Marijampolės krašto gyventojų atsakymai rodo, kad senjorai informaciją ir naujienas stengiasi gauti naudodamiesi įvairiais žiniasklaidos kanalais. Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektoriaus Kęstučio Petrauskio teigimu, taip elgiasi mažuma senjorų. Iš tiesų daugumos vyresniųjų žiniasklaidos vartojimo įpročiai pasižymi dažnu televizijos žiūrėjimu. Šis žiniasklaidos kanalas yra geras ir patrauklus, nes jo techninės galimybės leidžia pamatyti vaizdus iš tolimiausių pasaulio kampų. Tačiau, kas per daug – tas nesveika. Specialistas sako, kad pernelyg ilgai sėdint prie TV ekranų galima pradėti suvokti neteisingą pasaulio vaizdą, todėl žinias reikėtų sužinoti ir skaitant laikraščius, ir naudojantis naujosiomis skaitmeninėmis medijomis.
– Kaip galėtumėte apibūdinti pagyvenusių žmonių žiniasklaidos vartojimo įpročius?
– Pradėkime nuo to, kad žiniasklaidą mes vartojame nuo lopšio iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Palyginkime: mokykloje mokomės dvylika metų. Universitete dar ketverius ar šešerius metus. O žiniasklaidos, medijų vartotojai esame visą gyvenimą. Vadinasi, reikia mokėti elgtis, suprasti kaip veikia žiniasklaida.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad Lietuvos senjorai išsiskiria tuo, kad mažai arba beveik nesinaudoja naujomis žiniasklaidos priemonėmis. Tai yra nenaršo internete, neseka socialinių medijų. Čia ryškiausiai matyti ta vadinamoji skaitmeninė atskirtis. Ji suprantama ir pateisinama: vyresnės kartos žmonės užaugo, subrendo, tapo senjorais be šių žiniasklaidos priemonių, todėl neišmoko jomis naudotis, o dabar mano, jog jau per vėlu.
Antra savybė būdinga senjorams yra žiniasklaidos „romantizavimas“, t. y. nelabai kritiškas vertinimas. Šio reiškinio priežastys yra istorinės, ateinančios nuo knygnešių laikų, sovietinės priespaudos. Susikūrus nepriklausomai ir laisvai žiniasklaidai imta labai pasitikėti parašytu ar pasakytu žodžiu. Deja, žiniasklaidos priemonių yra labai įvairių ir jas reiktų vertinti kritiškai.
Na ir trečia, vyresnių kartų Lietuvos gyventojai daugiausia žiūri televiziją, nes tai patraukliausia, labiausiai prieinama žiniasklaidos priemonė. Bet tuo pat metu mažiau yra skaitoma, naudojama kitų žiniasklaidos priemonių (jau nekalbant apie tai, kad labai mažai žmonių moka vakarų kalbų, reiškia, neskaito anglų, vokiečių, ar prancūzų žiniasklaidos). Vadinasi, nebėra su kuo palyginti, įgauti kitokių žinių. Tuo pačiu televizija daro didžiausią įtaką.
– Už ką pagirtumėte jaunus žiniasklaidos vartotojus, o už ką – pagyvenusius. Ir priešingai – kurių ir kokius įpročius būtų galima supeikti?
– Ir pagyvenusiųjų karta, ir jaunimas turi savų bėdų. Kaip minėta, pagyvenę žmonės daugiausia žiūri televiziją. Pastaroji yra puiki žiniasklaidos priemonė. Ji suteikia mums ir informacijos, ir praplečia akiratį. Mes matome vaizdus iš viso pasaulio, televizijos pagalba galime nukeliauti ten, kur realiame gyvenime tikriausiai niekuomet nenuvyksime. Televizija suteikia mums ir daug pramogos: nuo filmų iki koncertų, varžytuvių, humoro laidų.
Tačiau nuolatinis, nekritiškas žiūrėjimas sukelia taip vadinamą „kultivacijos“ efektą – formuoja iškreiptą įsivaizdavimą, kad realus gyvenimas yra toks, kokį rodo televizija.
Pateiksiu štai tokį labai ryškų pavyzdį. Pagyvenę žmonės labai mėgsta pamokyti vaikus ar anūkus, kad pastarieji, gink Dieve, neitų vakare iš namų: „Pažiūrėkit kas darosi, kiek nusikaltimų!“ Tokį įsivaizdavimą apie didžiulį nusikalstamumą sukelia besaikis kriminalinių laidų žiūrėjimas.
Kita vertus, jaunimas labai dažnai gyvena taip vadinamame „socialinių tinklų burbule“, t. y. daugiausia informacijos gauna, ja dalinasi tik „Facebook‘e“ arba „Instagram‘e“. Deja, bet neretai tą informaciją vartoja taip pat nekritiškai. Pastaruoju metu kilo daug skandalų, paaiškėjus kaip buvo mėginama manipuliuoti, apgaudinėti rinkėjus Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje. Tai darė Rusija. Juk tereikia labai nedaug: paskelbti iškreiptą informaciją, manipuliuoti nuotraukomis ir taip sukelti neigiamas emocijas. O kai nėra paskaitoma, pamatoma kitokia informacija, kai nėra palyginama, pagalvojama, manipuliacijos tampa įsivaizduojama tiesa.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria pagyvenę žiniasklaidos ir medijų vartotojai? Į ką jiems reikėtų atkreipti dėmesį vartojant žiniasklaidos turinį?
