Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Žiniasklaida ir senjorai: laikas keičia tradicijas ir įpročius

Jei reikėtų apibūdinti senjorų medijų ir žiniasklaidos turinio vartojimo įpročius, ko gero, daugelis teigtumėme, jog jie žiūri vien televiziją, o skaito tik laikraščius arba žurnalus. Tai – stereotipai, kuriais remdamiesi daugelis mūsų apibūdina vyresniojo amžiaus žmonių žiniasklaidos turinio vartotojų įpročius. Tačiau ar tikrai jie pasitvirtina praktikoje? Pasiteiravus keleto Marijampolės apskrities gyventojų, ką jie skaito, ką žiūri, kaip laiką leidžia su medijomis, paaiškėjo, kad senjorai nėra vien tik spausdintinės žiniasklaidos šalininkai. Jie gana puikiai valdo elektroninius įrenginius, todėl informaciją sužino ir skaitmeninėje žiniasklaidoje: internetiniuose naujienų portaluose, socialiniuose tinklalapiuose.

 

Kazlų Rūdos sav., Būdos kaime, gyvenantis Jonas sako neturintis per daug laiko sėdėti prie televizoriaus.
„Dažniausiai matau, kad televizorius vis dar stovi savo vietoje, – juokiasi jis. – Nors jeigu rodoma mane sudominusi laida, prisėdu prie jo ilgiau. Kadangi pats dalyvauju saviveikloje, patinka muzikinės laidos, ypač „Lietuvos talentai“, „Duokim garo“. Be abejo, pažiūriu „TV3 žinias“ arba „Panoramą“ per Lietuvos televiziją. Labiausiai mėgstu istorinius filmus ar laidas apie Lietuvos ir kitų kraštų istoriją. Ir, žinoma, laidas apie keliones, nes abu su žmona daug keliaujame. O į keliones, kad ir per televiziją rodomas, vilioja noras pažinti nematytus kraštus, pažiūrėti, kaip žmonės kitur gyvena. Šiais metais planuojame gyvai pamatyti tikros Afrikos gyvenimą. Taip pat visada žavi laidos ir dokumentiniai filmai gamtos tema.“
Kai neranda įdomių temų, Jonas išjungia televizorių, nes jis jaukumo tikrai nesukuria ir dėl namų fono jo skleidžiamų garsų nėra reikalo palikti. Kai būna namuose ar vairuoja automobilį, vyras visada klauso Lietuvos radiją, taip pat skaito spaudą. Išgirstų žinių tikrumui jis neskiria daug dėmesio ir informacijos kituose šaltiniuose neieško, todėl ar skirtingai, ar taip pat ji kitur pateikiama sako nekreipia dėmesio. Nesidomi ir kitų šalių žiniasklaida.
Patikimiausiais žiniasklaidos šaltiniais Jonas laiko Lietuvos radiją ir nacionalinę televiziją. Kai prisireikia kokios nors informacijos, ją susiranda internete. Ir tai įvedus raktinį žodį pavyksta greitai. Tiesa, nei „Delfi“, nei „Alfa“ tinklapių jis neskaito, nes įsigilinti į tekstą trukdo reklaminiai intarpai. O į reklamas Jonas dėmesio nekreipia. Geriau jam paskaityti ,,gyvą“ laikraštį.
Vyras tiesiai šviesiai sako nekuriantis „pletkų“ – neskaitantis komentarų po žinutėmis ir nekomentuojantis pats. Kartais sužinotą informaciją aptaria su žmona.
Pašaipiai Jonas vertinantis ir laikraščiuose „išlendančią“ paslėptą reklamą. Pasak jo, tai pastebi skaitydamas „Lietuvos rytą“. ,,Suvalkietis“ rašo objektyviai ir informatyviai. Kartais negatyvūs faktai aprašomi su švelnia ironija, o pozityvi informacija pateikiama pakeliant žmogaus ar kolektyvo pasitikėjimą savo veikla.

