Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kol Žemėje gyvens žmonės, poezija neišnyks

– Poezijos rinktinė, dar viena knyga – svarbus faktas. Jaučiu, kad kalbant apie Tavo poeziją svarbus ne išleistų knygų skaičius. Vis dėlto, kiek jų jau yra, su kokiomis mintimis palydėjai į gyvenimą?
„Manau, kad poeziją skaito sielos aristokratai“, – sako poetė.– Jeigu kalbėsime apie šią, paskiausiai išleistą mano eilėraščių knygą „Nevysta, meile, žiedas, skirtas tau…“, tai yra devintas literatūrinis leidinys, o dar konkrečiau – meilės lyrikos rinktinė. Labai įvairiomis temomis esu rašiusi, išbandžiusi netgi mažąją prozą – eseistiką, bet intymioji lyrika mano širdžiai, regis, bene bus pati artimiausia. Ypač pastaruoju metu subrendo nuoširdus noras šią temą, įliejus į ją nemažai naujo ir nežinomo, pristatyti plačiau. Knyga stambios apimties – vien savo lėšomis tikrai nebūčiau pajėgusi šį savo sumanymą įgyvendinti, tad esu nuoširdžiai dėkinga kultūrai jautriems mūsų miesto savivaldybės vadovams. Žinoma, ir gerbiamam dailininkui Artūrui Kaminskui bei visam darniam ir draugiškam „Piko valandos“ kolektyvui, su kuriais teko dirbti. Kadangi Marijampolė šiemet paskelbta Kultūros sostine, ne vienas kuriančių žmonių panoro ta intencija įnešti ir savo asmeninį indėlį, tokią mintį turėjau ir aš. Ir džiaugiuosi, jog tai pavyko įgyvendinti.
– Kaip, pati būdama kūrėja, supranti poezijos misiją šiuolaikiniame technologijų ir šiek tiek sumaterialėjusiame pasaulyje? Ką ji gali?
– Poezijos misija, man rodos, per amžių amžius yra daugmaž ta pati: taurinti realybę, atkreipti dėmesį į jausminį, subtilųjį žmogaus pasaulį, išsakyti pačius paslaptingiausius psichologinius poslinkius. Žmogus jaučia juos savyje, bet ne visada gali apsakyti kitam ir net pačiam sau – čia į pagalbą ir ateina poezija. Be to, poetinėje kūryboje dažnai gali rasti grynąjį grožį (ne veltui sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį). Išgelbėti, žinoma, nepajėgs, bet ar tai pilnas minoro, ar žaižaruojantis, pilnas žaismės, ar kupinas išminties poetinis žodis – jis tikrai padės atitrūkti nuo banalybės, nuo pilkumos, primins, jog pasaulis vis dėlto nėra tik vulgarus, brutalus arba lėkštas, bet spalvingas, užburiantis, įdomus. Juk taip gera skaityti (ar deklamuoti) kažkieno gražų eilėraštį, gėrėtis jo aliteracijomis, metaforomis, jausti muzikalumą, skambumą – stebuk­lą, kuris atėjo tarsi iš nieko: meno grožis yra ir jo paslaptingume, jo nepaaiškinamume… Apskritai, kūryba vertinga yra ir dėl to, kad ji ne tik kalba apie žmogų, bet ir veda mus prie žmonių, susipažįstam vieni su kitais ir „ganom sielas tuos menų mainuos“. Poezija gali ir konkrečiai padėti. Įsivaizduokime, kad kažkuriam žmogui kažkurį vakarą nepaprastai sunku, geliančiai liūdna. Žmogus tiesiog neranda sau vietos. Paskambina vienam iš draugų – tas užsiėmęs savąja šeima, paskambina antram – tas turi svečių, surenka dar vieno – trečiojo – numerį, bet savęs draugo balse neišgirsta… Ir žmogus pasijunta velniškai vienišas!.. Laimei, po ranka poezijos tomelis: širdingos, gilios, atviros. Žmogus ima sklaidyti knygos lapus ir suranda savo būsenai artimų tekstų – tarsi identifikuoja save su poetu, tarsi išgirsta aidą, ateinantį iš broliškos, jį suprantančios sielos, pasijunta ne vienišas savo liūdesy. Ir darosi daug geriau!
– Gražus, paslaptingas pasaulis, ypatinga jo pusė, į kurią gali nukelti poetinis žodis… Tavo jis – lyrinis, dažnai alsuojantis netikėtais įvaizdžiais. Ar sąmoningai renkiesi būtent tokią kryptį, o ne destruktyvesnę, amatininkesnę kūrybos pusę? Ar visada lauki, kol išgirsi atskrendančių mūzų plazdėjimą?