– Pirma, reiktų išlaikyti šaltą protą, arba, kaip sakome, „turėti savo galvą ant pečių“. Reiktų kritiškai vertinti tai, ką praneša žiniasklaida. Būtina naudoti įvairias žiniasklaidos priemones. Tada galima palyginti jų pranešimus ir, pasitelkus savo žinias, patirtį, nuspręsti ar tikrai informacija yra patikima.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Didžiajai Britanijai rengiantis išstoti iš Europos Sąjungos iškilo šimtų tūkstančių mūsų tautiečių, ten gyvenančių, likimo klausimas. Lietuvos valdžia puolė girtis, kad laukia emigrantų, suteiks būsto lengvatas, darbo vietas, nes valdžios dėka Lietuvos ekonomika klesti. Kad išgyvename ekonominį pakilimą, tai yra faktas. Bet ar tai valdžios, ar verslo, daugiau gaminančio, daugiau eksportuojančio, daugiau sukuriančio darbo vietų ir mokančio didesnius atlyginimus, nuopelnas? Ar valdžios nuopelnas yra didėjančios pensijos, ar nuopelnas visų mokesčių mokėtojų, kurie sunešė didesnį pyragą, ir kurį valdžiai tereikia padalyti?
– Ar žiniasklaidos turinys, žiniasklaidos kanalai yra ir ar gali būti segmentuojami pagal amžių? Jei taip, kurie kanalai gali būti priskiriami senjorams ir kurie jaunimui?
– Žiniasklaidos priemonės stengiasi surasti savo skaitytoją, klausytoją, žiūrovą. Štai pažiūrėkime: žurnalai „Moteris“, „Laima“ yra skirti aktyvioms, dirbančioms, siekiančioms karjeros aukštumų ir auginančioms vaikus moterims. Leidiniai apie sportą, medžioklę ar žvejybą, automobilius orientuojasi daugiausia į vyrišką auditoriją. Na, o didžiausias savaitraštis Lietuvoje „Savaitė“ pritraukia labiau vyresnius skaitytojus, nes jame, be apžvalginių straipsnių, yra išsamios televizijų programos (jau minėjau, kas daug žiūri televiziją).
Tačiau išskirtinai senjorams žiniasklaidos priemonių Lietuvoje nėra ir greičiausiai nebus. Kodėl? Tai lemia ekonomika. Didžioji žiniasklaidos priemonių pajamų dalis yra gaunama iš reklamos. Reklamos užsakovai siekia, kad jų paslaugos, prekės būtų kuo labiau perkamos, vartojamos. Todėl jiems svarbiausia tikslinė grupė yra 18–49 metų gyventojai. Kodėl? Tai yra aktyviausia žmonių grupė: jie pradeda dirbti ir uždirbti, kuria šeimas, statosi būstus, augina vaikus, ieško geresnio poilsio po sunkaus darbo. Jiems reikia visko: rūbų, automobilio, baldų, kelionių.
Todėl siekdamos išgyventi, suteikti kuo geresnę paslaugą reklamos užsakovams, žiniasklaidos priemonės taip pat stengiasi pritraukti savo turiniu šią aktyviausią visuomenės dalį. Lietuvoje buvo mėginimų leisti žurnalus vyresniems žmonėms, bet jie užsidarė, nes, be reklamuojančių vaistus, daugiau neatsirado reklamos užsakovų.
– Kokios prognozės ateičiai? Ar išliks ryškūs skirtumai tarp pagyvenusių, jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių žiniasklaidos vartojimo įpročių?
– Prisiminkime ir pasimokykime išminties iš Šventojo Rašto. Kai Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto vergovės, jis 40 metų klaidžiojo dykumoje ir tik po to žydus atvedė į Pažadėtąją žemę, Palestiną. Tie keturi dešimtmečiai reiškia dvi naujas kartas. Kitaip sakant, į Palestiną įžengė jau vergovės, nelaisvės ir priespaudos neregėję žmonės. Laisvi, kitaip mąstantys, kitokį pasaulį regėję, kitokios patirties turintys žmonės.
Mano jau minėti žiniasklaidos vartojimo įpročiai taip pat negali staiga pasikeisti. Tačiau mes galime mokyti žmones, suteikti naujų įgūdžių. Tam reikia šviestis, pasistengti įgauti naujų žinių (nebūtina klaidžioti po dykumą).
Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo kreipiamas dėmesys į medijų vartojimo raštingumą. Bet pastaruoju metu vis labiau suprantama, kad tai, kaip reikia vartoti žiniasklaidos priemones, kad galėtumėme skirti kur yra tiesa, o kur manipuliacijos, reikia mokytis. Ir tai yra labai svarbu, nes, kaip minėjome, palyginus su mokyklos ar universiteto suolu, su žiniasklaida mes praleidžiame žymiai daugiau laiko – visą gyvenimą. Šiuo „Suvalkiečio“ straipsniu juk taip pat siekiam suteikti kitokių žinių ir įgūdžių, ugdyti kritišką požiūrį ir vertinimą.