Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Narkotikai laisvės nesuteikia – žmogų padaro kaliniu

Kvaišalų vartojimas sužlugdo gyvenimus, labai greitai žmogų nugramzdina į duobę, iš kurios sunku išlipti. Dar daugiau: statistiniai duomenys byloja, kad Lietuvoje kasmet nuo perdozavimo miršta iki šimto žmonių.
Šiais metais didžiojoje „Eurovizijos“ dainų konkurso scenoje savo balsu tūkstančius sužavėjusi Ieva Zasimauskaitė-Kiltinavičienė narkomaniją pavadina šių dienų baubu, tačiau į narkotikus vartojančius žmones ji patarė žiūrėti kaip į ligonius – jų neatstumti, o padėti. Kad tokia pagalba reikalinga, teigia ir priklausomi žmonės.

Aplinkiniai dažniausiai nesupranta
Pasak Ievos Zasimauskaitės-Kiltinavičienės, siekiant išsilaisvinti iš priklausomybių, svarbu tvirtai apsispręsti, pasiryžti, ir susirasti aplinką, žmones, kurie gyvena laisvą, prasmingą gyvenimą. Žemaitijos miestelyje gyvenantis 34-erių metų Saulius turi šeimą, du mažamečius vaikus, kuriems niekada nelinkėtų to, ką pačiam teko išgyventi. Be jokių kvaišalų devynerius metus gyvenantis vyras įsikūrė toliau nuo „nuodėmingų vietovių“, taip bando nuo aplinkinių slėpti savo tapatybę.
„Bet kokia priklausomybė yra liga, tačiau ne visi tai suvokia. Sveikųjų požiūris į narkomaną yra panašus kaip į žmogžudį, raupsuotąjį. Tai priklausomus žmones dar daugiau stumia į neviltį, depresiją. Narkotikai tampa savotišku maištu prieš tokią situaciją“, – prisiminimais dalijasi devynerių metų patirtį vartojant narkotikus turintis vyras.
Pašnekovas apgailestavo, kad net geriausi draugai jį paliko, juos pakeitė tokie patys kaip jis – narkomanai.
„Nenoriu nieko kaltinti. Tik kai pradėjau vis labiau klimpti į narkotikų liūną, buvau per jaunas susitvarkyti su savo problema. Augau be tėvo, mamai buvo svarbesnių dalykų“, – nuoskaudos neslepia vyras.

Priežastis – noras išbandyti
Į klausimą, kaip jo gyvenime atsirado narkotikai, Saulius atsako: kaip ir daugelis kitų narkomanų – iš pradžių tebuvęs noras pabandyti. Viskas prasidėjo nuo „žolės“ rūkymo, o vėliau jau reikėjo ir stipresnių narkotikų.
Kai pirmą kartą užsirūkė, jam tebuvo šešiolika metų.
„Tas, kas vartoja narkotikus, žino, kur jų gauti, per tokius pat draugus sužino. Be to, ir patys narkotikų pardavėjai susiranda naujokus, nemokamai duoda išbandyti, kad paskui jie ateitų pirkti. Svarbu turėti pinigų, o dėl jų jaunam žmogui dažniausiai kyla problemų. Jis apvaginėja tėvus, imasi visokių sukčiavimų, įklimpsta į nusikaltimus“, – pasakoja vyras.
Saulius taip pat viso to neišvengė. Jis net buvo tapęs narkotikų pardavėjų „kurjeriu“, šis „verslas“ nuvedė į Vokietiją, teko ten kurį laiką ir įkalinimo įstaigoje praleisti.

Didelė problema
Saulius dar būdamas už grotų nusprendė, kad ši priklausomybė jį gali pražudyti.
„Narkotikai – nelaisvė. Turiu omenyje ne tik galimybę atsidurti už grotų, dar didesnė yra dvasinė ir fizinė priklausomybė nuo jų, galima degraduoti“, – teigė pašnekovas, dėl narkotikų turėjęs ir rimtų sveikatos prob­lemų, kurių pasekmes tebejaučia iki šiol.
Per devynerius narkotikų vartojimo metus jis įsitikino, kokia beprotiška yra priklausomybė – prasidėdavo abstinencijos sindromai, ryte atsikėlus suki galvą, kaip susileisti dozę, kad pagerėtų savijauta. Vyras prisipažįsta, jog buvo momentas, kai jis net laukė mirties, kuri turėjo išgelbėti jį nuo fizinių kančių, kuomet jis tiesiog gulėjo lovoje negalėdamas savimi pasirūpinti.