– Taip, tikrai paslaptingas tas pasaulis. Ir pats kūrybos vidinis virsmas ne mažiau prisodrintas paslapties ir sudėtingumo: tai toks pašėlęs procesas, kai, vaizdžiai tariant, šoka protas, kraujas ir širdis, skambant Mūzų muzikai… Poezija – rūbas, išaustas iš dangiškų ir žemiškų siūlų, skirtas sušildyti sielai – aprengti mumyse tai, kas tarsi nematoma, bet iš tikrųjų yra ir reikalauja sau dėmesio bei gilaus, subtilaus psichologinio pritaikymo kiekvienam individualiai. Poetas – žmogus, kuris pats ir augina tą psichologinį pluoštą, lyg žemdirbys linus pats rauna savo dvasios pastangomis ir pats savaip suverpia. Na, o įkvėpimas – jis tikrai yra, žinoma, kantriai jo išlaukti ne visada turi galimybę; jei reikia tiesiog daug dirbi, mąstai ir po didelių pastangų siela savaime „užsikuria“. Lyrizmas, kurį akcentuoji kaip dominuojantį kūrybos bruožą, turbūt jau mano prigimtyje, pačioj sielos sandaroj, širdies šaknyse. Nors… išlygų yra – tai parodo kai kurios kūrybos pobūdis: daug esu sukūrusi rubajatų, kurie nelabai daug turi sąsajų su lyrizmu, greičiau su gyvenimiška įžvalga, gyvenimo pažinimu. Ir sonetas, kurių esu parašiusi taip pat nemažai, greičiau yra ne švelnus poetinis plazdesys, o įtemptos stygos skambėjimas – tai dalinai apsprendžia ir pati griežta soneto architektonika. Bet… ir šio pobūdžio kūriniuose kartais lyrizmo „ausys kyšo“; tokia jau esu.
O destruktyvumas, kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir kūryboje man nepatrauklus, dargi erzinantis, taip pat ir amatininkiškumas.
– Poezija, literatūrinė kūryba – kaip manai, kokia jų ateitis?
– Aš manau, kad poezija neišnyks tol, kol Žemėje gyvens žmonės. Tai kas, kad daugelį mūsų vis labiau įsiurbia ir tikrai ne į gerą keičia technologijos, gąsdina dirbtinis intelektas, priklausomybė nuo virtualaus pasaulio. Taško dėti negalima. Nėra (ir nebus) tokio kirvio, kuris galutinai galėtų iškapoti Poezijos šaknis, atžalos vis tiek žels – tai viename žmoguje, tai kitame. Gal skaitančiųjų dar labiau mažės, bet ar verta tuo stebėtis? Žmonija visais laikais žemiau lenkėsi Mamonai, o ne Mūzoms; daugelis net netyrinėja Būties, jiems pilniausiai buities užtenka. Poeziją skaito tik itin gilūs, subtilūs žmonės, pasak rašytojos Petronėlės Orentaitės – „sielos aristokratai“…
– Galbūt norėtumei ką nors palinkėti kuriančiam jaunimui?
– Žinote, su šypsena norėčiau pasakyti šiuos Salomėjos Neries žodžius: „Vaikai, vaikai, neklausot, negudrūs,/Vai įtrauks jus žalioji varlė“… Čia, žinoma, alegorija, ir šie žodžiai visai iš kito konteksto, bet vis dėlto čia jie tinka. Jei tie, dar visai jauni, tik pradedantys, žinotų kiek šis „Viešpaties viliotinis“ per gyvenimą iš jų pareikalaus pasiaukojimo, įtampos, laiko, sveikatos, nemigo naktų, daugelis iš jų nė kojos nekeltų į šį dangiškų lelijų darželį… Juo labiau kad tik drugeliai minta nektaru. O kas laukia vargšo poeto? Net ir tikrai gabus, net ir labiausiai stengdamasis, jis visada liks alkanas, nuogas ir basas… Reikės dirbti dar kažkur – dvigubai eikvoti save.
Tad jeigu dar galutinai nepasiklydote Delfų slėnyje, neprisiekėte Parnasui, Pegasui, Mūzoms ir kitoms ne visai žemiškoms esybėms, paprasčiausiai stabtelėkite ir pagalvokite – ar užteks jėgų? Talentas turi savo kainą ir moki ją ne kuo nors kitu – pačiu savimi. O kas jau vis tiek eis tuo keliu, tebūna palaimintas.
– Kokie Tavo ateities kūrybos planai?
– Visai konkrečių kūrybos planų neturiu. Galiu pasakyti tik tiek: rašau… Rimtai rašau, o pasamprotauti apie tai norisi šiek tiek šelmiškai. Gal girdėjote, žinote (bent jau taip teigia bibliografai) yra tokios knygos „vaiduokliai“: išleidi kokius penkis savo kūrybos rinkinio egzempliorius, – knyga gimusi, sveika gyva, sau kažkur vaikšto, bet labai mažai kas yra ją matęs… Ir savotiška intriga, ir rėmėjų ieškoti nereikia… Kadangi plunksnos nepadedu, gal iš tikrųjų taip kada ateityje ir bus? Kas žino. Paskutinį žodį juk visada taria likimas…
Kalbėjosi
Jolanta RAČAITĖ, nuotrauka iš Česlovos Jakštytės albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Vakar buvo žemė, o šiandien – veja

