Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Neįgaliųjų integracija į darbo rinką: iššūkiai ir galimybės

Gruodžio 3-ąją buvo minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2017 m. pabaigoje mūsų šalyje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 242 tūkst. gyventojų. Renginių gausa, neįgaliesiems rodomas viešųjų įstaigų, įvairių nevyriausybinių organizacijų dėmesys turėtų reikšti, kad šią itin pažeidžiamą visuomenės dalį suprantame, esame jiems tolerantiški ir pasirengę padėti. Deja, pasibaigus renginiams su dainomis ir gražiomis kalbomis, neįgalieji grįžta į realybę, kuri nėra jiems labai draugiška. Neįgaliųjų atžvilgiu vis dar jaučiamas gailestis, nerimas dėl keistos išvaizdos ar elgesio. Neįgalieji atstumiami – dėl to jiems sunku susipažinti, megzti socialinius ryšius, įsidarbinti. Neįgaliųjų sunkumai integracijos į darbo rinką srityje – vieni didžiausių. Negaudami darbo neįgalieji dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, juos lydi vienatvės, nevisavertiškumo, silpnumo, beprasmybės jausmai, nes darbas – viena esminių asmens tapatumo dalių.

Susirūpinta tik atkūrus Nepriklausomybę
Apie tai, kad neįgalieji yra pernelyg nuvertinami ir diskriminuojami buvo susirūpinta dar Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet pradėta kalbėti apie neįgalaus ir sveiko žmogaus lygiavertiškumo svarbą, užsiimta kurti visuomenines organizacijas, kurios būtų atviros visiems, tarp jų ir neįgaliesiems. Deja, mokslininkai pastebi, jog sovietinėje Lietuvoje neįgaliųjų socialinė padėtis labai pablogėjo – sovietinė valdžia stengėsi sudaryti visuomenei įspūdį, kad neįgalieji neegzistuoja.
Apie neįgaliųjų integraciją ir jų lygiateisiškumą iš naujo pradėta kalbėti tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę: 1991 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kurio vienas tikslų – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą, jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.

Ketinimai – geri, realybė – sudėtinga
Šiuo metu galioja ir daugiau neįgaliųjų teises reglamentuojančių teisės aktų, kurie įtvirtina lygias piliečių teises bei galimybes įsilieti į darbo rinką neįgaliems asmenims. Nors ketinimai – geri, realybė – sudėtinga ir neįgaliesiems nepalanki. Lietuvos užimtumo tarnybos skaičiavimais, 2017 metais teritorinėse darbo biržose buvo įsiregistravę 10521 neįgalusis. Per tą patį laikotarpį įsidarbino tik 52,3 proc. teritorinėse darbo biržose įsiregistravusių neįgaliųjų.
Profesoriaus Jono Ruškaus teigimu, siaurų neįgaliųjų įsidarbinimo galimybių priežastys yra kompleksinės: institucijos yra nepritaikytos asmenimis su negalia, informacija apie laisvas darbo vietas ir konkursus joms užimti ne visada pasiekia neįgaliuosius, įsidarbinimo procedūros yra neprieinamos ir netiesiogiai diskriminuojančios. Pastebima, kad didžioji dalis darbdavių neturi jokių žinių apie neįgaliųjų gebėjimus ir netiki, kad jie sugebėtų atlikti darbą kokybiškai. Taip pat vyrauja nuomonė, kad neįgalieji dėl savo negalios negali būti lygiaverčiai darbo rinkos nariai, jog jie neatliks savo darbo taip gerai, kaip galėtų atlikti „sveiki“ žmonės. J. Ruškaus teigimu, darbdaviai neretai mano, kad neįgalieji – tik papildoma atsakomybė ir daugiau pareigų jiems ir kolektyvui. Dažnai nepagrįstai galvojama, kad priėmus neįgalųjį į darbą, darbo aplinką jam teks pritaikyti pagal jo poreikius, tačiau tiesa ta, kad ne visiems neįgaliesiems asmenims reikia kažko ypatingo – viskas priklauso nuo negalios rūšies ir pobūdžio, kurių į darbo pokalbį nepakvietus asmens gali nesužinoti.

Darbinė veikla gerina neįgaliųjų sveikatą
Nors darbdaviai darbinti neįgaliųjų asmenų neskuba, tačiau bent kiek galintiems dirbti neįgaliesiems darbas yra gyvybiškai reikalingas. Pirmiausia, darbas jiems padeda užtikrinti stabilias pajamas, nes neįgalumo pašalpa tikrai nėra tokio dydžio, kuri galėtų užtikrinti orų neįgaliojo gyvenimą. Negana to, darbas jiems suteikia galimybę įsitraukti į socialinį ir ekonominį gyvenimą, kurie neįgaliajam gali atverti visaverčio gyvenimo galimybes. Moksliniai tyrinėjimai įrodo, jog dirbdamas žmogus įgauna galimybę bendrauti, dirbdami žmonės jaučiasi svarbūs, reikšmingi, darbas jiems suteikia galimybę reikšti savo nuomonę ir tapti naudingais. Psichologijos atstovai, tyrinėjantys asmenybes, teigia, jog darbas žmogui padeda sutelkti dėmesį, leidžia tobulėti ir reikšti save. Todėl dirbantieji, priešingai nei bedarbiai, gali siekti aukštesnių tikslų ir atrasti tikruosius save. Darbas žmogui suteikia socialinę vertę, visuomenės pažinimą, suteikia galimybę atlikti svarbius socialinius vaidmenis už šeimos ribų, formuoja atsakomybės jausmą. Kuo daugiau socialinės veiklos žmogus turi – tuo geresnė jo gyvenimo kokybė. Nėra nustatyta, kad darbas psichinę negalią turintiems žmonėms sukeltų koncentracijos, atminties ar kitų pažintinės veiklos sutrikimų. Priešingai, įrodyta, jog dirbantys, psichinę negalią turintys asmenys, rečiau lankosi pas gydytojus nei nedirbantys. Darbas teigiamai veikia ne tik sveikatą, bet ir santykius su žmonėmis, didina pasitikėjimą savimi ir palengvina ligos kontrolę.

Valdžia siūlo įvesti neįgaliųjų kvotas
Suprasdama neįgaliųjų užimtumo, įtraukimo į darbinę veiklą naudą, valdžia skatina neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Šiuo metu Seime kaip tik svarstomas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą viešojo sektoriaus organizacijoms. Jei siūlomas projektas įsigaliotų, viešojo sektoriaus organizacijose neįgalių darbuotojų skaičius turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Kai kas tokius Seimo siūlymus vertina dviprasmiškai, nes tai apribotų darbdavių teisę rinktis darbuotojus pagal jų išsilavinimą, patirtį, kompetencijas. Tačiau tikimasi, kad nauja tvarka padėtų sumažinti nedirbančių neįgaliųjų skaičių, kuris šiuo metu siekia beveik 115 tūkst.
Šaltiniai: Ruškus, J. (2007). Neįgaliųjų profesinė karjera ir jos projektavimas: būklė ir galimybės. Tyrimo ataskaita. Šiauliai: Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba, Šiaulių universitetas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. ...
  • Pedagoginės mokyklos patriotai

    2016-09-26Pedagoginės mokyklos patriotai
    Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai ...
  • „Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“

    2016-09-26„Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“
    Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja ...
  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.   „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. ...
  • Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams

    2016-09-16Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams
    Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ...
  • Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis

    2016-09-15Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis
    Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės ...
  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.