– Poezijos rinktinė, dar viena knyga – svarbus faktas. Jaučiu, kad kalbant apie Tavo poeziją svarbus ne išleistų knygų skaičius. Vis dėlto, kiek jų jau yra, su kokiomis mintimis palydėjai į gyvenimą?
– Jeigu kalbėsime apie šią, paskiausiai išleistą mano eilėraščių knygą „Nevysta, meile, žiedas, skirtas tau…“, tai yra devintas literatūrinis leidinys, o dar konkrečiau – meilės lyrikos rinktinė. Labai įvairiomis temomis esu rašiusi, išbandžiusi netgi mažąją prozą – eseistiką, bet intymioji lyrika mano širdžiai, regis, bene bus pati artimiausia. Ypač pastaruoju metu subrendo nuoširdus noras šią temą, įliejus į ją nemažai naujo ir nežinomo, pristatyti plačiau. Knyga stambios apimties – vien savo lėšomis tikrai nebūčiau pajėgusi šį savo sumanymą įgyvendinti, tad esu nuoširdžiai dėkinga kultūrai jautriems mūsų miesto savivaldybės vadovams. Žinoma, ir gerbiamam dailininkui Artūrui Kaminskui bei visam darniam ir draugiškam „Piko valandos“ kolektyvui, su kuriais teko dirbti. Kadangi Marijampolė šiemet paskelbta Kultūros sostine, ne vienas kuriančių žmonių panoro ta intencija įnešti ir savo asmeninį indėlį, tokią mintį turėjau ir aš. Ir džiaugiuosi, jog tai pavyko įgyvendinti.
– Kaip, pati būdama kūrėja, supranti poezijos misiją šiuolaikiniame technologijų ir šiek tiek sumaterialėjusiame pasaulyje? Ką ji gali?
– Poezijos misija, man rodos, per amžių amžius yra daugmaž ta pati: taurinti realybę, atkreipti dėmesį į jausminį, subtilųjį žmogaus pasaulį, išsakyti pačius paslaptingiausius psichologinius poslinkius. Žmogus jaučia juos savyje, bet ne visada gali apsakyti kitam ir net pačiam sau – čia į pagalbą ir ateina poezija. Be to, poetinėje kūryboje dažnai gali rasti grynąjį grožį (ne veltui sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį). Išgelbėti, žinoma, nepajėgs, bet ar tai pilnas minoro, ar žaižaruojantis, pilnas žaismės, ar kupinas išminties poetinis žodis – jis tikrai padės atitrūkti nuo banalybės, nuo pilkumos, primins, jog pasaulis vis dėlto nėra tik vulgarus, brutalus arba lėkštas, bet spalvingas, užburiantis, įdomus. Juk taip gera skaityti (ar deklamuoti) kažkieno gražų eilėraštį, gėrėtis jo aliteracijomis, metaforomis, jausti muzikalumą, skambumą – stebuklą, kuris atėjo tarsi iš nieko: meno grožis yra ir jo paslaptingume, jo nepaaiškinamume… Apskritai, kūryba vertinga yra ir dėl to, kad ji ne tik kalba apie žmogų, bet ir veda mus prie žmonių, susipažįstam vieni su kitais ir „ganom sielas tuos menų mainuos“. Poezija gali ir konkrečiai padėti. Įsivaizduokime, kad kažkuriam žmogui kažkurį vakarą nepaprastai sunku, geliančiai liūdna. Žmogus tiesiog neranda sau vietos. Paskambina vienam iš draugų – tas užsiėmęs savąja šeima, paskambina antram – tas turi svečių, surenka dar vieno – trečiojo – numerį, bet savęs draugo balse neišgirsta… Ir žmogus pasijunta velniškai vienišas!.. Laimei, po ranka poezijos tomelis: širdingos, gilios, atviros. Žmogus ima sklaidyti knygos lapus ir suranda savo būsenai artimų tekstų – tarsi identifikuoja save su poetu, tarsi išgirsta aidą, ateinantį iš broliškos, jį suprantančios sielos, pasijunta ne vienišas savo liūdesy. Ir darosi daug geriau!
– Gražus, paslaptingas pasaulis, ypatinga jo pusė, į kurią gali nukelti poetinis žodis… Tavo jis – lyrinis, dažnai alsuojantis netikėtais įvaizdžiais. Ar sąmoningai renkiesi būtent tokią kryptį, o ne destruktyvesnę, amatininkesnę kūrybos pusę? Ar visada lauki, kol išgirsi atskrendančių mūzų plazdėjimą?