    2020-09-23Vakar buvo žemė,  o šiandien – veja
    Kaip greitai keičiasi aplinka, naudojant šiuolaikišką apželdinimo būdą – ritininės vejos sodinimą, įsitikinome besidairydami po vieno individualaus namo teritoriją, kur darbininkai sparčiai ant išlygintos žemės tarsi kiliminę dangą klojo vejos lakštus, sodino visžalius augalus. „Aplinkotvarkos serviso“ vyrai dirbo išties greitai, nes atvežtą ruloninę žolę laikyti ant padėklų daugiau kaip porą dienų nepatartina, gali nukentėti jos kokybė, pradėti šusti, gelsti. Po toną 200 kilogramų sveriančios žolės paletės marijampoliečiams atvežtos iš Anykščių, kur vejų sėklų mišiniai parinkti pagal mūsų klimatines sąlygas, kad ir augtų gražiai, ir prižiūrėti ją būtų nesunku. Žolė natūraliame grunte auginta mažiausiai 12 mėn., po to su velėna nuimta ir susukta į ritinius. Vienoje paletėje esančia velėna „užauginama“ 50 kvadratinių metrų vejos. Tanki žalia 2 cm storio velėna, sutvirtinta specialiu tinkleliu, kad neplyštų, stačiakampiais lakštais ant žemės klojama šachmatine tvarka. Gražiai, kad nedengtų vienas kito, bet ir neliktų tarpų, sulyginami kraštai. Kloti pradedama nuo tolimiausio sklypo krašto, kad per ką tik paklotą veją būtu kuo mažiau vaikštoma. Velėnos gabalai ...
  • Rašytojas savo kailiu pajuto kibernetinių užpuolikų smūgį

    2020-09-23Rašytojas savo kailiu pajuto kibernetinių užpuolikų smūgį
    Kibernetiniai nusikaltėliai turi 101 priežastį kėsintis į jūsų kompiuterį, paskyrą, duomenis. Todėl didžiausia klaida – galvoti, kad esate niekam neįdomus. „Ar esate aukštas valstybės pareigūnas, ar tik paprasta kaimo močiutė – kibernetiniai nusikaltėliai visada žino, kaip galėtų jumis pasinaudoti. Kita vertus, galbūt kažkam tiesiog nepatinka jūsų paskleista nuomonė ir mintys, tad virtualioje erdvėje siekiama jus nutildyti ir supančioti“, – teigia rašytojas, publicistas ir komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius, pats ne kartą susidūręs su kibernetiniais išpuoliais.„Pirmą kartą kibernetinių įsilaužėlių taikiniu tapo mano elektroninio pašto dėžutė. Ėmiau gauti pranešimus, kad periodiškai pasikartoja atakos – kažkas iš Norvegijos vis bandė įsilaužti 2014–2016 metais. Po ilgų ir atkaklių bandymų jie liovėsi. Atsilaikiau“, – pasakoja A. Puklevičius. Kur kas grėsmingesnis išpuolis prieš publicistą surengtas vėliau. Kibernetiniai nusikaltėliai ėmė brautis ne tik į elektroninį paštą, bet ir į asmenines paskyras elektroninėse parduotuvėse. „Kibernetinės atakos talžė mano „Gmail“, „Amazon“, „Ebay“ paskyras. Atlaikė ne visos, tačiau didelės žalos nepatyriau. Nuo to laiko į savo nuosavybės apsaugą internete ėmiau žiūrėti ...
  • Žemės ūkio ateitis – kooperatinė veikla

