Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kol Žemėje gyvens žmonės, poezija neišnyks

– Poezijos rinktinė, dar viena knyga – svarbus faktas. Jaučiu, kad kalbant apie Tavo poeziją svarbus ne išleistų knygų skaičius. Vis dėlto, kiek jų jau yra, su kokiomis mintimis palydėjai į gyvenimą?
„Manau, kad poeziją skaito sielos aristokratai“, – sako poetė.– Jeigu kalbėsime apie šią, paskiausiai išleistą mano eilėraščių knygą „Nevysta, meile, žiedas, skirtas tau…“, tai yra devintas literatūrinis leidinys, o dar konkrečiau – meilės lyrikos rinktinė. Labai įvairiomis temomis esu rašiusi, išbandžiusi netgi mažąją prozą – eseistiką, bet intymioji lyrika mano širdžiai, regis, bene bus pati artimiausia. Ypač pastaruoju metu subrendo nuoširdus noras šią temą, įliejus į ją nemažai naujo ir nežinomo, pristatyti plačiau. Knyga stambios apimties – vien savo lėšomis tikrai nebūčiau pajėgusi šį savo sumanymą įgyvendinti, tad esu nuoširdžiai dėkinga kultūrai jautriems mūsų miesto savivaldybės vadovams. Žinoma, ir gerbiamam dailininkui Artūrui Kaminskui bei visam darniam ir draugiškam „Piko valandos“ kolektyvui, su kuriais teko dirbti. Kadangi Marijampolė šiemet paskelbta Kultūros sostine, ne vienas kuriančių žmonių panoro ta intencija įnešti ir savo asmeninį indėlį, tokią mintį turėjau ir aš. Ir džiaugiuosi, jog tai pavyko įgyvendinti.
– Kaip, pati būdama kūrėja, supranti poezijos misiją šiuolaikiniame technologijų ir šiek tiek sumaterialėjusiame pasaulyje? Ką ji gali?
– Poezijos misija, man rodos, per amžių amžius yra daugmaž ta pati: taurinti realybę, atkreipti dėmesį į jausminį, subtilųjį žmogaus pasaulį, išsakyti pačius paslaptingiausius psichologinius poslinkius. Žmogus jaučia juos savyje, bet ne visada gali apsakyti kitam ir net pačiam sau – čia į pagalbą ir ateina poezija. Be to, poetinėje kūryboje dažnai gali rasti grynąjį grožį (ne veltui sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį). Išgelbėti, žinoma, nepajėgs, bet ar tai pilnas minoro, ar žaižaruojantis, pilnas žaismės, ar kupinas išminties poetinis žodis – jis tikrai padės atitrūkti nuo banalybės, nuo pilkumos, primins, jog pasaulis vis dėlto nėra tik vulgarus, brutalus arba lėkštas, bet spalvingas, užburiantis, įdomus. Juk taip gera skaityti (ar deklamuoti) kažkieno gražų eilėraštį, gėrėtis jo aliteracijomis, metaforomis, jausti muzikalumą, skambumą – stebuk­lą, kuris atėjo tarsi iš nieko: meno grožis yra ir jo paslaptingume, jo nepaaiškinamume… Apskritai, kūryba vertinga yra ir dėl to, kad ji ne tik kalba apie žmogų, bet ir veda mus prie žmonių, susipažįstam vieni su kitais ir „ganom sielas tuos menų mainuos“. Poezija gali ir konkrečiai padėti. Įsivaizduokime, kad kažkuriam žmogui kažkurį vakarą nepaprastai sunku, geliančiai liūdna. Žmogus tiesiog neranda sau vietos. Paskambina vienam iš draugų – tas užsiėmęs savąja šeima, paskambina antram – tas turi svečių, surenka dar vieno – trečiojo – numerį, bet savęs draugo balse neišgirsta… Ir žmogus pasijunta velniškai vienišas!.. Laimei, po ranka poezijos tomelis: širdingos, gilios, atviros. Žmogus ima sklaidyti knygos lapus ir suranda savo būsenai artimų tekstų – tarsi identifikuoja save su poetu, tarsi išgirsta aidą, ateinantį iš broliškos, jį suprantančios sielos, pasijunta ne vienišas savo liūdesy. Ir darosi daug geriau!
– Gražus, paslaptingas pasaulis, ypatinga jo pusė, į kurią gali nukelti poetinis žodis… Tavo jis – lyrinis, dažnai alsuojantis netikėtais įvaizdžiais. Ar sąmoningai renkiesi būtent tokią kryptį, o ne destruktyvesnę, amatininkesnę kūrybos pusę? Ar visada lauki, kol išgirsi atskrendančių mūzų plazdėjimą?
