Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ištikimybė tradicinei žiniasklaidai sukuria skaitmeninę atskirtį

Marijampolės krašto gyventojų atsakymai rodo, kad senjorai informaciją ir naujienas stengiasi gauti naudodamiesi įvairiais žiniasklaidos kanalais. Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektoriaus Kęstučio Petrauskio teigimu, taip elgiasi mažuma senjorų. Iš tiesų daugumos vyresniųjų žiniasklaidos vartojimo įpročiai pasižymi dažnu televizijos žiūrėjimu. Šis žiniasklaidos kanalas yra geras ir patrauklus, nes jo techninės galimybės leidžia pamatyti vaizdus iš tolimiausių pasaulio kampų. Tačiau, kas per daug – tas nesveika. Specialistas sako, kad pernelyg ilgai sėdint prie TV ekranų galima pradėti suvokti neteisingą pasaulio vaizdą, todėl žinias reikėtų sužinoti ir skaitant laikraščius, ir naudojantis naujosiomis skaitmeninėmis medijomis.

 

K. Petrauskis pastebi, kad viena iš žiniasklaidos vartojimų ydų, kurią galima priskirti senjorams, yra žiniasklaidos „romantizavimas“ – nelabai kritiškas jos vertinimas.– Kaip galėtumėte apibūdinti pagyvenusių žmonių žiniasklaidos vartojimo įpročius?
– Pradėkime nuo to, kad žinia­sklaidą mes vartojame nuo lopšio iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Palyginkime: mokykloje mokomės dvylika metų. Universitete dar ketverius ar šešerius metus. O žiniasklaidos, medijų vartotojai esame visą gyvenimą. Vadinasi, reikia mokėti elgtis, suprasti kaip veikia žiniasklaida.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad Lietuvos senjorai išsiskiria tuo, kad mažai arba beveik nesinaudoja naujomis žiniasklaidos priemonėmis. Tai yra nenaršo internete, neseka socialinių medijų. Čia ryškiausiai matyti ta vadinamoji skaitmeninė atskirtis. Ji suprantama ir pateisinama: vyresnės kartos žmonės užaugo, subrendo, tapo senjorais be šių žiniasklaidos priemonių, todėl neišmoko jomis naudotis, o dabar mano, jog jau per vėlu.
Antra savybė būdinga senjorams yra žiniasklaidos „romantizavimas“, t. y. nelabai kritiškas vertinimas. Šio reiškinio priežastys yra istorinės, ateinančios nuo knygnešių laikų, sovietinės priespaudos. Susikūrus nepriklausomai ir laisvai žiniasklaidai imta labai pasitikėti parašytu ar pasakytu žodžiu. Deja, žiniasklaidos priemonių yra labai įvairių ir jas reiktų vertinti kritiškai.
Na ir trečia, vyresnių kartų Lietuvos gyventojai daugiausia žiūri televiziją, nes tai patraukliausia, labiausiai prieinama žiniasklaidos priemonė. Bet tuo pat metu mažiau yra skaitoma, naudojama kitų žiniasklaidos priemonių (jau nekalbant apie tai, kad labai mažai žmonių moka vakarų kalbų, reiškia, neskaito anglų, vokiečių, ar prancūzų žiniasklaidos). Vadinasi, nebėra su kuo palyginti, įgauti kitokių žinių. Tuo pačiu televizija daro didžiausią įtaką.
– Už ką pagirtumėte jaunus žiniasklaidos vartotojus, o už ką – pagyvenusius. Ir priešingai – kurių ir kokius įpročius būtų galima supeikti?
– Ir pagyvenusiųjų karta, ir jaunimas turi savų bėdų. Kaip minėta, pagyvenę žmonės daugiausia žiūri televiziją. Pastaroji yra puiki žinia­sklaidos priemonė. Ji suteikia mums ir informacijos, ir praplečia akiratį. Mes matome vaizdus iš viso pasaulio, televizijos pagalba galime nukeliauti ten, kur realiame gyvenime tikriausiai niekuomet nenuvyksime. Televizija suteikia mums ir daug pramogos: nuo filmų iki koncertų, varžytuvių, humoro laidų.
Tačiau nuolatinis, nekritiškas žiūrėjimas sukelia taip vadinamą „kultivacijos“ efektą – formuoja iškreiptą įsivaizdavimą, kad realus gyvenimas yra toks, kokį rodo televizija.
Pateiksiu štai tokį labai ryškų pavyzdį. Pagyvenę žmonės labai mėgsta pamokyti vaikus ar anūkus, kad pastarieji, gink Dieve, neitų vakare iš namų: „Pažiūrėkit kas darosi, kiek nusikaltimų!“ Tokį įsivaizdavimą apie didžiulį nusikalstamumą sukelia besaikis kriminalinių laidų žiūrėjimas.
Kita vertus, jaunimas labai dažnai gyvena taip vadinamame „socialinių tinklų burbule“, t. y. daugiausia informacijos gauna, ja dalinasi tik „Facebook‘e“ arba „Instagram‘e“. Deja, bet neretai tą informaciją vartoja taip pat nekritiškai. Pastaruoju metu kilo daug skandalų, paaiškėjus kaip buvo mėginama manipuliuoti, apgaudinėti rinkėjus Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje. Tai darė Rusija. Juk tereikia labai nedaug: paskelbti iškreiptą informaciją, manipuliuoti nuotraukomis ir taip sukelti neigiamas emocijas. O kai nėra paskaitoma, pamatoma kitokia informacija, kai nėra palyginama, pagalvojama, manipuliacijos tampa įsivaizduojama tiesa.