    2020-09-23Žemės ūkio ateitis – kooperatinė veikla
    Tikriausiai ne veltui teigiama, jog vienybėje – stiprybė. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas tvirtino, jog kooperatyvai – didžiulė jėga, tereikia, kad jų Lietuvoje būtų daugiau ir stipresnių. Įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP), kooperatyvams skiriamas ypatingas dėmesys – ne tik specialiai jiems skirtos priemonės, bet ir tam tikros privilegijos. Aibė privalumųKaip pasakojo pienininkų kooperatyvo valdybos pirmininkas, ŽŪKB „Pieno gėlė“ apima smulkius ir stambesnius pieno ūkius, kurie patys tvarkosi, patys priima sprendimus, nustato kainas. Anot jo, kooperatyvas buvo įregistruotas 2001 metų pavasarį. Iš pradžių buvo įsteigti du pieno surinkimo punktai – Virkšuose ir Žlibinuose. Tuomet kooperatyvas turėjo 15 narių.Kaip teigė pašnekovas, kooperatyvas įsikūręs pačioje Žemaitijos širdyje, kur kraštovaizdis kalvotas, žemės nederlingos. Todėl čia pieninius galvijus auginantiems ūkininkams, kurių netenkino maža tuometinė pieno supirkimo kaina, kilo mintis burtis draugėn. „Susivienijus visada galima išsiderėti geresnę kainą, – pabrėžė J. Kuzminskas. – Be to, kooperatyvas padeda apsirūpinti žolių sėklomis, kombinuotaisiais pašarais, druskos laižalais, plovimo ir dezinfekavimo medžiagomis, ...
  • Parduotuvės veidas – Pupa

    2020-09-21Parduotuvės veidas – Pupa
    Marijampolėje į zooparduotuvę „Ponas Taksas“ žmonės ateina ne tik dėl būtinų prekių savo augintiniams – šunims, katėms, žuvytėms, graužikams, netgi gyvatėms ir chameleonams, bet ir… pasikalbėti. Ne tiek su mandagiomis darbuotojomis Simona, Vaida, Evelina, Birute, Ramune, kiek su išskirtine jų kolege Pupa. Pupa – pusantrų metų Amazonės papūga – atėjusio ir pasisveikinusio žmogaus balsu jam atsako „Labą dieną“. Net sutrinki – iš kurgi tas balsas. Bet priėjus arčiau prie narvo, paukštis neprataria nė žodžio, o pradeda karstytis, laikydamasis už metalinių virbų, medinių laktų, virvių. Šnekink nešnekinęs – papūga tyli. Tačiau apsisukus nueiti vėl išgirsti: „Ką tu?“ – Pupa pirmiausia domisi naujais žmonėmis – klauso, ką jie kalba, sukioja galvą. Iš pradžių ir su manimi nesisveikindavo. O kartais kaip užsukta čiauška. Būna, kad į ją nė dėmesio nekreipi, dėlioji prekes, dirbi kitus darbus. Tada ji pati kalbina: „Gražuolė, oi kokia gražuolė“. Šiais žodžiais apie ją kalba žmonės, ji įsimena, o tada tarsi ne tik save, bet ir kitą pagiria. Ir kam nebūtų malonu ...
  • „Suvalkijos vyturys“

    2020-09-19"Suvalkijos vyturys"
    Česlova JAKŠTYTĖ Iš knygos „Solveigos sodai“ * * * Jau regėjau ir skydą, ir šaulį. Ir žengiau už ribos – – – Jau klūpėjau prieš šitą pasaulį iš tikros pagarbos. Ir saulutę mylėjau, ir gėlę, ir žvaigždes danguje. Nors būtis ši ir turi šešėlį, visad šlovinau ją. Kaip aš mėgau miglos baltą šalį, smilgas, eglių ūgius… Ir, man rodės, su laumėm birželį vis braidžiau po rugius, po šilus, po sodus ir po sielą… Ir pamilus buvau – – – Ak, kaip švelniai kadais mėnesienai aš akis bučiavau! * * * Prieš lemtį klūpau aš klusniai. Bet gyvenu ne tuo – – – Sulūžo tamsūs akiniai – gerai, kad jau ruduo. Iš tolo dar gėlių dvasia aromatu atklys. Aukštų alėjų lajose slaptingas spindulys. Ir laumių verpalas plaukuos su laimėm, su klastom – – – Ir stebisi širdis laukuos kraujažolėm b a l t o m… * * * Paliovė paukštis Dievo dvasią gėręs – gaidų pribarstęs lyriškų, lanksčių. Ir meilės angelas, sparnus suvėręs, užsnūdo tyliai už manų pečių… Tik parke vėjas vis dar skaito Bloką. Ir mūzos sparnas prakilnus… Jau šimtą metų jis posmus tuos moka, bet vis dar sklaido puslapius senus – – – Kai nugelsta kviečiai Kai nugelsta kviečiai, man kažkas pasidaro: lyg ...
  • Česlova Jakštytė: pasivaikščiojimai po Solveigos sodus… (Naujos marijampoliečių knygos)

