Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kol Žemėje gyvens žmonės, poezija neišnyks

– Poezijos rinktinė, dar viena knyga – svarbus faktas. Jaučiu, kad kalbant apie Tavo poeziją svarbus ne išleistų knygų skaičius. Vis dėlto, kiek jų jau yra, su kokiomis mintimis palydėjai į gyvenimą?
„Manau, kad poeziją skaito sielos aristokratai“, – sako poetė.– Jeigu kalbėsime apie šią, paskiausiai išleistą mano eilėraščių knygą „Nevysta, meile, žiedas, skirtas tau…“, tai yra devintas literatūrinis leidinys, o dar konkrečiau – meilės lyrikos rinktinė. Labai įvairiomis temomis esu rašiusi, išbandžiusi netgi mažąją prozą – eseistiką, bet intymioji lyrika mano širdžiai, regis, bene bus pati artimiausia. Ypač pastaruoju metu subrendo nuoširdus noras šią temą, įliejus į ją nemažai naujo ir nežinomo, pristatyti plačiau. Knyga stambios apimties – vien savo lėšomis tikrai nebūčiau pajėgusi šį savo sumanymą įgyvendinti, tad esu nuoširdžiai dėkinga kultūrai jautriems mūsų miesto savivaldybės vadovams. Žinoma, ir gerbiamam dailininkui Artūrui Kaminskui bei visam darniam ir draugiškam „Piko valandos“ kolektyvui, su kuriais teko dirbti. Kadangi Marijampolė šiemet paskelbta Kultūros sostine, ne vienas kuriančių žmonių panoro ta intencija įnešti ir savo asmeninį indėlį, tokią mintį turėjau ir aš. Ir džiaugiuosi, jog tai pavyko įgyvendinti.
– Kaip, pati būdama kūrėja, supranti poezijos misiją šiuolaikiniame technologijų ir šiek tiek sumaterialėjusiame pasaulyje? Ką ji gali?
– Poezijos misija, man rodos, per amžių amžius yra daugmaž ta pati: taurinti realybę, atkreipti dėmesį į jausminį, subtilųjį žmogaus pasaulį, išsakyti pačius paslaptingiausius psichologinius poslinkius. Žmogus jaučia juos savyje, bet ne visada gali apsakyti kitam ir net pačiam sau – čia į pagalbą ir ateina poezija. Be to, poetinėje kūryboje dažnai gali rasti grynąjį grožį (ne veltui sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį). Išgelbėti, žinoma, nepajėgs, bet ar tai pilnas minoro, ar žaižaruojantis, pilnas žaismės, ar kupinas išminties poetinis žodis – jis tikrai padės atitrūkti nuo banalybės, nuo pilkumos, primins, jog pasaulis vis dėlto nėra tik vulgarus, brutalus arba lėkštas, bet spalvingas, užburiantis, įdomus. Juk taip gera skaityti (ar deklamuoti) kažkieno gražų eilėraštį, gėrėtis jo aliteracijomis, metaforomis, jausti muzikalumą, skambumą – stebuk­lą, kuris atėjo tarsi iš nieko: meno grožis yra ir jo paslaptingume, jo nepaaiškinamume… Apskritai, kūryba vertinga yra ir dėl to, kad ji ne tik kalba apie žmogų, bet ir veda mus prie žmonių, susipažįstam vieni su kitais ir „ganom sielas tuos menų mainuos“. Poezija gali ir konkrečiai padėti. Įsivaizduokime, kad kažkuriam žmogui kažkurį vakarą nepaprastai sunku, geliančiai liūdna. Žmogus tiesiog neranda sau vietos. Paskambina vienam iš draugų – tas užsiėmęs savąja šeima, paskambina antram – tas turi svečių, surenka dar vieno – trečiojo – numerį, bet savęs draugo balse neišgirsta… Ir žmogus pasijunta velniškai vienišas!.. Laimei, po ranka poezijos tomelis: širdingos, gilios, atviros. Žmogus ima sklaidyti knygos lapus ir suranda savo būsenai artimų tekstų – tarsi identifikuoja save su poetu, tarsi išgirsta aidą, ateinantį iš broliškos, jį suprantančios sielos, pasijunta ne vienišas savo liūdesy. Ir darosi daug geriau!
– Gražus, paslaptingas pasaulis, ypatinga jo pusė, į kurią gali nukelti poetinis žodis… Tavo jis – lyrinis, dažnai alsuojantis netikėtais įvaizdžiais. Ar sąmoningai renkiesi būtent tokią kryptį, o ne destruktyvesnę, amatininkesnę kūrybos pusę? Ar visada lauki, kol išgirsi atskrendančių mūzų plazdėjimą?