Pagyvenusių žmonių mėgstamiausias ir dažniausiai naudojamas žiniasklaidos kanalas – televizija.– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria pagyvenę žinia­sklaidos ir medijų vartotojai? Į ką jiems reikėtų atkreipti dėmesį vartojant žiniasklaidos turinį?
– Pirma, reiktų išlaikyti šaltą protą, arba, kaip sakome, „turėti savo galvą ant pečių“. Reiktų kritiškai vertinti tai, ką praneša žiniasklaida. Būtina naudoti įvairias žiniasklaidos priemones. Tada galima palyginti jų pranešimus ir, pasitelkus savo žinias, patirtį, nuspręsti ar tikrai informacija yra patikima.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Didžiajai Britanijai rengiantis išstoti iš Europos Sąjungos iškilo šimtų tūkstančių mūsų tautiečių, ten gyvenančių, likimo klausimas. Lietuvos valdžia puolė girtis, kad laukia emigrantų, suteiks būsto lengvatas, darbo vietas, nes valdžios dėka Lietuvos ekonomika klesti. Kad išgyvename ekonominį pakilimą, tai yra faktas. Bet ar tai valdžios, ar verslo, daugiau gaminančio, daugiau eksportuojančio, daugiau sukuriančio darbo vietų ir mokančio didesnius atlyginimus, nuopelnas? Ar valdžios nuopelnas yra didėjančios pensijos, ar nuopelnas visų mokesčių mokėtojų, kurie sunešė didesnį pyragą, ir kurį valdžiai tereikia padalyti?
– Ar žiniasklaidos turinys, žiniasklaidos kanalai yra ir ar gali būti segmentuojami pagal amžių? Jei taip, kurie kanalai gali būti priskiriami senjorams ir kurie jaunimui?
– Žiniasklaidos priemonės stengiasi surasti savo skaitytoją, klausytoją, žiūrovą. Štai pažiūrėkime: žurnalai „Moteris“, „Laima“ yra skirti aktyvioms, dirbančioms, siekiančioms karjeros aukštumų ir auginančioms vaikus moterims. Leidiniai apie sportą, medžioklę ar žvejybą, automobilius orientuojasi daugiausia į vyrišką auditoriją. Na, o didžiausias savaitraštis Lietuvoje „Savaitė“ pritraukia labiau vyresnius skaitytojus, nes jame, be apžvalginių straipsnių, yra išsamios televizijų programos (jau minėjau, kas daug žiūri televiziją).
Tačiau išskirtinai senjorams žiniasklaidos priemonių Lietuvoje nėra ir greičiausiai nebus. Kodėl? Tai lemia ekonomika. Didžioji žiniasklaidos priemonių pajamų dalis yra gaunama iš reklamos. Reklamos užsakovai siekia, kad jų paslaugos, prekės būtų kuo labiau perkamos, vartojamos. Todėl jiems svarbiausia tikslinė grupė yra 18–49 metų gyventojai. Kodėl? Tai yra aktyviausia žmonių grupė: jie pradeda dirbti ir uždirbti, kuria šeimas, statosi būstus, augina vaikus, ieško geresnio poilsio po sunkaus darbo. Jiems reikia visko: rūbų, automobilio, baldų, kelionių.
Todėl siekdamos išgyventi, suteikti kuo geresnę paslaugą reklamos užsakovams, žiniasklaidos priemonės taip pat stengiasi pritraukti savo turiniu šią aktyviausią visuomenės dalį. Lietuvoje buvo mėginimų leisti žurnalus vyresniems žmonėms, bet jie užsidarė, nes, be reklamuojančių vaistus, daugiau neatsirado reklamos užsakovų.
Tradicinės žiniasklaidos priemonės yra kokybiškos ir patikimos, tačiau jų nepakanka, norint teisingai suvokti informaciją. Svarbu skaityti ir internetinius naujienų tinklalapius, užsienio žiniasklaidą. Stokodami gebėjimų naudotis naujosiomis medijomis, senjorai patiria vis didesnę skaitmeninę atskirtį.– Kokios prognozės ateičiai? Ar išliks ryškūs skirtumai tarp pagyvenusių, jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių žiniasklaidos vartojimo įpročių?
– Prisiminkime ir pasimokykime išminties iš Šventojo Rašto. Kai Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto vergovės, jis 40 metų klaidžiojo dykumoje ir tik po to žydus atvedė į Pažadėtąją žemę, Palestiną. Tie keturi dešimtmečiai reiškia dvi naujas kartas. Kitaip sakant, į Palestiną įžengė jau vergovės, nelaisvės ir priespaudos neregėję žmonės. Laisvi, kitaip mąstantys, kitokį pasaulį regėję, kitokios patirties turintys žmonės.
Mano jau minėti žiniasklaidos vartojimo įpročiai taip pat negali staiga pasikeisti. Tačiau mes galime mokyti žmones, suteikti naujų įgūdžių. Tam reikia šviestis, pasistengti įgauti naujų žinių (nebūtina klaidžioti po dykumą).
Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo kreipiamas dėmesys į medijų vartojimo raštingumą. Bet pastaruoju metu vis labiau suprantama, kad tai, kaip reikia vartoti žiniasklaidos priemones, kad galėtumėme skirti kur yra tiesa, o kur manipuliacijos, reikia mokytis. Ir tai yra labai svarbu, nes, kaip minėjome, palyginus su mokyklos ar universiteto suolu, su žiniasklaida mes praleidžiame žymiai daugiau laiko – visą gyvenimą. Šiuo „Suvalkiečio“ straipsniu juk taip pat siekiam suteikti kitokių žinių ir įgūdžių, ugdyti kritišką požiūrį ir vertinimą.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...