    2020-09-19Česlova Jakštytė: pasivaikščiojimai  po Solveigos sodus... (Naujos marijampoliečių knygos)
    Visai neseniai išėjo nauja Česlovos Jakštytės poetinės lyrikos knyga „Solveigos sodai“. Ją išleido leidykla „Piko valanda“.Česlova Jakštytė – marijampolietė poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Yra išleidusi aštuonias poezijos knygas ir vieną eseistikos rinkinį.„Solveigos sodai“ – dešimtoji autorės išleista knyga.Pirmo skyriaus, kuris vadinasi „Laiko labirintuose“, eilėraščių tematika labai įvairi – tai tarsi šimtais pavidalų pasirodantis gyvenimas. Antras rinkinio skyrius – „Ką šnabžda šamanė širdis…“. Tai, pasak autorės, intymiausios lyrikos lankos. Antros knygos dalies turinio esmę galima nusakyti taip: „Ir paskutinės rožės tau bylos, kad mylimas esi…“ Taigi tai – meilės lyrika. Eilėraščiai tarsi primena mums, kad meilė – varomoji gyvenimo jėga, suteikianti jam spalvų ir prasmę.Taip pat eilėraščiuose – daug pastebėjimų apie gyvenimo grožį, autorė geba rasti tame labai daug prasmės ir perteikti ją kitiems, tikėdamasi, kad tai skaitytojus irgi įkvėps: „Kai manos dienos bus jau nužydėję,kai plauksiu tik su draiskana bure,atsiųsk man, Dieve, šiltą švelnų vėją ir svaigų rožių kvapą vakare…“ „Suvalkiečio“ informacija
  • Prie laužo – muzika, arbata ir atjauta (Etnokultūros spalvos)

    2020-09-16Prie laužo – muzika, arbata ir atjauta (Etnokultūros spalvos)
    2007-aisiais Vekeriotiškės kaime (Šunskų sen.), ten, kur vykdavo ir trumpo filmo festivaliai „Baltas kluonas“ – Alenskų sodyboje, įvyko pirmasis dainuojamosios poezijos mylėtojų susibūrimas. Vienas didžiausių iniciatorių – Šunskų seniūnijos seniūnas Rimantas Lekeckas, pats neabejingas šiam žanrui, bei kiti geranoriškai šiai iniciatyvai pritarę žmonės. „Vakaras prie laužo“ – natūraliai atsirado ir išliko šis pavadinimas, nes iš tiesų būta ir laužo, kuris liepsnojo sodybos pakraštyje, pamiškėje. Jau kitais metais tai buvo labdaros renginys, kurio metu surinktos lėšos skiriamos VšĮ „Vytauto Kernagio fondas“, besirūpinančiai onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais. O dainuojamosios poezijos „virusas“ persimetė į Marijampolę ir tapo festivaliu „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. …Tų vakarų buvo visokių, atlikėjų rengėjai prisikviesdavo tai daugiau, tai mažiau, pinigų sumos gal ir nebuvo tūkstantinės – rinkosi čia ne tūkstančiai klausytojų, tačiau ne mažiau svarbu buvo tai, kad visus vienijo bendras tikslas ir pomėgis. O svetinga Alenskų šeima (ne tik kultūros darbuotoja Eglė, bet ir kiti), dar ir su bičiulių pagalba kartu su karšta arbata dovanodavo ir kitokią, dvasinę, šilumą… Pradėjus ...
  • Marijampolėje vėl skambėjo pravoslavų dvasinė muzika … (Kultūra be sienų)