– Taip, tikrai paslaptingas tas pasaulis. Ir pats kūrybos vidinis virsmas ne mažiau prisodrintas paslapties ir sudėtingumo: tai toks pašėlęs procesas, kai, vaizdžiai tariant, šoka protas, kraujas ir širdis, skambant Mūzų muzikai… Poezija – rūbas, išaustas iš dangiškų ir žemiškų siūlų, skirtas sušildyti sielai – aprengti mumyse tai, kas tarsi nematoma, bet iš tikrųjų yra ir reikalauja sau dėmesio bei gilaus, subtilaus psichologinio pritaikymo kiekvienam individualiai. Poetas – žmogus, kuris pats ir augina tą psichologinį pluoštą, lyg žemdirbys linus pats rauna savo dvasios pastangomis ir pats savaip suverpia. Na, o įkvėpimas – jis tikrai yra, žinoma, kantriai jo išlaukti ne visada turi galimybę; jei reikia tiesiog daug dirbi, mąstai ir po didelių pastangų siela savaime „užsikuria“. Lyrizmas, kurį akcentuoji kaip dominuojantį kūrybos bruožą, turbūt jau mano prigimtyje, pačioj sielos sandaroj, širdies šaknyse. Nors… išlygų yra – tai parodo kai kurios kūrybos pobūdis: daug esu sukūrusi rubajatų, kurie nelabai daug turi sąsajų su lyrizmu, greičiau su gyvenimiška įžvalga, gyvenimo pažinimu. Ir sonetas, kurių esu parašiusi taip pat nemažai, greičiau yra ne švelnus poetinis plazdesys, o įtemptos stygos skambėjimas – tai dalinai apsprendžia ir pati griežta soneto architektonika. Bet… ir šio pobūdžio kūriniuose kartais lyrizmo „ausys kyšo“; tokia jau esu.
O destruktyvumas, kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir kūryboje man nepatrauklus, dargi erzinantis, taip pat ir amatininkiškumas.
– Poezija, literatūrinė kūryba – kaip manai, kokia jų ateitis?
– Aš manau, kad poezija neišnyks tol, kol Žemėje gyvens žmonės. Tai kas, kad daugelį mūsų vis labiau įsiurbia ir tikrai ne į gerą keičia technologijos, gąsdina dirbtinis intelektas, priklausomybė nuo virtualaus pasaulio. Taško dėti negalima. Nėra (ir nebus) tokio kirvio, kuris galutinai galėtų iškapoti Poezijos šaknis, atžalos vis tiek žels – tai viename žmoguje, tai kitame. Gal skaitančiųjų dar labiau mažės, bet ar verta tuo stebėtis? Žmonija visais laikais žemiau lenkėsi Mamonai, o ne Mūzoms; daugelis net netyrinėja Būties, jiems pilniausiai buities užtenka. Poeziją skaito tik itin gilūs, subtilūs žmonės, pasak rašytojos Petronėlės Orentaitės – „sielos aristokratai“…
– Galbūt norėtumei ką nors palinkėti kuriančiam jaunimui?
– Žinote, su šypsena norėčiau pasakyti šiuos Salomėjos Neries žodžius: „Vaikai, vaikai, neklausot, negudrūs,/Vai įtrauks jus žalioji varlė“… Čia, žinoma, alegorija, ir šie žodžiai visai iš kito konteksto, bet vis dėlto čia jie tinka. Jei tie, dar visai jauni, tik pradedantys, žinotų kiek šis „Viešpaties viliotinis“ per gyvenimą iš jų pareikalaus pasiaukojimo, įtampos, laiko, sveikatos, nemigo naktų, daugelis iš jų nė kojos nekeltų į šį dangiškų lelijų darželį… Juo labiau kad tik drugeliai minta nektaru. O kas laukia vargšo poeto? Net ir tikrai gabus, net ir labiausiai stengdamasis, jis visada liks alkanas, nuogas ir basas… Reikės dirbti dar kažkur – dvigubai eikvoti save.
Tad jeigu dar galutinai nepasiklydote Delfų slėnyje, neprisiekėte Parnasui, Pegasui, Mūzoms ir kitoms ne visai žemiškoms esybėms, paprasčiausiai stabtelėkite ir pagalvokite – ar užteks jėgų? Talentas turi savo kainą ir moki ją ne kuo nors kitu – pačiu savimi. O kas jau vis tiek eis tuo keliu, tebūna palaimintas.
– Kokie Tavo ateities kūrybos planai?
– Visai konkrečių kūrybos planų neturiu. Galiu pasakyti tik tiek: rašau… Rimtai rašau, o pasamprotauti apie tai norisi šiek tiek šelmiškai. Gal girdėjote, žinote (bent jau taip teigia bibliografai) yra tokios knygos „vaiduokliai“: išleidi kokius penkis savo kūrybos rinkinio egzempliorius, – knyga gimusi, sveika gyva, sau kažkur vaikšto, bet labai mažai kas yra ją matęs… Ir savotiška intriga, ir rėmėjų ieškoti nereikia… Kadangi plunksnos nepadedu, gal iš tikrųjų taip kada ateityje ir bus? Kas žino. Paskutinį žodį juk visada taria likimas…
Kalbėjosi
Jolanta RAČAITĖ, nuotrauka iš Česlovos Jakštytės albumo
