų apie tai pranešti kitiems kolegoms? Galbūt reikėtų kreiptis netgi į kažkokias institucijas, prašyti psichologų pagalbos?
Psichologinį smurtą, terorą mobingo atveju grupė asmenų dažniausiai nukreipia prieš vieną pasirinktą asmenį.– Iš esmės, Jūs daugelį dalykų suminėjote. Pirmiausia, žmogus neturi tyliai kentėti ir naiviai laukti, kol viskas baigsis. Apie tai pirmiausia turėtų sužinoti vadovas, koks jis bebūtų. Kaip dažnai sakau, ir vadovai turi už save aukštesnius vadovus, todėl būtina išnaudoti visas įmanomas galimybes. Apie kolegų veiksmus, kurie pradžioje būna vos pastebimi, turi sužinoti bendradarbiai (įrodyta, kad puolėjai labiausiai bijo viešumo), reikia pasistengti užsitikrinti moralinę paramą ir darbovietėje, ir už jos ribų. Ne vienerius metus mano atliekami tyrimai rodo, kad tokiais atvejais labai retai kreipiamasi į psichologus, psichoterapeutus, teisininkus ar net profsąjungas ten, kur jos veikia. Kol kas Lietuvoje nėra specialiai paruoštų mobingo konsultantų, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Todėl nebūna savaitės, kai nesulaukiu skambučių ar elektroninių laiškų, klausiančių patarimų kaip elgtis, kur ieškoti pagalbos. Pirmiausia žmones skatinu kalbėtis su vadovais, o kai su jais susikalbėti nepavyksta, patariu jiems kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ar teisininkus. Bet kuriuo atveju reikia rinkti įvairiausius įrodymus, kuriuos būtų galima pateikti ir darbdaviui, ir teisininkams.
– Kokias pasekmes gali sukelti prieš vieną ar kelis kolegų taikomas mobingas?
− Kaip jau minėjau, įprastai mobingas taikomas prieš vieną asmenį, vienokiu ar kitokiu būdu pasitelkiant, įtraukiant bendradarbius. Jeigu taip nutinka, organizacija sunkiai „suserga“, psichologinis klimatas organizacijoje pasidaro sudėtingas. Tuomet darbuotojai rūpinasi ne kaip įmanoma geriau atlikti darbus, o nerimauja dėl savo saugumo, baiminasi kolegų išpuolių. Ima vyrauti nepasitikėjimas, įtampa, baimė, patiriami didesni ar mažesni nuostoliai, kenčia reputacija. Jau net nekalbu apie tai, kad mobingas organizacijai gali atnešti finansinius nuostolius, kai nukentėjusiems nariams įmonės turi išmokėti kompensacijas ar atlyginti teismines išlaidas. Joks sveikai mąstantis vadovas to nenorėtų. Tačiau nepaisant žalos pačiai organizacijai, labiausiai nukenčia auka ir jos artimieji. Yra tyrimų, kurie rodo, kad poveikis prilygsta potrauminiam stresui, kurį, pavyzdžiui, išgyvena iš misijų grįžę kariai. Todėl pavojinga į mobingą žiūrėti kaip į eilinius kivirčus, nes iš pažiūros nekalti juokai, apkalbos, pašaipos per ilgą laiką žmogų sužaloja ir psichologiškai, ir fiziškai. Nerimas, depresija, širdies sutrikimai ar net neįgalumas, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis – tik keletas pasekmių, nes neretai žmogus privedamas net iki savižudybės. Yra buvę, kad žmogus nusprendžia žudytis darbe ar paskutinėmis atostogų dienomis – tai aiški nuoroda į tai, kad darbe įvyko kažkas bloga. Deja, Lietuvoje tokie atvejai nurašomi į asmenines problemas.
Negana to, mobingo pasekmes jaučia ir aukų šeimos nariai, vaikai, vyksta skyrybos. Žmogus vėliau tampa nedarbingas, jam reikia gydymo. Žalą mėginama skaičiuoti įvairiai – kaip prarastas darbo valandas, sumažėjusį produktyvumą, išlaidas vaistams ir pan., tačiau nuostoliai kainuoja milijonus eurų net tose valstybėse, kur apsaugai nuo mobingo skiriamas ypatingas dėmesys, veikia specialūs įstatymai.