    2020-09-16Marijampolėje vėl skambėjo pravoslavų dvasinė muzika ... (Kultūra be sienų)
    Pasiklausyti pravoslavų dvasinės muzikos Marijampolės muzikos mėgėjai turėjo progą jau trečius metus iš eilės. Tradicija kiekvienais metais organizuoti bažnytinio dainavimo festivalį prigijo Marijampolės tautinių mažumų klubo „Mozaika“ iniciatyva. Pirminis sumanymas buvo festivalį rengti rusakalbių šv. Velykų proga, todėl iki šiol jį vadinta „Velykų skambesiu“. Šiais metais dėl pandemijos teko keisti renginio laiką ir pavadinimą. Festivalis „Varpų skambesys“ vyko praėjusį šeštadienį Marijampolės meno mokyklos aktų salėje. Pravoslavų dvasinė muzika – turtas, kurį rusų tauta dovanoja pasauliui. Skamba ji bažnyčiose ir koncertų salėse, jos mėgėjų ratas gana platus. Tai – kerinti, didinga ir dvasinga muzika, kurta ne vieną tūkstantį metų… Ši muzika skirta vienytis su Dievu, pajusti dvasinę didybę. Tekstų pagrindas paprastai atitinka šventuosius raštus, kartais tai – pažodinis variantas, bet gali būti ir laisvesnė interpretacija. Visos pasaulio religijos turi religinės muzikos tradicijas. Tačiau žodis „dvasinė“ paprastai taikomas pravoslavų cerkvės muzikai įvardinti. Būdingiausi jos žanrai – psalmės, choralai, himnai. Šiemetinį festivalį „Varpų skambesys“ tradiciškai pradėjo marijampolietės – ansamblio „Mozaika“ dainininkės – kolektyvas susibūręs to ...
  • „Saulėračio“ galerijoje – „Atminties gijos“ (Kultūra be sienų)

    2020-09-16„Saulėračio“ galerijoje – „Atminties gijos“ (Kultūra be sienų)
    Taip savo kūrinių parodą pavadino JAV gyvenantis Audrius Plioplys – mokslininkas (vienas žinomiausių Amerikoje neurologų), gydytojas ir ryškus kūrėjas. Prieš porą metų jau turėjome progos susipažinti su jo netikėtomis fotografijų interpretacijomis Marijampolės kultūros centre vykusioje parodoje (po jos darbus padovanojo). Dabartinė 17 darbų ekspozicija į Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus „Saulėračio“ galeriją atkeliavo Lietuvos medicinos instituto bibliotekos dėka. Jau senokai paroda keliauja po Lietuvą, bet Marijampolei pasisekė išskirtinai: jos atidaryme dalyvavo ir pats autorius, į Lietuvą trumpam atvykęs darbiniais reikalais. A. Plioplio šaknys mūsų krašte – Plioplių kaime, nors jis gimė Kanadoje. Pats sako čia būdamas atrandąs paralelių su Prezidentu Kaziu Griniumi: abu medikai, abiem be medicinos rūpėjo daug kitų dalykų. „Tiesa, prezidentu (o jis buvo labai geras prezidentas) netapau, tačiau politika, tuo, kas vyksta visada domiuosi, turiu savo nuomonę ir nevengiu jos išsakyti. Lietuvių draugijos dažnai prašo tai padaryti. Griniui taip pat rūpėjo Lietuvos kultūros dalykai, mano gyvenime šalia mokslinio darbo, žmonių gydymo visada buvo menas. Meno pasaulyje ...
  • …Ir daug daug dangaus (Periferija – ne provincija)

    2020-09-16...Ir daug daug dangaus (Periferija – ne provincija)
    Namukas, pirtelė, tvartelis, gyvulėlis, senutėlė obelis ar nuo metų naštos persikreipusi moterėlė – visi tarsi pasiklydę erdvėje, nes čia daug daug dangaus, kuris tarsi skaidraus krištolo gaubtas apglėbia visa tai. Gyvenimą: „Bulviasodis“, „Molinis tvartelis“, „Kieme su vištomis“, „Išleidžianti povą“, „Ravinti daržą“… Daug to mėlynumo – daug erdvės, kurioje tapytojo Jono Daniliausko paveikslų herojai gyvena ir dirba savo tokius kasdienius, atrodytų, paprastus, bet kai geriau suvoki – svarbiais (dailėtyrininkai vadina „magiškais“) ritualais virtusius darbus. Tas dangus – iš bekraščių Suvalkijos lygumų, nuo Lekėčių ir aplinkinių vietų Šakių rajone (čia šiemet septyniasdešimtmetį mininčio autoriaus gimtinė), jo apgaubti, saugomi geresnėse ar prastesnėse trobose gyveno ir vaikus augino, nelengvai dirbo, šventes šventė lygumų žmonės – autoriaus artimieji, kaimynai, bendraamžiai. Skambūs kaimų vardai, deja, beveik išnyko, o jų gyvenimo atšvaitai liko atmintyje ir paveiksluose. „Tapyba man – kaip prisiminimas, – teigia dailininkas pabrėždamas, kad jo siužetai „nuo žemės“, neišgalvoti, o motyvai dažnai panašūs, keliauja iš paveikslo į paveikslą. Tačiau, sako, keičiasi požiūris į tuos pačius dalykus. ...
  • Išmanūs namai tampa realybe