Norėdama sužinoti naujienas marijampolietė Asta sako naudojanti visas informavimo priemones: internetą, radiją, televiziją, spaudą. „Diena prasideda „Žinių radiju“, visada išklausau Respublikos ir užsienio spaudos apžvalgą ir pasitikiu jos teisingumu. Po to radijas tampa tik namų fonu, su kuriuo taip susigyvenau, kad atidžiau net ir neklausau. Pagrindiniu naujienų skleidėju radijas tampa vasarą. Jo klausomės ir keliaudami automobiliu, ir poilsiaudami gamtoje.“
Ieškodama įdomių straipsnių internete Asta pirmiausia atkreipia dėmesį į autorių. „Jeigu jis žinomas žmogus ir jo informacija ne kartą pasitvirtino, reiškia, jis patikimas ir jo žodžiais galiu pasitikėti. Jeigu autorius „naujokas“, ne visada tuo, kas parašyta, tikiu. Kai tema sudomina, tada informacijos ieškau kituose šaltiniuose.“
Laidos tikrumu moteris sako įsitikina pasiklausiusi kelių šaltinių. „Iš smalsumo pasižiūriu ir rusiškus TV kanalus, tačiau pastebėjau, kad juose daug melo. Pavyzdžiui, informacija apie Ukrainą – ji labai skiriasi nuo lietuviškų žinių, kuriomis labiau pasitikiu.“ Jai patinka konkrečios Lietuvos televizijos žinios, „Lietuvos ryto TV“ laidos „Reporteris“ naujienos.
Teisingą informaciją Asta sako tiesiog intuityviai suvokia, visada atkreipia dėmesį į realistinį pateikimą. Pasitiki ji ir spauda: „Pirmiausia „Suvalkiečiu“, nes jame visos vietinės naujienos – ir čia jau nesumeluosi ir neapsigausi. Mėgstu žurnalą „TV savaitė“, kuriame randu ne tik TV programą, bet ir įdomių straipsnių apie sveikatą, mitybą, gyvenimiškų istorijų.“
Nesunkiai norimą informaciją moteris suranda ir internete, tačiau ją erzina vidury straipsnio „iššokančios“ reklamos, į kurias mažai gilinasi, nes būna susidomėjusi rašiniu. „Vienintelis minusas, kad skaitant ekrane pavargsta akys, o pasididinus šriftą „pabėga“ puslapiai, todėl mane sudominusios vietos negali nurodyti kitam.“
Naršyti internete mėgstanti Asta sako, kad norėdama sužinoti kitų nuomonę paskaito ir komentarus, tačiau pati savo mintimis nesidalija. Kartais sudalyvauja internetinėse apklausose, dažniau išreiškia savo nuomonę politinėse apklausose.

 

Marijampolietė Eugenija:
– Norėdama būti įvykių sūkuryje naudojuosi visomis informacijos priemonėmis: žiūriu televiziją, naršau internete, skaitau spaudą. Kam teikiu pirmumą, priklauso nuo to, kokios informacijos tuo metu reikia ir kas yra pasiekiama. Vieno šaltinio, kuriame informacija yra teisinga, tikrai neišskirčiau, kadangi klysta visi. Todėl išgirdusi kažkokią naujieną, tikrai ne visada ja tikiu. Skirtinguose informaciniuose šaltiniuose dažnai skiriasi atskiros įvykio detalės, pateikiami skirtingi įvykio aprašymai. Jeigu tai man būna įdomu, aktualu, specialiai ieškau informacijos ir kitur, kad palyginčiau ir suprasčiau, kuri teisinga.
Informacijos gausa manęs nevargina, televizorius yra mano namų fonas, tik išgirdusi mane sudominusią naujieną labiau suklūstu ir atidžiau įsiklausau. Šiuo metu įdomiausios temos – apie mokesčių pasikeitimus ir panašios. Nesu prisirišusi prie jokios programos, turėdama laiko pasmalsauju, kas tuo metu rodoma, jei surandu mane sudominusią laidą, pažiūriu. Nemėgstu veltis į diskusijas ir aptarinėti įvykius, ypač vykstančius „gelbėtojų“ laidose, kurios neaišku kokiu tikslu rodomos.
Lygiai taip pat skaitydama informaciją internete nepuolu komentuoti, nesiveliu į beprasmę diskusiją, nes vienus komentarus lydi kiti – dažniausiai įžeidūs, pašiepiantys. Atrodo, kad komentatoriai tik ir taiko bet kokia tema atgal siųsti neapykantos dozę. Skaitydama informaciją internete pastebiu ir reklamų intarpus, bet juos tiesiog „prašoku“, nes man tai taip pat nėra įdomu ir į jų turinį nesigilinu.
Manau, kad atsakingiausiai informaciją pateikia vietiniai laikraščiai ir nacionalinė televizija. Nors iš smalsumo pasižiūriu ir rusiškas žinias, kadangi šią kalbą suprantu – įdomu paklausyti, ką pašneka apie mus.