Pasikeitė gyvenimo kokybė
Devynerius metus be narkotikų gyvenantis Saulius prisipažįsta, kad nebuvo lengva išlipti iš šios duobės. Jis dėkingas, kad daug padėjo krikštatėvis. Sauliui gelbėjo ir mūsų šalies, ir Latvijos specialistai, prireikė ne vienos reabilitacijos.
Pasukęs keliu be narkotikų, sutiko savo būsimą žmoną. Nuo jos buvęs narkomanas savo istorijos neslėpė.
„Šeima yra didelė vertybė. Žinau, jeigu grįžčiau į ankstesnį gyvenimą, viso to netekčiau. Šeima yra mano saugiklis nuo to“, – pasikeitimais džiaugiasi vyras.

Narkotikai – nelaisvė
I. Zasimauskaitę-Kiltinavičienę daugelis žino kaip dainininkę, atstovavusią Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse. Atlikėja niekada neslėpė turėjusi žalingų įpročių. Atsipalaiduoti padėdavo alkoholis, cigaretės. Vis tik pavykę atsilaikyti prieš gundymus pabandyti narkotikų.
Ieva atvira: aplinkoje buvo juos vartojančių žmonių, tad ji puikiai žinojo, kokie pavojai tyko ir po kitiems atrodančios „nekaltos žolės“.
„Labai bijojau narkotikų… Tai toks dalykas, kur niekada nežinai, kas bus po to, kai jų pabandysi… Tai labai pavojingas reikalas… Esu girdėjusi daug baisių pavyzdžių, mačiusi savo aplinkoje. Nuo narkotikų apkvaišęs žmogus netgi iššoka per langą, galvodamas, kad yra paukštis… Žmonėms atrodo, kad alkoholis ir narkotikai išlaisvina, bet iš tikrųjų tu esi jų kalinys. Laisvė yra tada, kai tu gali būti be alkoholio, be cigarečių, narkotikų“, – samprotauja dainininkė, prieš penkerius metus atsisakiusi alkoholio, tabako.

Lemia ir aplinka
Ievos nuomone, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio, antidepresantų atsiranda todėl, kad žmonės nemoka kitaip atsipalaiduoti, renkasi visas tas blogybes, neieško alternatyvų.
„Jeigu tu esi toje aplinkoje, kur geriama, rūkoma, vartojami narkotikai, ir tu pradedi elgtis kaip dauguma, bijai neatitikti jų standartų. Jei būsi tarp šviesių žmonių, perimsi jų įpročius. Nusprendus atsisakyti priklausomybių, būtina susirasti kitą aplinką, kitaip gyvenančius žmones, kuriais tu nori sekti“, – patarė atlikėja.
Ir vis tik, pašnekovės pastebėjimu, pasikeitimai priklausomo žmogaus gyvenime atsiranda tada, kai jis to labai nori, priima sprendimą gyventi kitaip – ne nuo pirmadienio, kitos savaitės, bet nuo šiandien.
Ievos teigimu, bėda yra ta, kad į priklausomybes įklimpę žmonės nežino, kas yra tikroji laimė.
„Jiems atrodo, kad laimė kažkoks apsvaigimas, kai tuo metu niekas neberūpi. Bet juk tai yra nelaimė: bloga savijauta, nerimas, liūdesys, depresija, panikos priepuoliai. Tokį prisimenu atlygį už laikiną laimę. O dabar aš ją turiu nieko už tai nemokėdama“, – buvusį ir dabartinį savo gyvenimo etapą lygino 25-erių metų atlikėja.

Ligą būtina pripažinti
Ieva narkomaniją ir alkoholizmą pavadino pačiomis grėsmingiausiomis priklausomybės ligomis.
„Artimieji, šeimos nariai pyksta ant priklausomų žmonių. Tačiau kai žmogus suserga vėžiu, kurio priežastis taip pat gali būti netinkamas gyvenimo būdas, mes gi nepykstame. Atvirkščiai, padedame, ieškome gydytojų ir panašiai“, – pastebėjo atlikėja.
Ievos teigimu, artimieji padėti priklausomybe sergančiam žmogui turėtų ir savo pavyzdžiu.
„Jeigu tik tujinsi – tu daryk taip, daryk anaip, ir tokių „paskaitų“ nepagrįsi savo pavyzdžiu, elgsies kitaip nei mokai, vargu ar padėsi priklausomybių turinčiam žmogui“, – samprotavo žinoma dainininkė.

Nuotrauka iš Ievos Zasimauskaitės asmeninio archyvo

 

 

 

 

Užs. 1817.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.