    2020-09-16Išmanūs namai tampa realybe
    Šiandien mūsų jau nebestebina vos ne kasdien tobulėjantys mobilieji telefonai, kompiuteriai, neįsivaizduojame, kad galėtume gyventi be interneto. Mūsų namai kasdien tampa vis išmanesni. Daugelyje buities sričių rankų darbą pakeitė išmanūs prietaisai, kurie už mus skalbia, valo, gamina. Ar kada galėjome pagalvoti, kad galėsime įsigyti robotą, už mus atliekantį įvairius buities darbus? Siurbiantį ir plaunantį grindis, valantį langus. Per trisdešimtį laisvos Lietuvos metų mus pasiekė moderniausios technologijos, palengvinančios buitį, taupančios laiką. Didžiausias palengvinimas – šildymo sistema oras–vanduo Marijampolietė Violeta Utmanienė, gyvenanti nuosavame name Naujųjų Tarpučių mikrorajone, sako dar prisimenanti tuos laikus, kai namuose kūrendavo virtuvinę krosnį, ant jos šildydavo iš šulinio atsineštą vandenį ir pasidėję dubenis prausdavosi. Šiandien jų namuose tikrai nemažai išmaniųjų prietaisų, kurie palengvina gyvenimą, taupo laiką. Ketverius metus su šeima gyvenusi Dubline, apie metus Jungtinėje Karalystėje, į Lietuvą Violeta grįžo prieš dvylika metų. Moteris prisimena, kad kai statėsi namą Naujuose Tarpučiuose, būstui šildyti nebuvo jokios kitos galimybės tik anglimis kūrenama krosnis. „Devynerius metus aš su ja vargau, nešiodama anglis ir malkas, ...
  • Poezijos šventė „Po rugpjūčio dangum“

    2020-09-16Poezijos šventė „Po rugpjūčio dangum“
    Tradiciškai priešpaskutinį rugpjūčio šeštadienį Marijampolės literatų klubas „Sietynas“ surengė jau penkioliktąją poezijos šventę „Po rugpjūčio dangum“. Į renginį, vykusį Poezijos parke, susirinko kūrėjai iš Kalvarijos, Vilkaviškio, Varėnos, Šakių, Raseinių, Alytaus ir, žinoma, iš Marijampolės. Šventė vyko laikantis karantino reikalavimų. Buvo dėvimos kaukės, tik kalbantieji į mikrofoną trumpam jas galėjo nusiimti.Kaip visada, šventė prasidėjo vėliavos spalvų žvakių aukuro uždegimu. Po to susirinkusieji sugiedojo specialiai šiai šventei sukurtą himną „Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon“ (žodžiai – šių eilučių autoriaus). Vėliau poetai ir svečiai tylos minute pagerbė šventės sumanytoją, buvusią klubo pirmininkę Ireną Bradaitienę, klubo renginiuose dažnai nuotaiką smuiko muzika pakeldavusio Algirdo Jančo bei kitų Anapilin išėjusių klubo narių atminimą.Iš tiesų „Liejos eiles kaip bėga Šešupė“ – tai eilutė iš „Sietyno“ himno. Daug gražių eilėraščių paskaitė poetai iš Alytaus literatų klubo „Tėkmė“. Gaila, kad dėl karantino renginyje negalėjo dalyvauti Suvalkų klubo „Vienybė“ kūrėjai, su kuriais mus sieja ilga kūrybinė draugystė.Renginį paįvairino Martyno Dabkevičaius atliekamos dainos pritariant gitarai.Maloniai nustebino ir daug plojimų bei dovanų ...
  • Alksninės kapinėms – 100 metų (Istorijos kontekste)