 

Marijampolietis Vytautas prisipažino, kad laikraščių beveik neskaito, nes informacijos ir taip nespėja aprėpti. Jis labiau pasikliauna internetu, radiju ir televizija.
„Žinias daugiausia sužinau klausydamas Lietuvos radijo ir „Žinių radijo“, žiūrėdamas nacionalinę televiziją. Pasitikiu LRT, per ją įžūlaus melo negirdžiu, na, nebent pašnekovas meluoja“, – linksmai kalba Vytautas. Pasižiūri jis ir „Info TV“, „Euronews“ televiziją, kur naujienos iš visos Europos pateikiamos ir rusų kalba – ji vyresnės kartos žmonėms labiau suprantama negu kitos užsienio kalbos.
Vytautas sako, kad internetu naudojasi lengvai. Ką skaityti, pasirenka ir atpažįsta tiesą ir melą. Pasak jo, kai po straipsniu nenurodytas nei autorius, nei šaltinis, nesunku suprasti, kad pateikiama informacija greičiausiai – melas. „Nors kartais klaidinančias naujienas būna sunku atskirti nuo tiesos, todėl vienu šaltiniu nepasitikiu. Melaginga informacija ypač plinta internete, kuriasi atskiri portalai. Jeigu matau, kad rašoma netiesa, kuri neįsipaišo į sveiką protą, aš tokio straipsnio tiesiog neskaitau“, – sako jis.
Tekstus internete Vytautas skaito padidintu šriftu. Siūlydamas patikusį straipsnį paskaityti draugams jis tiesiog nusiunčia nuorodą, kur jo ieškoti. Būna, kad straipsnius internete vyras pakomentuoja. „Įdomu, kai išsivysto normali diskusija, bet kartais pasipila necenzūrinė kalba visiškai ne į temą. Atrodo, kad ne žmonės, o kažkokie robotai pila padrikus įžeidžiančius žodžius, rašo su šiurkščiomis klaidomis. Girdėjau, kad iš tiesų netgi „trolių fabrikas“, rašantis neigiamus komentarus, yra. Todėl tokių net neskaitau.
Suerzina ir ne laiku išlendančios reklamos, uždengiančios visą tekstą. Tuomet skubiai ieškau mažo ženkliuko x, kad išjungčiau reklamą ir skaityčiau toliau. Dėl ilgų reklaminių intarpų tiesiogiai nežiūriu ir filmų, o kartojant įrašus juos tiesiog prasuku.“
Prie kompiuterio ilgiau Vytautas užsibūna tvarkydamas nuotraukas – fotografija jo aistra, taip pat skaitydamas elektroninius laiškus, kurių gauna nemažai. Tarp jų – ir daug internetinių parduotuvių pasiūlymų. Kartais pasidomi jais, bet kai pamato, kad siūloma prekė gerokai pigesnė už realią kainą, iškart supranta, kad tai gresia apgavyste.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...