– Taip, tikrai paslaptingas tas pasaulis. Ir pats kūrybos vidinis virsmas ne mažiau prisodrintas paslapties ir sudėtingumo: tai toks pašėlęs procesas, kai, vaizdžiai tariant, šoka protas, kraujas ir širdis, skambant Mūzų muzikai… Poezija – rūbas, išaustas iš dangiškų ir žemiškų siūlų, skirtas sušildyti sielai – aprengti mumyse tai, kas tarsi nematoma, bet iš tikrųjų yra ir reikalauja sau dėmesio bei gilaus, subtilaus psichologinio pritaikymo kiekvienam individualiai. Poetas – žmogus, kuris pats ir augina tą psichologinį pluoštą, lyg žemdirbys linus pats rauna savo dvasios pastangomis ir pats savaip suverpia. Na, o įkvėpimas – jis tikrai yra, žinoma, kantriai jo išlaukti ne visada turi galimybę; jei reikia tiesiog daug dirbi, mąstai ir po didelių pastangų siela savaime „užsikuria“. Lyrizmas, kurį akcentuoji kaip dominuojantį kūrybos bruožą, turbūt jau mano prigimtyje, pačioj sielos sandaroj, širdies šaknyse. Nors… išlygų yra – tai parodo kai kurios kūrybos pobūdis: daug esu sukūrusi rubajatų, kurie nelabai daug turi sąsajų su lyrizmu, greičiau su gyvenimiška įžvalga, gyvenimo pažinimu. Ir sonetas, kurių esu parašiusi taip pat nemažai, greičiau yra ne švelnus poetinis plazdesys, o įtemptos stygos skambėjimas – tai dalinai apsprendžia ir pati griežta soneto architektonika. Bet… ir šio pobūdžio kūriniuose kartais lyrizmo „ausys kyšo“; tokia jau esu.
O destruktyvumas, kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir kūryboje man nepatrauklus, dargi erzinantis, taip pat ir amatininkiškumas.
– Poezija, literatūrinė kūryba – kaip manai, kokia jų ateitis?
– Aš manau, kad poezija neišnyks tol, kol Žemėje gyvens žmonės. Tai kas, kad daugelį mūsų vis labiau įsiurbia ir tikrai ne į gerą keičia technologijos, gąsdina dirbtinis intelektas, priklausomybė nuo virtualaus pasaulio. Taško dėti negalima. Nėra (ir nebus) tokio kirvio, kuris galutinai galėtų iškapoti Poezijos šaknis, atžalos vis tiek žels – tai viename žmoguje, tai kitame. Gal skaitančiųjų dar labiau mažės, bet ar verta tuo stebėtis? Žmonija visais laikais žemiau lenkėsi Mamonai, o ne Mūzoms; daugelis net netyrinėja Būties, jiems pilniausiai buities užtenka. Poeziją skaito tik itin gilūs, subtilūs žmonės, pasak rašytojos Petronėlės Orentaitės – „sielos aristokratai“…
– Galbūt norėtumei ką nors palinkėti kuriančiam jaunimui?
– Žinote, su šypsena norėčiau pasakyti šiuos Salomėjos Neries žodžius: „Vaikai, vaikai, neklausot, negudrūs,/Vai įtrauks jus žalioji varlė“… Čia, žinoma, alegorija, ir šie žodžiai visai iš kito konteksto, bet vis dėlto čia jie tinka. Jei tie, dar visai jauni, tik pradedantys, žinotų kiek šis „Viešpaties viliotinis“ per gyvenimą iš jų pareikalaus pasiaukojimo, įtampos, laiko, sveikatos, nemigo naktų, daugelis iš jų nė kojos nekeltų į šį dangiškų lelijų darželį… Juo labiau kad tik drugeliai minta nektaru. O kas laukia vargšo poeto? Net ir tikrai gabus, net ir labiausiai stengdamasis, jis visada liks alkanas, nuogas ir basas… Reikės dirbti dar kažkur – dvigubai eikvoti save.
Tad jeigu dar galutinai nepasiklydote Delfų slėnyje, neprisiekėte Parnasui, Pegasui, Mūzoms ir kitoms ne visai žemiškoms esybėms, paprasčiausiai stabtelėkite ir pagalvokite – ar užteks jėgų? Talentas turi savo kainą ir moki ją ne kuo nors kitu – pačiu savimi. O kas jau vis tiek eis tuo keliu, tebūna palaimintas.
– Kokie Tavo ateities kūrybos planai?
– Visai konkrečių kūrybos planų neturiu. Galiu pasakyti tik tiek: rašau… Rimtai rašau, o pasamprotauti apie tai norisi šiek tiek šelmiškai. Gal girdėjote, žinote (bent jau taip teigia bibliografai) yra tokios knygos „vaiduokliai“: išleidi kokius penkis savo kūrybos rinkinio egzempliorius, – knyga gimusi, sveika gyva, sau kažkur vaikšto, bet labai mažai kas yra ją matęs… Ir savotiška intriga, ir rėmėjų ieškoti nereikia… Kadangi plunksnos nepadedu, gal iš tikrųjų taip kada ateityje ir bus? Kas žino. Paskutinį žodį juk visada taria likimas…
Kalbėjosi
Jolanta RAČAITĖ, nuotrauka iš Česlovos Jakštytės albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.