Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Neįgaliųjų integracija į darbo rinką: iššūkiai ir galimybės

Gruodžio 3-ąją buvo minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2017 m. pabaigoje mūsų šalyje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 242 tūkst. gyventojų. Renginių gausa, neįgaliesiems rodomas viešųjų įstaigų, įvairių nevyriausybinių organizacijų dėmesys turėtų reikšti, kad šią itin pažeidžiamą visuomenės dalį suprantame, esame jiems tolerantiški ir pasirengę padėti. Deja, pasibaigus renginiams su dainomis ir gražiomis kalbomis, neįgalieji grįžta į realybę, kuri nėra jiems labai draugiška. Neįgaliųjų atžvilgiu vis dar jaučiamas gailestis, nerimas dėl keistos išvaizdos ar elgesio. Neįgalieji atstumiami – dėl to jiems sunku susipažinti, megzti socialinius ryšius, įsidarbinti. Neįgaliųjų sunkumai integracijos į darbo rinką srityje – vieni didžiausių. Negaudami darbo neįgalieji dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, juos lydi vienatvės, nevisavertiškumo, silpnumo, beprasmybės jausmai, nes darbas – viena esminių asmens tapatumo dalių.

Susirūpinta tik atkūrus Nepriklausomybę
Apie tai, kad neįgalieji yra pernelyg nuvertinami ir diskriminuojami buvo susirūpinta dar Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet pradėta kalbėti apie neįgalaus ir sveiko žmogaus lygiavertiškumo svarbą, užsiimta kurti visuomenines organizacijas, kurios būtų atviros visiems, tarp jų ir neįgaliesiems. Deja, mokslininkai pastebi, jog sovietinėje Lietuvoje neįgaliųjų socialinė padėtis labai pablogėjo – sovietinė valdžia stengėsi sudaryti visuomenei įspūdį, kad neįgalieji neegzistuoja.
Apie neįgaliųjų integraciją ir jų lygiateisiškumą iš naujo pradėta kalbėti tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę: 1991 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kurio vienas tikslų – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą, jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.

Ketinimai – geri, realybė – sudėtinga
Šiuo metu galioja ir daugiau neįgaliųjų teises reglamentuojančių teisės aktų, kurie įtvirtina lygias piliečių teises bei galimybes įsilieti į darbo rinką neįgaliems asmenims. Nors ketinimai – geri, realybė – sudėtinga ir neįgaliesiems nepalanki. Lietuvos užimtumo tarnybos skaičiavimais, 2017 metais teritorinėse darbo biržose buvo įsiregistravę 10521 neįgalusis. Per tą patį laikotarpį įsidarbino tik 52,3 proc. teritorinėse darbo biržose įsiregistravusių neįgaliųjų.
Profesoriaus Jono Ruškaus teigimu, siaurų neįgaliųjų įsidarbinimo galimybių priežastys yra kompleksinės: institucijos yra nepritaikytos asmenimis su negalia, informacija apie laisvas darbo vietas ir konkursus joms užimti ne visada pasiekia neįgaliuosius, įsidarbinimo procedūros yra neprieinamos ir netiesiogiai diskriminuojančios. Pastebima, kad didžioji dalis darbdavių neturi jokių žinių apie neįgaliųjų gebėjimus ir netiki, kad jie sugebėtų atlikti darbą kokybiškai. Taip pat vyrauja nuomonė, kad neįgalieji dėl savo negalios negali būti lygiaverčiai darbo rinkos nariai, jog jie neatliks savo darbo taip gerai, kaip galėtų atlikti „sveiki“ žmonės. J. Ruškaus teigimu, darbdaviai neretai mano, kad neįgalieji – tik papildoma atsakomybė ir daugiau pareigų jiems ir kolektyvui. Dažnai nepagrįstai galvojama, kad priėmus neįgalųjį į darbą, darbo aplinką jam teks pritaikyti pagal jo poreikius, tačiau tiesa ta, kad ne visiems neįgaliesiems asmenims reikia kažko ypatingo – viskas priklauso nuo negalios rūšies ir pobūdžio, kurių į darbo pokalbį nepakvietus asmens gali nesužinoti.

Darbinė veikla gerina neįgaliųjų sveikatą
Nors darbdaviai darbinti neįgaliųjų asmenų neskuba, tačiau bent kiek galintiems dirbti neįgaliesiems darbas yra gyvybiškai reikalingas. Pirmiausia, darbas jiems padeda užtikrinti stabilias pajamas, nes neįgalumo pašalpa tikrai nėra tokio dydžio, kuri galėtų užtikrinti orų neįgaliojo gyvenimą. Negana to, darbas jiems suteikia galimybę įsitraukti į socialinį ir ekonominį gyvenimą, kurie neįgaliajam gali atverti visaverčio gyvenimo galimybes. Moksliniai tyrinėjimai įrodo, jog dirbdamas žmogus įgauna galimybę bendrauti, dirbdami žmonės jaučiasi svarbūs, reikšmingi, darbas jiems suteikia galimybę reikšti savo nuomonę ir tapti naudingais. Psichologijos atstovai, tyrinėjantys asmenybes, teigia, jog darbas žmogui padeda sutelkti dėmesį, leidžia tobulėti ir reikšti save. Todėl dirbantieji, priešingai nei bedarbiai, gali siekti aukštesnių tikslų ir atrasti tikruosius save. Darbas žmogui suteikia socialinę vertę, visuomenės pažinimą, suteikia galimybę atlikti svarbius socialinius vaidmenis už šeimos ribų, formuoja atsakomybės jausmą. Kuo daugiau socialinės veiklos žmogus turi – tuo geresnė jo gyvenimo kokybė. Nėra nustatyta, kad darbas psichinę negalią turintiems žmonėms sukeltų koncentracijos, atminties ar kitų pažintinės veiklos sutrikimų. Priešingai, įrodyta, jog dirbantys, psichinę negalią turintys asmenys, rečiau lankosi pas gydytojus nei nedirbantys. Darbas teigiamai veikia ne tik sveikatą, bet ir santykius su žmonėmis, didina pasitikėjimą savimi ir palengvina ligos kontrolę.

Valdžia siūlo įvesti neįgaliųjų kvotas
Suprasdama neįgaliųjų užimtumo, įtraukimo į darbinę veiklą naudą, valdžia skatina neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Šiuo metu Seime kaip tik svarstomas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą viešojo sektoriaus organizacijoms. Jei siūlomas projektas įsigaliotų, viešojo sektoriaus organizacijose neįgalių darbuotojų skaičius turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Kai kas tokius Seimo siūlymus vertina dviprasmiškai, nes tai apribotų darbdavių teisę rinktis darbuotojus pagal jų išsilavinimą, patirtį, kompetencijas. Tačiau tikimasi, kad nauja tvarka padėtų sumažinti nedirbančių neįgaliųjų skaičių, kuris šiuo metu siekia beveik 115 tūkst.
Šaltiniai: Ruškus, J. (2007). Neįgaliųjų profesinė karjera ir jos projektavimas: būklė ir galimybės. Tyrimo ataskaita. Šiauliai: Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba, Šiaulių universitetas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...