– Taip, tikrai paslaptingas tas pasaulis. Ir pats kūrybos vidinis virsmas ne mažiau prisodrintas paslapties ir sudėtingumo: tai toks pašėlęs procesas, kai, vaizdžiai tariant, šoka protas, kraujas ir širdis, skambant Mūzų muzikai… Poezija – rūbas, išaustas iš dangiškų ir žemiškų siūlų, skirtas sušildyti sielai – aprengti mumyse tai, kas tarsi nematoma, bet iš tikrųjų yra ir reikalauja sau dėmesio bei gilaus, subtilaus psichologinio pritaikymo kiekvienam individualiai. Poetas – žmogus, kuris pats ir augina tą psichologinį pluoštą, lyg žemdirbys linus pats rauna savo dvasios pastangomis ir pats savaip suverpia. Na, o įkvėpimas – jis tikrai yra, žinoma, kantriai jo išlaukti ne visada turi galimybę; jei reikia tiesiog daug dirbi, mąstai ir po didelių pastangų siela savaime „užsikuria“. Lyrizmas, kurį akcentuoji kaip dominuojantį kūrybos bruožą, turbūt jau mano prigimtyje, pačioj sielos sandaroj, širdies šaknyse. Nors… išlygų yra – tai parodo kai kurios kūrybos pobūdis: daug esu sukūrusi rubajatų, kurie nelabai daug turi sąsajų su lyrizmu, greičiau su gyvenimiška įžvalga, gyvenimo pažinimu. Ir sonetas, kurių esu parašiusi taip pat nemažai, greičiau yra ne švelnus poetinis plazdesys, o įtemptos stygos skambėjimas – tai dalinai apsprendžia ir pati griežta soneto architektonika. Bet… ir šio pobūdžio kūriniuose kartais lyrizmo „ausys kyšo“; tokia jau esu.
O destruktyvumas, kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir kūryboje man nepatrauklus, dargi erzinantis, taip pat ir amatininkiškumas.
– Poezija, literatūrinė kūryba – kaip manai, kokia jų ateitis?
– Aš manau, kad poezija neišnyks tol, kol Žemėje gyvens žmonės. Tai kas, kad daugelį mūsų vis labiau įsiurbia ir tikrai ne į gerą keičia technologijos, gąsdina dirbtinis intelektas, priklausomybė nuo virtualaus pasaulio. Taško dėti negalima. Nėra (ir nebus) tokio kirvio, kuris galutinai galėtų iškapoti Poezijos šaknis, atžalos vis tiek žels – tai viename žmoguje, tai kitame. Gal skaitančiųjų dar labiau mažės, bet ar verta tuo stebėtis? Žmonija visais laikais žemiau lenkėsi Mamonai, o ne Mūzoms; daugelis net netyrinėja Būties, jiems pilniausiai buities užtenka. Poeziją skaito tik itin gilūs, subtilūs žmonės, pasak rašytojos Petronėlės Orentaitės – „sielos aristokratai“…
– Galbūt norėtumei ką nors palinkėti kuriančiam jaunimui?
– Žinote, su šypsena norėčiau pasakyti šiuos Salomėjos Neries žodžius: „Vaikai, vaikai, neklausot, negudrūs,/Vai įtrauks jus žalioji varlė“… Čia, žinoma, alegorija, ir šie žodžiai visai iš kito konteksto, bet vis dėlto čia jie tinka. Jei tie, dar visai jauni, tik pradedantys, žinotų kiek šis „Viešpaties viliotinis“ per gyvenimą iš jų pareikalaus pasiaukojimo, įtampos, laiko, sveikatos, nemigo naktų, daugelis iš jų nė kojos nekeltų į šį dangiškų lelijų darželį… Juo labiau kad tik drugeliai minta nektaru. O kas laukia vargšo poeto? Net ir tikrai gabus, net ir labiausiai stengdamasis, jis visada liks alkanas, nuogas ir basas… Reikės dirbti dar kažkur – dvigubai eikvoti save.
Tad jeigu dar galutinai nepasiklydote Delfų slėnyje, neprisiekėte Parnasui, Pegasui, Mūzoms ir kitoms ne visai žemiškoms esybėms, paprasčiausiai stabtelėkite ir pagalvokite – ar užteks jėgų? Talentas turi savo kainą ir moki ją ne kuo nors kitu – pačiu savimi. O kas jau vis tiek eis tuo keliu, tebūna palaimintas.
– Kokie Tavo ateities kūrybos planai?
– Visai konkrečių kūrybos planų neturiu. Galiu pasakyti tik tiek: rašau… Rimtai rašau, o pasamprotauti apie tai norisi šiek tiek šelmiškai. Gal girdėjote, žinote (bent jau taip teigia bibliografai) yra tokios knygos „vaiduokliai“: išleidi kokius penkis savo kūrybos rinkinio egzempliorius, – knyga gimusi, sveika gyva, sau kažkur vaikšto, bet labai mažai kas yra ją matęs… Ir savotiška intriga, ir rėmėjų ieškoti nereikia… Kadangi plunksnos nepadedu, gal iš tikrųjų taip kada ateityje ir bus? Kas žino. Paskutinį žodį juk visada taria likimas…
Kalbėjosi
Jolanta RAČAITĖ, nuotrauka iš Česlovos Jakštytės albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...