– Ar pasitraukimas, išėjimas iš darbo, teisingas būdas kovoti su mobingu?
Mobingas gali susiformuoti įvairaus pobūdžio organizacijose – ir intelektinius, ir fiziškai apčiuopiamus produktus kuriančiose įmonėse.– Neretai nuskamba pasiūlymai nesikankinti ir išeiti iš darbo. Iš tiesų, pakeitus darbą dažnai atsistato aukų sveikata, naujoje darbovietėje užmezgami pakankamai sveiki, normalūs santykiai. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, aplinkybės gali skirtis. Ne visiems greitai ir paprastai pavyksta susirasti kitą darbą, ypač jei žmogui daugiau kaip keturiasdešimt ir jis gyvena nedideliame mieste, kur darbų pasiūla yra menka ir siaura. Aš į problemą žiūriu iš organizacijos valdymo pusės – žmogui išėjus problemos lieka ir bet kas kitas gali tapti nauja auka. Jeigu asmuo nelaukia tol, kol jam pašlyja fizinė ir psichinė sveikata, o vadovas nėra užsispyręs žūtbūt atsikratyti darbuotojo, situaciją dažniausiai pavyksta išspręsti ir darbuotojui, ir darbovietei palankia linkme. Tačiau netgi ir tuomet, kai vadovas spaudžia pavaldinį išeiti iš darbo savo noru, kai jis to nenori, galimybių išspręsti situaciją yra. Pažįstu puikių Valstybinės darbo inspekcijos specialistų, kurie tikrai į tokias situacijas žiūri neabejingai, padeda jas suvaldyti ir tik kraštutiniais atvejais kreipiasi į prokuratūrą. Visuomet ir pačiam galima kreiptis į teisininką, tačiau nereikėtų delsti tol, kol nebelieka menkiausios vilties bėdą išspręsti.
– Galbūt yra kažkokia statistika kokiose organizacijose, kokia veikla užsiimančiose įmonėse dažniau pasitaiko mobingo atvejų?
– Lietuvoje nėra tokios organizacijų grupės (kaip ir kitose šalyse), kur nepasitaikytų mobingo apraiškų. Tai prasideda jau vaikų darželyje ir tęsiasi netgi aukštosiose mokyklose. Žinoma, daugiausia tyrimų atlikta mokyklose, gydymo įstaigose, statutinėse įstaigose ir kitose viešojo sektoriaus organizacijose, tačiau reikia suvokti, kad mobingas apskritai būdingas bet kuriam gyvam padarui – ne veltui šio proceso tyrimai prasidėjo ne darbinėse organizacijose, o stebint gyvūnų elgesį. Žinoma, kuo aukštesnį išsilavinimą žmogus turi, tuo jo elgesys gali būti rafinuotesnis, nors tai irgi nėra griežta tiesa. Pavyzdžiui, ministerijos tarnautojai gali paleisti į darbą kumščius ar siuntinėti provokuojančius vaizdo įrašus (internetinės patyčios ir jų tyrimai dabar apskritai yra „ant bangos“). Viskas priklauso nuo vadovo išsilavinimo, vertybių, kaip jis sugeba organizuoti darbą, sukurti saugią ir darbingą aplinką. Čia norėčiau išskirti užsienio kapitalo įmones, kurios ypatingą dėmesį skiria vadovų ir darbuotojų atrankai, ne tik formaliai pasirašo etikos kodeksus, bet turi ir procedūras, tvarkas, kaip tokius konfliktus spręsti ir negaili tam nei pastangų, nei lėšų.
– Kuo mobingas skiriasi nuo patyčių? Kaip nesupainioti šių dviejų procesų ir kaip juos atskirti?
– Nieko blogo, jeigu kas netyčia ir supainioja, nes ir vienas, ir kitas dalykas – netoleruotini. Mobingo nėra be patyčių įvairiausiomis jų formomis, tačiau patyčios ne visuomet virsta mobingu – tai yra ilgai trunkančiu ir nuosekliai vykstančiu terorizavimu, kur dalyvauja daugiau nei vienas asmuo. Kitaip nei pavienių patyčių atveju, čia dalyvauja organizuota gauja, todėl ir pastangų tam įveikti reikia daugiau.
Parengė Rita LIŽAITYTĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...