    2020-09-16
    Tikriausiai ne visi Alksninės parapijos gyventojai žino, kad šiemet mūsų kaimo kapinėms sukanka 100 metų. Paminklą, įamžinantį šią datą, aptikau atsitiktinai. Jame užrašyta: „Uršulė Venckevičaitė. Mirė 4 d. rugsėjo 1920 m. Gyveno 19 m. Pirmutinė ant šito kapinyno.“ Pasirodo, kad tai to paties pono Venckevičiaus, kurio dvare po karo daug metų veikė Alksninės mokykla, duktė… Dabar šiame „ramybės mieste“ jau šimtai vietinių ir tolimesnių kaimų žmonių rado sau poilsį, nes čia laidojami ir Kalvarijos, ir Vilkaviškio savivaldybių kaimų gyventojai. Nors paprastos šios kaimo kapinės, tačiau labai gražios, žmonių prižiūrimos, tvarkomos, pilnos gėlių. Malonu, kad jomis rūpinasi Vilkaviškio savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė. Mes visi dėkingi už vandentiekį kapinėse – jis labai palengvino gėlių priežiūrą. Kapinės – gyviesiems svarbi vieta, kur ilsisi, kur ilsėsis mūsų artimieji, giminės, pažįstami… Vida Albina MAURAGIENĖ, buvusios Alksninės pagrindinės mokyklos buvusi mokytoja
  • Poezijos šventė „Po rugpjūčio dangum“

    2020-09-16
    Tradiciškai priešpaskutinį rugpjūčio šeštadienį Marijampolės literatų klubas „Sietynas“ surengė jau penkioliktąją poezijos šventę „Po rugpjūčio dangum“. Į renginį, vykusį Poezijos parke, susirinko kūrėjai iš Kalvarijos, Vilkaviškio, Varėnos, Šakių, Raseinių, Alytaus ir, žinoma, iš Marijampolės. Šventė vyko laikantis karantino reikalavimų. Buvo dėvimos kaukės, tik kalbantieji į mikrofoną trumpam jas galėjo nusiimti.Kaip visada, šventė prasidėjo vėliavos spalvų žvakių aukuro uždegimu. Po to susirinkusieji sugiedojo specialiai šiai šventei sukurtą himną „Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon“ (žodžiai – šių eilučių autoriaus). Vėliau poetai ir svečiai tylos minute pagerbė šventės sumanytoją, buvusią klubo pirmininkę Ireną Bradaitienę, klubo renginiuose dažnai nuotaiką smuiko muzika pakeldavusio Algirdo Jančo bei kitų Anapilin išėjusių klubo narių atminimą.Iš tiesų „Liejos eiles kaip bėga Šešupė“ – tai eilutė iš „Sietyno“ himno. Daug gražių eilėraščių paskaitė poetai iš Alytaus literatų klubo „Tėkmė“. Gaila, kad dėl karantino renginyje negalėjo dalyvauti Suvalkų klubo „Vienybė“ kūrėjai, su kuriais mus sieja ilga kūrybinė draugystė.Renginį paįvairino Martyno Dabkevičaius atliekamos dainos pritariant gitarai.Maloniai nustebino ir daug plojimų bei dovanų ...
  • Trys kvietimai daugiabučių gyventojams, norintiems renovuotis būstą

    2020-09-16Trys kvietimai daugiabučių gyventojams, norintiems renovuotis būstą
    Daugiabučių namų renovacijos procesas Lietuvoje prasidėjo dar 2005 m. Renovacijos priemonių spektras kasmet platėja, taip pat didėja ne tik informacijos sklaida apie galimybes atnaujinti savo daugiabutį, bet ir sėkmingų renovacijos istorijų skaičius. Galvojantys apie renovaciją gyventojai dabar turi net kelis pasirinkimus: Būsto energijos taupymo agentūra (toliau – BETA) šiuo metu priima paraiškas net trims kvietimams renovacijai. Naujausiame Aplinkos ministerijos kvietime renovuotis būstą nurodytas papildomas reikalavimas – didesniuose kaip 1500 kv. m ploto daugiabučiuose, esant techninėms galimybėms, įrengti saulės jėgaines. Be to, sudaroma daugiau galimybių daugiabučiui būti nepriklausomam nuo išorinių energijos tiekėjų ir naudojant šilumos siurblius, saulės jėgaines ar kitus atsinaujinančios energijos įrenginius gamintis energiją šilumai, karštam vandeniui ir elektrai. Iš Aplinkos ministerijos administruojamos Klimato kaitos programos tokiems projektams bus skiriama papildoma 30 proc. parama. „Svarbu tai, jog renovuotinų daugiabučių gyventojai vienu metu gali teikti net kelias paraiškas. Taip yra sudaromos lankstesnės galimybės imtis savo daugiabučio renovacijos. Vienas iš šiuo metu galiojančių kvietimų – jau 8-asis kvietimas teikti paraiškas daugiabučiams namams renovuoti“, – ...